Apie optimistus ir pesimistus pokalbis su psichologe Ugne Juodyte.

– Ar pesimistais, optimistais yra gimstama ar tampama?

– Geras klausimas, bet nėra labai paprastas. Vieni moksliniai tyrimai sako, kad iš tikro tai yra genetiškai perduodama, kažkokia dalis. Bet labai didelė dalis priklauso nuo mūsų, kokioje mes aplinkoje augome, kokius šeimos modelius matėme, kaip jie elgėsi, kaip jie dorojosi su sudėtingomis situacijomis, kokias traumines patirtis mes esame turėję ir tada mes visą tą bagažą atsinešame. Tada mes turime labiau optimistiškesnį arba pesimistiškesnį požiūrį į gyvenimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar galima pasikeisti? Ar optimistas gali virsti pesimistu, pesimistas optimistu?

– Teoriškai taip, o praktiškai tai nėra taip paprasta. Kai terapiniame darbe susitinku su žmonėmis, kurie sako, labai noriu tapti optimistu, dažniausiai, nes į pesimizmą tikriausiai retai kada žmogus nori nueiti. Tai yra kelionė. Ne metų, ne dviejų ir ne trijų tikriausiai. Kodėl? Todėl, kad, kaip ir minėjau, optimistinis arba pesimistinis požiūris susiformuoja ankstyvoje vaikystėje. Tai reiškia, kad tai labai labai giliai mumyse įsišakniję, įsitikinimai, kažkokie modeliai, kaip mes tikimės, kad žmonės su mumis bendraus. Na, ir šitie žmonės dažniausiai turi, jeigu tai yra pesimistai, trapią savivertę. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie labai nepasitiki savimi ir nepasitiki pasauliu. Kol tai pasikeičia, jūs įsivaizduokite, kiek turi kitokių situacijų įvykti, kad žmogaus mąstyme, tikėjime iš principo pasikeistų pasaulėžiūra.

Jeigu mes vaikui sakysim, kaip tau gerai pasisekė, kaip tave aplinka palaiko, mokysime, kad tu esi stiprus ir aplinka, tavo žmonės yra palaikantys ir pasaulis tada tam žmogui bus tikrai draugiškesnis, jis tikrai augs optimistiškesnis.

– Tai reiktų poros metų terapijos. Ar galima šiek tiek lengviau pakeisti požiūrį ? Gal yra kažkokių tyrimų, praktikų?

– Taip, žinoma, kad yra. Keli žingsniai, nuo ko rekomenduočiau pradėti. Pirma, tai atpažinti, kodėl aš esu toks, koks esu. Kodėl, pavyzdžiui, esu pesimistiškesnis. Kokios aplinkybės buvo augant, kokios tėvų arba artimų žmonių žinutės perduotos, kokias traumines patirtis aš turėjau, kurios suformavo mane. Tai atpažįstu. Tada kai atpažįstu, einu į kitą etapą. Antras – stebiu savo mintis dabartyje. Ir kai pastebiu, kad jų yra daugiau, pavyzdžiui, pesimistiškų negu optimistiškų, sakau: „Stop, laba diena, mano mielos mintys, aš jus pamačiau“. Ir aš jų kokiu būdu nenuveju. Aš jas pamatau, priimu, kad jos yra, nes čia yra viena mano dalis, tai mes jos negalime kažkaip išimti. Bet kaip aš galėčiau šiek tiek labiau pamatyti pasaulį kitaip? Trečias dalykas yra treniruotės. Na, žinot, kaip mes treniruojame kūną, tai mes galime ir šitą momentą treniruoti. Pavyzdžiui, kiekvieną dieną skirti kokias penkias ar dešimt minučių pagalvoti, kas šiandien buvo gero, kas buvo malonaus. Galbūt tai galėtų būti dėkingumo praktika, kai aš dėkoju sau už tai, ką padariau, kaip padariau, kas aplinkoje įvyko. Ir dar kitas momentas, jeigu aplinka ir žmonės aplinkui bus pesimistinė – pokytis bus labai sunkus. Ieškokite žmonių, iš kurių galite mokytis, kurių optimizmas jus nustebintų. Ir su smalsumu eiti į tokius santykius ir tyrinėti juos.

– Kaip atpažinti, ar vaikas yra optimistas ar pesimistas? Kokie ženklai tą rodo, išduoda?

– Nelengvas klausimas. Viskas priklauso nuo to, kokiam amžiaus tarpsnyje vaikas yra. Jeigu tai yra mažylis, kai tų emocijų nėra daug, jis reguliuoti jų dar nelabai moka, sunku atpažinti. Bet kai jau paauga, galima atkreipti dėmesį į kelis momentus. Pirmas momentas – kaip vaikas sprendžia iššūkius, ar jis mato juos kaip galimybę tobulėti, mokytis, pasiekti kažko naujo, ar tai mato kaip sunkumą, susigūžia net, pasikeičia visa vaiko pozicija. Kitas momentas – kaip greitai jis po kažkokios stresinės, sudėtingos situacijos atsigauna. Optimistai vis tik iš to išeina greičiau, pesimistai šiek tiek lėčiau. Jiems sunkiau išeiti iš būsenos, iš netgi pačios situacijos. Kitas momentas – jeigu mes jau žinome, kaip jis sprendžia tas situacijas, kaip jis iš jų išeina – kaip vaikas apskritai pasitiki savimi, ar labai, ar matome, kad kažkas yra, lyg nori susigūžti nuo aplinkos, atsitraukti.

– Ką mums, patiems tėvams, daryti, kad, tarkime, jei yra optimistas, tai ir toliau ugdyti optimizmą, o jei pesimistas, tai kažkaip toliau ugdyti optimistiškesnį požiūrį?

– Aš pirmiausia šiek tiek keisčiau patį klausimą ir požiūrį į tai. Nes kas atsitinka, kai mes sakome, norim pakeisti žmogų iš karto, norim tarsi laužyt tą asmenybę? Ne, gal mes visų pirma galėtume padėti pažinti vaikui. Taip labai sąmoningai mokyti daryti pasirinkimus. Tu dabar esi tokioj situacijos, taip galvoji, o ką dabar norėtum daryti? Ne laužyti, o ugdyti sąmoningumą. Kitas momentas – iš ko mokosi vaikas? Iš artimiausios aplinkos. Tai reiškia, stebėkite, kaip patys elgiatės, ką darote. Ir trečias dalykas yra apie tą patį pasitikėjimą savimi. Jeigu mes vaikui sakysim, kaip tau gerai pasisekė, kaip tave aplinka palaiko, mokysime, kad tu esi stiprus ir aplinka, tavo žmonės yra palaikantys ir pasaulis tada tam žmogui bus tikrai draugiškesnis, jis tikrai augs optimistiškesnis.