Nėra lengva tiksliai išsiaiškinti, kiek šiandien Lietuvos gyventojų moka kalbėti tarmiškai, nors naujausi tyrimai rodo, kad apie pusę apklaustų respondentų moka tarmę, o dalis jų teigė, kad norėtų mokėti tarmiškai. Vis dėlto, tarmių gyvybingumą lemia keletas skirtingų faktorių, tokių kaip nuostatos ar perdavimas iš kartos į kartą.

Kažin ar daugelis girdėjęs dzūkus sakant: „Gerau su razumnu pamesc, negu su durnium rasc“ arba „Atbulom rankom darysi, atbulais dancim ir valgysi“. O vakarų aukštaičius klausiant: „Paršokai par šunį, nebeparšoksi par uodegą?“ „Ar arkle biletą tùri, ka eini viduriu gatves?“

Siekiant priminti apie lietuvių kalbos įvairovę lauko reklamos įmonė „JCDecaux Lietuva“ kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK) inicijavo kampaniją, kurios metu Lietuvos miestų gatvėse pasirodė daugybė tarmiškų posakių, atkeliavusių iš skirtingų etnografinių regionų atstovų – dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių ir žemaičių – lūpų.

„Pastarąją kampaniją įkvėpė mūsų ankstesnis projektas apie senąją lietuvių kalbą „Dabar išnyks mažiau“. Gatvėse pasirodę tarmiški posakiai sulaukia įvairių žmonių reakcijų ir kelia diskusijų apie mūsų kalbą, jos atvirumą ir lankstumą. Kartais keistai ar net juokingai skambantys tekstai lydi miestiečius keliaujant į darbą ar parduotuvę, laukiant autobuso ar stovint kamštyje. Kampanija tapo puikia proga priminti, kad kiekviena tarmė yra reikšminga identiteto dalis ir nesvarbu, ar esi žemaitis, jau seniai gyvenantis Vilniuje, ar aukštaitis Telšiuose“, – sakė „JCDecaux Lietuva“ vadovė Žaneta Fomova.

Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes – aukštaičių ir žemaičių. Bet tarmės skyla ir dar smulkiau – į patarmes, o šios savo ruožtu gali būti skirstomos į dar smulkesnius vienetus – šnektas ir pašnektes. VLKK pirmininkė dialektologė dr. Violeta Meiliūnaitė teigia, kad atskirų valstybių tarmių ir bendrinių kalbų santykiai verti gero trilerio, nes iš pradžių, valstybių aušroje, bendrauta kalbų variantais, kuriuos šiandien pavadiname tarmėmis.

M. Savičiūtės nuotr.

„Kuriantis valstybėms ir klostantis socialinėms struktūroms nuolat tenka pasitelkti visuomeninį susitarimą. Bendrinė kalba yra ne kas kita, o visuomeninis susitarimas, bendrasis vardiklis, skirtas susikalbėti iš skirtingų valstybės vietų kilusiems gyventojams. Ir tai pasakytina ne tik apie Lietuvą, tai bendroji schema. Juk ir Dantės „Dieviškoji komedija“ rašyta Toskanos dialektu. Bendrinė kalba dažniausiai kuriama kažkurios iš tarmių pagrindu. Kaip ta tarmė pasirenkama? Priklauso nuo istorinių aplinkybių – gal ta vietovė ekonomiškai stipriausia, todėl jos tarmė laikoma prestižine; gal tos tarmės tekstai labai išsklido po pasaulį; gal toje vietoje įkurta valstybės sostinė... Bet didžiausia klaida, kurią esame linkę daryti – supriešinti tarmes ir bendrinę kalbą. Būtų puiku, jei tarmėse rastume tai, kas papildo, išplečia bendrinę kalbą, o ne suteiktume tarmės kalbėtojai nemokšos kaimiečio etiketę. Juk tarmė terodo, kad esi įsišaknijęs į tam tikrą vietą. Tad tokios etiketės iš esmės prilygsta teiginiui, kad jei esi kilęs iš tam tikros vietos, tai pagal nutylėjimą esi menkesnis nei žmogus iš prestižinio regiono“, – teigė dr. Violeta Meiliūnaitė.

Prie tarmių kampanijos prisidėjo lietuvių kalbą tyrinėjantys specialistai. Vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės Joniškio šnektos pavyzdžius parinko žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausioji redaktorė Rita Urnėžiūtė. Žemaitiškus posakius pateikė žemaičių tarmės tyrėjas dr. Juozas Pabrėža. Vakarų aukštaičių (sūduvių) posakiais pasidalijo buvusi Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja Marija Žvinakevičienė. Dzūkiškus pasakymus atrinko Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Vilija Ragaišienė.