Beje, daugelyje kalbų žodis „aistra“ (passion) tapatinamas su senovės graikų žodžiu „pathos“ (kančia, kentėjimas).

Tobulas objektas

„Meilė aklam atima akis“, – Šekspyro sonetą www.psychologies.ru cituoja psichoanalitikas Vitalijus Ziminas. Jis sako, kad apakinimas – ypač tiksli metafora. Įsimylėję, pajutę aistrą matome visiškai kitokį žmogų, nei jis yra iš tikrųjų. Tiksliau, gal net ne asmenį, o tiesiog teigiamų savybių klodą.

Savaime suprantama, kad atitraukti akių nuo tokios tobulybės neįmanoma. Tačiau aišku ir kita – tik tam tikrą laiką trūkumai lieka nepastebėti. Kai jie kaip ta yla išlenda iš maišo, net pats nereikšmingiausias minusas gali turėti liūdnų pasekmių. Išsisklaidžius miglai aptinkame, kad mūsų aistros objektas – visai ne tas žmogus, dėl kurio ėjome iš proto. „Visada nusiviliame, kai aistra remiasi tik idealizavimu“, – tikina psichoanalitikė Christiane Alberti.

Olegui – 37-eri, jis nusivylęs gyvenimu ir pilnas skepticizmo. Dėl to jis kaltina buvusią draugę. „Ji – jaunesnė už mane, tačiau visuomet jos žodis buvo paskutinis, – pasakoja Olegas. – Nieko su savimi negalėjau padaryti. Trejus metus, kol buvome kartu, jaučiausi kaip amerikietiškuose kalneliuose. Kai ji pastojo, džiaugiausi, tikėjausi, kad viskas pasikeis į gera. Maldavau išsaugoti kūdikį, tačiau ji pasidarė abortą ir mane paliko.“

Traukos dėsniai

Seksualumo įtaka aistrai – viena pagrindinių. Jeigu partneryje pamatome ką nors nepatrauklaus, seksualinė trauka slopsta, o vėliau praeina ir aistra. Jeigu seksualinė trauka ilgą laiką lieka nepatenkinta, dažniausiai pasirenkamas kitas objektas. Tiesa, ne visuomet.

„Egzistuoja vadinamasis patologinis įsimylėjimas, – pastebi V. Ziminas. – Tokioje situacijoje atstumtas įsimylėjėlis ne tik, kad nepasitraukia, bet jaučia dar didesnę aistrą dievinam objektui.“ Kartais tokia aistra trunka ilgus metus, tik vargu, ar kas svajoja apie tokius santykius.

46-erių Sergejus daug metų buvo slapčia įsimylėjęs mokslinio vadovo žmoną. Moteris apie tai žinojo. Ir nors vilties vyrui nesuteikė, bet ir geležine siena nuo jo nesitvėrė. „Aš kentėjau, o jai turbūt atrodė, kad ji turi būti tiesiog maloni. Lyg tyčia dažnai susitikdavome įvairiose vietose. Kartą tai nutiko oro uoste. Ji priėjo draugiškai pabučiavo... Tokie mūsų santykiai, jeigu juos iš viso galima taip pavadinti, truko apie dešimt metų.“

Pažinimo kelias

Tiesa, aistra tai ne tik kančia ir geismas, tai – ir noras pažinti kitą. Mums per mažai užvaldyti mylimojo kūną, mes norime žinoti jo mintis, jausmus, pavergti širdį. „Abipusė aistra suteikia stiprybės ir laimės pojūtį, – sako V. Ziminas. – Ar ilgai ji truks, priklausys nuo to, kiek artimai partneriai nori bendrauti, kiek leis vienas kitą pažinti.

Garsus psichologas Žakas Lakanas yra pasakęs: „Mylėti, reiškia duoti tai, ko neturi, tam, kurio nepažįsti“. Štai čia ir slypi pagrindinis konfliktas tarp mylėti ir pažinti. Pažinę partnerį, galime juo nusivilti, ir tuomet meilę keičia neapykanta: aistra keičia formą. Laimei, yra ir tų, kuriems to nusivylimo išvengti pavyksta.“

„Kai nesitikime, kad sutiktas žmogus atitiks idealiojo kanonus, turime šansų su juo sudaryti tvirtą sąjungą, – įsitikinusi Ch. Alberti. – Vyro ir moters santykiai nesuprogramuoti taip, kad partneriai papildytų vienas kitą, tačiau jie trokšta būti suprasti.“

Aistra slepia paradoksą: siekdami kito, atrandame save. „Išgyvenantis aistrą žmogus net pasąmonėje nenori žinoti, koks yra iš tikrųjų. Jis atsigręžia į kitą, kad nereikėtų susitikti su savimi nepažįstamuoju, – rašo psichoanalitikas Roland Gori. – Tačiau „išsilydęs“ aistros objekte jis dažniausiai atkuria ryšį su užslopintais savo troškimais, kuriems iki šiol neleido pasireikšti.“

Kelias į save

„Žmoguje, kuriam jaučiame aistrą, dažnai ieškome vaiko, vis dar gyvenančio mumyse, bet jo esatį mes ignoruojame“, – teigia R. Gori.

Iš pradžių meilės aistra išmuša iš po kojų pagrindą, tačiau kartu atveria slapčiausias mūsų kertes. Aistra parodo, kad ne tik partneris visuomet liks tam tikra prasme svetimas, bet ir mes patys nesame tokie, kokie sau atrodome. Vadinasi, galime būti nepatenkinti likimu, rizikuoti ir atkurti ryšį su užgniaužtąja savęs dalimi.