– Formuoti viziją, kryptį, sutarti dėl lūkesčių aukštajame moksle, dėl rezultatų. Kas yra aukštosios mokyklos veiklos rezultatas? Tai sėkmingai save gyvenime realizuojantis žmogus, absolventas, taip pat moksliniai tyrimai, kurie yra vykdomi tarptautiškai aktualiomis kryptimis, tenkina valstybės poreikius. Tai jeigu tokių rezultatų tikėsimės iš aukštųjų mokyklų, turime jas finansuoti už šiuos rezultatus. Natūralu, kad tokius svertus valstybė ir turi – brėžti viziją, kelti kokybės reikalavimus ir skirti finansavimą tiems reikalavimams pasiekti.

– Tai kas finansavimo turėtų negauti?

– Manau, kad jei nėra pajėgumų ir galimybių sutelkti potencialą šiems keliamiems sutartiems rezultatams užtikrinti, natūralu, kad tai ir nėra universitetas. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad kita veikla nėra reikalinga. Ta pati EBPO organizacija vienu iš didesnių priekaištų Lietuvai švietimo ir mokslo srityje įvardija darbo rinkos pasiūlos ir paklausos neatitiktį. Aukštasis mokslas Lietuvoje yra tikrai labai didelis sektorius, mes turime labai daug išsilavinusių žmonių, bet labai gaila, kad daug išsilavinusių žmonių, turėdami universitetinį išsilavinimą, neranda darbo rinkoje darbo vietų, kur to išsilavinimo reikėtų. Dėl to reikia galvoti apie sistemos subalansavimą.

– O kaip nuspręsim, ko prie aukštojo mokslo neprileisti?

– Tam, kad užtikrintume studijų kokybę, turėtų ateiti žmonės, kurie yra pasirengę studijuoti.

– Dabar brandos atestatas to pasirengimo nerodo?

– Atsakykime sau į klausimą – ar turėtų į universitetą stoti žmogus, kuris arba pačiais prasčiausiais balais išlaikė valstybinius egzaminus, arba net jų neišlaikė?

– Atsakykime.

– Praeitą savaitę universitetų rektoriai pareiškė poziciją, kad minimali kartelė, kurią ketina kelti universitetai stojantiesiems, būtų 2,5 balo. Tokia yra šiandien universitetų ambicija, ar jinai yra pakankama – aš manau, kad jeigu mes kalbame, jog universitetų absolventai dirbtų darbą, kuriam reikalingas universitetinis išsilavinimas, ir pagal tai finansuosime universitetus, tada universitetai suinteresuoti priimti tik geriausius.

– Ar kartelė į universitetus galėti griežčiau kilti įstatymu ar Vyriausybės sprendimu, nelaukiant, kol valią pareikš patys universitetai?

– Šiuo metu kaip tik dėliojame ir svarstome. Tai yra susiję ir su universitetų finansavimo klausimu, koks modelis galėtų būti geriausias. Manau turėsime daug aktyvių diskusijų su universitetais, su kolegijomis. Neabejoju, kad jei sutarėme, kad tikslas yra kokybė, tai sprendimą ir rasime.

– Ar kadencijos užteks ir diskusijoms, ir rezultatui pasiekti?

– Aš manau, kad diskusijos apie švietimą ir švietimo kokybę – visada besitęsiančios, bet ko labai linkėčiau visiems – užbrėžti labai aiškią kryptį ir sudėlioti žingsnius, kaip link to eiti. Tikrai visų darbų nuveikti yra neįmanoma, bet galima susidėlioti, kur einame, kodėl einame ir ką turime padaryti, kad ten ir nueitume.