Atrodo, kad pavasaris staiga pajautė graužatį už vėlavimą ir švystelėjo mums ilgai saugotos, taigi sutaupytos šilumos. Gali pasirodyti, kad vėl prasidėjo varžybos, kas daugiau, kas greičiau. Tokį įspūdį daro kiekviena diena, nes šilumos vis daugiau, o augalai skuba žydėti, sproginti lapelius, augti.

Žadamas lietus tik paįvairins, subalansuos šią gamtos harmoniją. Matyt, po savaitgalio miškai jau žaliuos. Tiesa, ši žaluma dar tokia švelni, nekalta. Kiekviena diena ją keis į gamtos paletę kliūstelėdama vis tirštesnių ir sodresnių spalvų.

Įsisukę pavasario bėgime mes ne visada spėjame pamatyti didžiuosius jo darbus. Pagaliau tai ir neįmanoma, nes gamta labai didelė ir turtinga, mums į akis pakliūva, kas yra čia pat, greta, ką regime pakely.

Visada laukiame sugrįžtančių paukščių. Dauguma jų ir sugrįžo ir skuba kurtis, sukti lizdus, kiti pasirodo dabar, treti – dar vėluos. Štai Ventės rago paukščių žieduotojai tiksluose ką tik sugavo sugrįžusias tošinukes.

Kiekviena diena mums gali sugrąžinti čiurlius. Jų jau yra, bet nedaug, galbūt tik pirmieji. Šiemet stojus karščiams, čiurliai sugrįžo keturiomis–penkiomis dienomis anksčiau. Beje, čiurliai yra patys vasariškiausi paukščiai. Jiems labai svarbi oro temperatūra. Jeigu orai tampa vėsūs, čiurliai trumpam pasitraukia iš mūsų krašto.

Paukščiai peri, suka lizdus – dabar pats jų darbymetis, todėl nevalia drumsti jų ramybę. Skirkime sparnuočiams bent porą mėnesių vaikams užauginti, o mūsų darbai, juos trikdantys, tikrai palauks.

Lyg žaibas pralėkė medelių sodinimo metas. Dabar tik Rytų Lietuvoje yra prasmės tą daryti. Įdomu, ar šį pavasarį žemių savininkai sodino apsaugines laukų juostas, ar jiems rūpėjo paukščiai, kurapkos, startos, ar jie norėjo išsaugoti laukuose po dalgiais žūstančius kiškių ir stirnų jauniklius. Pasižvalgykite keliaudami po Lietuvą ir sau galėsite atsakyti į šiuos klausimus.