Su didele kuprine, pilna būtiniausių daiktų, ant pečių iš Vilkijos kilęs 23 metų Mantas Bartuševičius leidosi į kelionę aplink Lietuvą. Kasdien artėdamas prie savo tikslo vaikinas jau įveikė per 900 kilometrų.

Surenku Manto telefono numerį ir svarstau, ar prisiskambinsiu. Netrukus ragelyje pasigirsta žvalus ir linksmas vaikino balsas.

– Mantai, kur šiuo metu esate?

– Dabar esu kelyje link Marcinkonių.

– O kur trauksite toliau?

– Į Eišiškės, Šalčininkus, Viečiūnus ir galiausiai Vilnių.

– Kiek kilometrų vidutiniškai įveikiate per dieną?

– Vidurkis yra apie 30 km. Vakar beveik 40 km nuėjau, o mano rekordas buvo 43 km per dieną.

– Kiekvieną dieną užsibrėžiate, kiek turite nueiti ir kokią vietovę pasiekti, ar tiesiog einate, kol galite?

Kelionės pradžioje iš tiesų eidavau, kol galėdavau, bet tada pamačiau, kad taip keliaujant man labai nepatogu apsistoti, nes esu susitaręs su žmonėmis. Tad dabar padalijau savo maršrutą, yra taškai, kuriuos noriu pasiekti tuo pačiu vidurkiu – 30 km per dieną.

– Sakėte, kad esate susitaręs su žmonėmis dėl nakvynės. Ar daug pasiūlymų sulaukėte? Ar lietuviai svetingi?

– Priima labai labai svetingai, net stebiuosi. Kartais išgirstu sakant, kad lietuviai nelabai svetingi. Tai visiška nesąmonė! Lietuviai tikrai labai svetingi ir beveik niekada nebūna problemų dėl nakvynės. Bent jau palapinę pasistatyti kieme visada leidžia. O šiaip įvairiose vietose susisiekiau su pažįstamais, per internetą taip pat labai daug žmonių pasiūlė pas juos apsistoti nakčiai.

– O ar yra kokia nors vieta, kurioje dar neatsirado norinčiųjų ir galinčiųjų jus priimti?

– Yra kelios vietos. Pavyzdžiui, Eišiškėse dar kol kas nieko neatsirado. Bet aš visą laiką nešiojuosi palapinę ir man, kaip buvusiam skautui, tikrai ne problema nakvoti palapinėje.

– Ką dar, be būtiniausių daiktų, nešatės savo didelėje kuprinėje?

– (Juokiasi) Šiandien pasieniečiai manęs to paties klausė. Nešuosi drabužius šiltam ir šaltam orui, mamos įdėto maisto, peiliuką, taip pat mama pridėjo labai daug vaistų. Nors nežinau kam, nes jų beveik neliečiu, bet galėčiau turbūt visas ligas jais išgydyti. Dar nešuosi filmavimo kamerą ir šiaip visokių nereikalingų daiktelių. Reikės dar pačiam atsisegti kuprinę ir pasižiūrėti, ko ten turiu.

– Kaip kilo mintis apeiti Lietuvą?

– Šis sumanymas gimė prieš metus, kai mąsčiau, ką smagaus ir įsimintino galėčiau nuveikti ir į kokią didelę kelionę leistis. Tuomet pagalvojau, kad labai daug žmonių aplink Lietuvą keliauja dviračiu, o keliautojų pėsčiomis atsiranda nelabai daug. Iš tikrųjų dar nesutikau nė vieno žmogaus, einančio aplink Lietuvą, nors žinau, kad keletas yra ėję trumpesnius atstumus. Tai ir pagalvojau, kad reikia man pabandyti.

– O kaip šeima ir draugai reagavo į tokį sumanymą? Nemėgino atkalbėti?

– Kai pasakiau draugams, tai labai juokėsi. Dar ir dabar juokiasi, bet jau jaučiu pagarbą jų juokavimuose. O šeimoje likus kokiems trims mėnesiams iki kelionės ši tema buvo savotiškas tabu. Niekas nenorėjo apie tai kalbėti, nes tuomet prasidėtų pykčiai ir bandymai mane atkalbėti. Likus maždaug mėnesiui, kai pamatė, kad esu tikrai tvirtai pasiryžęs (o aš kai pasiryžtu, tai kaip ožys užsispyręs būnu), pradėjo palaikyti tokį mano sumanymą.

– Ar niekas iš draugų nenorėjo prisijungti ir kartu keliauti?

– Iš artimiausių draugų norinčių nelabai atsirado (juokiasi). Gal tik vienas sakė, kad tikrai norėtų, bet jis iš tokių, kurie nelabai daug vaikšto, tai būtų nelabai pavykę. O kai paskelbiau apie kelionę internete, atsirado keletas žmonių, kurie norėjo prisijungti, bet nusprendžiau, kad su nepažįstamu žmogumi būtų labai sunku. Jeigu leidęsis į kelią suprastum, kad tas žmogus tau nepatinka, tai sunku įsivaizduoti, kaip būtų, pavyzdžiui, 20-ąją kelionės dieną.

– Kaip į jūsų kelionę pėsčiomis reaguoja žmonės? Sveikina, palaiko, o gal juokiasi ir sako, kad visai išprotėjote?

– Šiaip reaguoja labai įdomiai ir įvairiai. Dažnai, kai pasakau, kad keliauju aplink Lietuvą, nelabai supranta. Klausia: "Tai, matyt, draugas paveža?" Atsakau: "Ne, niekas neveža. Sustoja pavežti, bet nesėdu, einu pėsčiomis." Tada, kai supranta, kad tikrai einu pėsčiomis, pradeda juoktis. Kelionės pradžioje, kai dar nedrąsiai sakydavau, kad einu aplink Lietuvą, labai juokdavosi, bet dabar, kai įveikiau jau 800 km, žmonės pradėjo žiūrėti pagarbiai. Sveikina ir linki gero kelio.

– O ką valgote? Juk jėgų reikia, o viso šaldytuvo kuprinėje nesutalpinsi. Galbūt pavaišina žmonės, pas kuriuos apsistojate? O gal į vietines kavines užsukate?

– Visaip būna. Iš tikrųjų labai dažnai ko nors užkąsti pasiūlo žmonės, kurie mane priima nakvoti. Bet tikrai neprašau ir man kartais net nesmagu būna, kad jie taip stengiasi. Jau pastebėjau, kad jeigu užsuku pas kokią močiutę, kuri neturi vietos namie priimti, bet leidžia palapinę pasistatyti, tai truputį pasišnekame ir paskui ji būtinai atneša kokį sumuštinį. O šiaip turiu visokių užkandžių, kurių mama pridėjo, užsuku ir į kavines.

– Nebaisu keliauti vienam? Ar nebuvo situacijos, kuri privertė sunerimti?

– Keletą kartų buvo apėmęs nerimas, bet nieko labai rimto. Pavyzdžiui, tokiame mažame miestelyje priėjo prie manęs išgėręs vaikinas ir paprašė cigaretės. Kai pasakiau, kad neturiu, paklausė, kur keliauju. Buvo šiek tiek neramu, nes dar kamerą rankoje turėjau, bet galiausiai jis pasakė, kad ramiai keliaučiau, o jeigu kas – pasakyčiau, kad esu Vitalijaus pusbrolis.

– Pastaruoju metu orai Lietuvoje labai permainingi. Ar nepakliuvote į kokią audrą ar stiprią liūtį?

– Pakliuvau. Du kartus į didelę audrą. Vieną kartą ties Joniškiu, kai žaibas, regis, net sodybą sudegino. Tada patekau į patį audros šėlsmą, o aplink nebuvo jokio namo, jokios vietos, kur galėčiau pasislėpti po stogu. Pamenu, pamačiau tada kažką tolumoje, o pasirodo, kad ten buvo kapinės, tai nuėjau ir po medžiais laukiau, kol viskas praeis. Žaibai buvo labai gražūs, visas dangus blyksėjo, pagalvojau, kad reikėtų pafilmuoti.

– O nebijojote, kad nutrenks žaibas?

– (Juokiasi) Tai va, kad mano kamera ant tokio ilgo stovo tvirtinama. Tvirtindamas pagalvojau, kad filmuosiu žaibus su potencialiu žaibolaidžiu, tai atsisakiau tos minties ir likau nenufilmavęs. O antrą kartą mane užklupo visai neseniai, kai buvo tie trumpi, bet intensyvūs lietūs. Kai Karklę skandino, tai ir mane truputį.

– Toks įspūdis, kad kelyje susiduriate su nemažai išbandymų. Ar nekyla jokių sveikatos problemų?

– Ne, nekyla. Net pačiam keista, kad tų vaistų beveik nepaliečiau, tik kartais labai skauda padus, nes pūslės tai vienur, tai kitur iškyla. Esu pasirūpinęs gerais pleistrais, kurie skausmą numalšina.

– Kas per kelionę labiausiai nustebino?

– Labiausiai nustebinau pats save, kad ryžausi apeiti visą Lietuvą, nes iš pradžių maniau, kad sunkiai nueisiu iki pajūrio. Nors gamta graži, o žmonės svetingi, truputį liūdina vaizdas, kai užeini į mažus kaimelius, o ten, kaip kad rodo tose nelabai kokios reputacijos laidose, darbingo amžiaus žmonės jau 11 val. būna tokios būklės, kad iš jų jau jokios naudos nėra. Gaila žiūrėti į tokį kaimą. Kita vertus, buvo ir tokių gyvenviečių, kur viskas labai tvarkinga ir matyti, kad ten yra bendruomenė – jie turi savo renginių, visi tarpusavyje bendrauja. Tokie miesteliai labai žavi.

– Ar atmintyje įstrigo koks nors ypatingas gamtos kampelis?

– Labai daug gražių vietų pamačiau, bet ypač patiko eiti per Labanoro girios kraštą. Galbūt todėl, kad buvau dar mažai matęs, buvo dar pati kelionės pradžia. Ten tokios vietos, kad, atrodo, žmogus niekada nebuvo įžengęs, ežerų pakrantės, kuriose nematyti jokio žmogaus pėdsako.

– Kada ketinate grįžti namo?

– Mano kelionė baigsis Vilniuje. Jį planuoju pasiekti maždaug rugsėjo 1 dieną.