Milžiniški kontrastai

Lietuvos keliai – sudėtinga infrastruktūra, kurios vertė – milijardai eurų. Vien jos priežiūrai ir tvarkymui šiemet skirta 715,3 mln. eurų, o 2025-aisiais numatyta dar 70 mln. eurų daugiau.

Bendrovės „Lietuvos keliai“ duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 1 058 km automagistralinių ir magistralinių ir 7 383 km krašto bei rajoninių kelių, kuriuos būtina tvarkyti.

Tiesa, šiuolaikinė samprata apie tvarkytinus kelius gerokai skiriasi nuo to, kaip kelių kokybę suprato mūsų protėviai.

Tas pats pasakytina ir apie transporto priemones. Šiuolaikiniai automobiliai nesunkiai išvysto 150–200 km/val. greitį, o greičiausieji ratuočiai viršija ir 300 km/val. Jau nekalbant apie lėktuvus ar kitokias moderniausias skraidykles. Be to, orientuotis net ir atokiausiame užkampyje padeda virtualūs žemėlapiai ir navigacijos programėlės.

Nepaisant to, vairuotojai mėgsta pasiskųsti kelionių sunkumais ir nuovargiu. Tuo tarpu mūsų ankstesnės kartos keliavo nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis ir vis tiek pasiekdavo reikiamą vietovę.

Apie tai, kokiais keliais ir kaip Lietuvoje buvo keliaujama, kai greičiausia transporto priemonė buvo žirgas, pasakojo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas doc. Tomas Čelkis. Istorikas specializuojasi XIII–XVIII a. LDK istorinės geografijos, kartografijos ir praeities susisiekimo tyrimų srityje.

Greitis: automobiliu iš Kauno į Klaipėdą galima nuvykti per dvi valandas, o LDK laikais ši kelionė užtrukdavo kelias paras. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Greičiausias – paštas

Dabar automobiliu iš Vilniaus į Kauną galima nuvykti greičiau nei per pusantros valandos, o LDK laikais tai užtrukdavo parą.

Pasak doc. T. Čelkio, iki XVIII a. būdavo vengiama keliauti naktį, nes kildavo pavojus nuvažiuoti nuo kelio arba tiesiog pasiklysti. Vertinant tuomečius greičius geriausiai tinka pašto pavyzdys. Seniausias žinomas LDK ir Lenkijos karalystės paštas pradėjo veikti 1562 m. Šis paštas iš Krokuvos į Vilnių (tiesia linija 630 km, o dabartiniais keliais trumpiausias maršrutas – 765 km) keliaudavo savaitę.

Nuo XVI a. atsirado keliai privačiose valdose, kuriuos vietos bajorai kontroliuodavo, imdavo muitus, kartais išvis neleisdavo jais važiuoti.

„Pašto kelionėse būdavo keičiami žirgai ir stengiamasi kuo greičiau pasiekti tikslą. Jeigu pranešimas būdavo ypač svarbus, toks kaip diplomatinio lygmens žinutė, tuomet vadinamieji žygūnai keliaudavo ne kinkiniais, o raiti“, – pasakojo dėstytojas.

Kalbėdamas apie praeityje naudotą transportą T. Čelkis kelia klausimą, kada apskritai Lietuvos teritorijoje atsirado ratas.

„Yra žinoma, kad pagrindinė transporto priemonė ilgai būdavo rogės. Lietuvių rogės minimos XIII a. kronikose. Žemaičiai net iki šiol roges vadina šlajomis. Šlajos buvo lygiagrečiai surištų rąstelių vilksnė. Tai buvo pirmosios rogės, ant kurių buvo galima atsisėsti, išsilaikyti ar kažką padėti ir tempti“, – aiškino jis.

Taisyklės: dabartinių KET pirmtakas – XV a. Kazimiero teisynas, kuriame galima rasti pirmuosius su keliais susijusius įstatymus. / „Facebook“ nuotr.

Atvežė vokiečiai

Anot pašnekovo, iki XV a. vežimų Lietuvos teritorijoje būta mažai, o jei tokių ir atsirasdavo, tai daugiausia būdavo vokiečių pirklių transporto priemonės. Laikui bėgant svetimšaliai vietiniams parodė, kaip pasidaryti vežimus ir jais naudotis.

Ratinis vežimų transportas Lietuvoje tikrai žinomas nuo XV a. pabaigos. Yra išlikę jų aprašymai, pagal kuriuos istorikai juos skirsto į kelias rūšis.

Dviračiai vežimai buvo naudojami trumpiems ir greitiems pasivažinėjimams. Taip pat egzistavo keturračiai, dažnai kaustyti geležimi, sunkieji vežimai. Jie buvo skirtas kroviniams vežti. Tokio tipo vežimai Lietuvos teritorijoje atsirado XVI a.

„XVII a. yra aprašytų ir labai įmantrių vežimų, arba karietų, dengtų oda ir aksomu, su minkštakrėsliais ir pagalvėlėmis. Stiklo tais laikais buvo mažai, todėl langai buvo iš taukais ištepto popieriaus, kad žiemos metu nors kiek spingsėtų šviesa. Karietas žymėdavo heraldika, kad aplinkiniai žinotų, kam ji priklauso ir kas važiuoja. Toks transportas buvo pagrindinis nuo seniausių laikų iki tada, kai atsirado traukinys. Traukinio atsiradimą galima laikyti didžiausiu sausumos transporto lūžiu nuo rato atsiradimo“, – apibendrino ratuotąjį transportą istorikas.

Ženklas: valstybinius numerius atstodavo karietas žymėdavusi heraldika, kad aplinkiniai žinotų, kam ji priklauso. / R. Medonio / BNS nuotr.

LDK kelių kategorijos

Nagrinėdamas svarbiausią transporto infrastruktūros dalį – kelius, T. Čelkis LDK kelius skirto į keturias kategorijas. Jo žodžiais, pirmoji kategorija – takeliai arba keliukai.

Mat ilgą laiką Lietuvoje nereikėjo plačių kelių, nes nebuvo ratinio transporto ir nereikėjo prasilenkti su kita kliūtimi. Tiesa, nors takeliai buvo siauri, bet juose lengvai galėjo prasilenkti du raiteliai.

Antrajai kelių kategorijai pašnekovas priskiria valdovų pramintus kelius. Seniausi net vadinti Vytauto ar Algirdo keliais, o vėliau jau žinomas ir Batoro kelias.

„Jie tapo pirmaisiais didžiaisiais keliais – vieškeliais, magistralėmis. Jais valdovas keliaudavo po savo dvarus ir susirinkdavo mokesčius. Būtent tada, sulig nuolatinėmis valdovo kelionėmis, pradėjo formuotis sisteminė kelių infrastruktūra“, – dėstė pašnekovas.

Pradėjus intensyviai judėti vežimais, atsirado gerų kelių poreikis. Istorikas pažymi, kad nuo XVII a. jau turima nemažai duomenų apie juos.

Trečiosios kategorijos keliai – vietinės reikšmės, kuriuos vietos žmonės naudodavo savo reikmėms ir prižiūrėdavo.

Jeigu važiuojant keliu arkliui lūždavo koja ar kas kito blogo nutikdavo, tas, kieno žemėje buvo kelias, privalėdavo atlyginti žalą.

„Įdomus faktas, kad kai pasibaigdavo seimų suvažiavimai, visiems bajorams vienu metu išvažiuoti neleisdavo, kad nesuniokotų kelio ir nenukentėtų vietos gyventojai“, – priminė istorikas.

Mokesčiai ir atsakomybė

Nuo XVI a. atsirado keliai privačiose valdose, kuriuos vietos bajorai kontroliuodavo, imdavo muitus, kartais išvis neleisdavo jais važiuoti. Tuomet į kelią pradėta žiūrėti kaip į privačią nuosavybę, kaip į tam tikros infrastruktūros elementą.

Atsirado ir kelių inžinerija: tiltai ir medgrindos, žemgrindos ir pylimai, kuriuos reikėjo padaryti ir prižiūrėti. Žmonės kelią suprato kaip nuosavybę, kurią puoselėdavo tiek valstybiniu, tiek vietiniu lygmeniu. Jei keliai nebūdavo pravažiuojami, neatvykdavo pirkliai, nejudėdavo paštas, neįvykdavo elementarūs socialiniai mainai.

Nors Lietuvos Statutuose ir teisynuose nebuvo Kelių eismo taisyklių, su keliais susijusių įstatymų ar nuostatų galima rasti jau 1468 m. Kazimiero teisyne.

„Jeigu važiuojant keliu arkliui lūždavo koja ar kas kito blogo nutikdavo, tas, kieno žemėje buvo kelias, privalėdavo atlyginti žalą“, – teigė docentas.

Revoliucija: traukinio atsiradimas – didžiausias sausumos transporto lūžis nuo rato išradimo. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Senovės kelininkai

Funkciją, panašią į šiuolaikinių kelininkų, LDK laikais atliko vadinamieji tiltininkai. Tai viena iš pareigybių, kurių tuo metu buvo įvairiausių, kaip kad taurininkai, tradiciniai maisto ragautojai ir kitos dabar egzotiškos profesijos.

„Tiltininko pareigybė atsirado XVI a. Galima prielaida, kad ji atkeliavo iš rusėniškų žemių. Tiltininkas kartu su pagalbininkais, dažniausiai kariais, daugiausia prižiūrėdavo kelius ir tiltus, per kuriuos būdavo suplanuotas kariuomenės judėjimas. Jie turėdavo užtikrinti kelio pravažumą. Tiltininkai darbuodavosi netoli pilių, jas taip pat dažnai remontuodavo. Tai buvo išties rimtos pareigos, tarsi šių dienų rangovų, kuriems reikėdavo ne tik sutelkti žmones, bet ir su jais susikalbėti, kas irgi būdavo problema to meto Lietuvoje“, – pabrėžė dėstytojas.

Istorikas sako aptikęs įdomų XVI a. teismo bylos šaltinį, kuriame rašoma, kad į vietą atvykusį tiltininką su padėjėjais sumušė vietos gyventojai. Priežastis – tilto apmokestinimo baimė.

„Vietiniai tilto tvarkymo darbus suprato kaip pasikėsinimą į jų turtą. Bijota, kad bus įvesti nauji muitai ir net pravažiavus tuščiu vežimu teks mokėti pusę grašio. Tad vietos vyrai, kurie galbūt dar patys statė tą kelią ir tiltą, sumušė ir išvarė, galima sakyti, pareigūną ir jo padėjėjus. Teisme vietos mušeikos buvo nubausti, nes veikė prieš valdovo vietininką, kas pagal Statutą, to meto konstituciją, buvo griežtai baudžiama“, – pasakojo T. Čelkis.

Infrastruktūros įvairovė

Mūsų valstybei priklausantys (valstybiniai) keliai skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius kelius. Valstybei nepriklausantys keliai (gatvės, vietiniai keliai, privažiavimai) priklauso savivaldybėms. Lietuvos valstybiniais keliais pervežama iki 80 proc. krovinių ir keleivių. Pagal tipą kelių tinklas skirstomas į šias kategorijas: Europos kelių tinklo koridoriai, E kategorijos keliai, magistraliniai keliai, krašto ir rajoniniai keliai. Pagal lygmenį Lietuvoje yra 21 324,85 km valstybinių kelių, kurie skirstomi į tris kategorijas: magistraliniai (19 trasų, bendras ilgis 1 875,59 km), krašto (132 trasos, bendras ilgis 5 059,78 km), rajoniniai (4 348 trasos, bendras ilgis 14 692,50 km). Iš viso priskaičiuojama apie 1,5 tūkst. tiltų, susijusių su valstybiniais keliais, kurie skirstomi pagal perdangos medžiagą: gelžbetoninius, plieninius ir medinius.