Pašauktas padėti

Jau sulig pirmaisiais žodžiais kaunietis Arvydas Linartas užliūliavo. Kelias akimirkas galvojau, kad įgarsintą tokiu tembru norėčiau klausyti vaikišką pasaką prieš miegą, radijo teatro spektaklį ar vakaro žinias, kad net ir pačios gūdžiausios naujienos nušvistų properšomis.

„Aš pasinaudoju senelio statusu. Kūdikiams patinka, kai žemu balsu sakau: bu-bu-bu“, – šypsojosi 63-ejų vyras.

Tiesa, anuomet televizijoje dirbęs Arvydas dabar savo balsą naudoja ne eteryje ar už kadro, o gydymo įstaigose. 2018-aisiais prie iniciatyvos „Niekieno vaikai“ prisijungęs kaunietis taip, kaip dar visai neseniai kalbino savo anūkus, dabar bando prašnekinti ligoniukus, kurie atkeliauja į gydymo įstaigas ir jose apsistoja be tėvų ar kitų artimųjų.

Prieš tapdamas organizacijos savanoriu, Arvydas beveik dvejus metus buvo laikinu globėju. Dėl susiklosčiusių aplinkybių veiklos vyras turėjo atsisakyti, tačiau noras padėti vaikams, neturintiems artimųjų, niekur nedingo. Priešingai, tapo dar stipresnis, todėl išgirdęs apie Vilniuje startavusį projektą „Niekieno vaikai“, kuris netrukus pasiekė ir Kauną, entuziastas pradėjo savanoriauti.

„Praėjo nemažai laiko, nepamenu, kiek truko mokymai. Žinau tik tiek, kad man visas buvo kur kas paprasčiau, nes kelių mėnesių kursus teko išeiti prieš tampant laikinu globėju. Ten išnagrinėjo biografiją ir t.t.“, – dabar, anot A.Linarto, kuris yra vienas iš dviejų Kauno savanorių vyrų, mokymų formatas pasikeitė, tačiau tikslas liko tas pats – daryti viską, kad gydymo metu, kuris nemalonus procesas, gydymo įstaigose neliktų vienišų, nereikalingų, niekieno vaikų.

Prašo tapti tėte

Nors kiekvienas savanoris per mėnesį įsipareigoja skirti 25 valandas, nė vienas jų savo laiko nematuoja skaičiais. Buvimo trukmę su vaikais diktuoja širdis, galimybės ir poreikis.

Būna tokių, kurie jau pirmojo susitikimo metu prašo būti jų tėčiu.

„Kažkada per karantiną Santariškėse išbuvau dvi paras. Išeiti nebuvo galima. Yra buvę ir visiškų pauzių, – A.Linartas prisiminė ir tuos kartus, kai būnant paskirtoje gydymo įstaigoje vienu metu teko bėgti pas tris skirtingus vaikus. – Kokios mūsų funkcijos? Kai vaikas guli prijungtas prie aparatų, paralyžiuotas, tada mes pratęsiame medicinos personalo darbą. Tarkim, stebime aparatų parametrus. Tais atvejais, kai vaikai žvalūs, budrūs, galime jiems keisti sauskelnes, juos maitinti, paimti į rankas.“

Visgi svarbiausia užduotis patikėta programos savanoriams – emocinė parama. Mažiausiuosius, jei tik leidžia medikai, jie glaudžia prie savęs, liūliuoja ir čiūčiuoja. Pasitaiko, kad tėvų artumo, jų rankų šilumos nepatyrę vaikai išsigąsta svetimo žmogaus buvimo, tačiau pelnytas pasitikėjimas viską pakeičia akimirksniu. Vyresniuosius vaikus Arvydas, kaip ir likusieji savanoriai, bando prakalbinti. Dažniausiai jam tai pavyksta. Kartais prireikia daugiau pastangų, o kartais vaikas pasiduoda jau per pirmąjį susitikimą. Ypač noriai bendrauja kai kurie berniukai, globos namuose, gydymo ir kitose panašiose įstaigose daugiausia susidūrę su moterimis: auklėtojomis, mokytojomis, sesutėmis.

„Būna tokių, kurie jau pirmojo susitikimo metu prašo būti jų tėčiu“, – tokiais momentais, anot A.Linarto, svarbiausia nubrėžti aiškias ribas. Vaikui neleisti pernelyg įsisvajoti, o sau priminti, dėl ko čia atėjo. Paklaustas, ko, Arvydas ir vėl nusišypsojo. Kiekvienas jo apsilankymas gydymo įstaigoje – tarsi mainai. Vaikai gauna tai, ko nesuteikė artimieji, o Arvydas patiria pilnatvės jausmą.

Dosnus: A.Linartas laimingas galėdamas dalyti save vaikams, kurie nepatyrė tėvų meilės. Vilmanto Raupelio nuotr.

Smaližei – ledai

„Šioje veikloje matau labai didelę prasmę. Ji atitinka tai, ko aš noriu iš gyvenimo. Būdamas čia tu patiri įvairių emocijų, pleti bagažą, supranti, kad esi ne vienas, ne vienišas, ne tik su artimaisiais ir gimine, o kur kas daugiau – gyvenimas tęsiasi“, – A.Linartas žinojo, kad eidamas į gydymo įstaigas pamatys visko. Tam jis ruošėsi morališkai. Tik susitaikyti su netektimis taip ir neišmoko. Sunku ne tik tada, kad miršta vaikas. Ne mažiau skauda, kai ligoninės lovoje matai gulintį mažą žmogutį, kuris nejudina nei rankų, nei kojų. Pagalvojus, kad nuo jo dar ir tėvai nusigręžė, širdis ketvirčiuojasi.

„Būna susirinkimų, kurių metu prasimuša bejėgiškumo momentų, piktų emocijų, kad galbūt kažkas nepadarė savo darbo, gal mama neatliko savo pareigos“, – A.Linartas tikino, kad tokias jausmų audras išgyvena daug savanorių.

Slogias mintis užglaisto smagios akimirkos. Taip, net ir ligoninėse jų netrūksta, tik prisiminti viską kiek sunku.

„Yra toks berniukas, jei neklystu, iš Raseinių. Kai susipažinome, jam buvo pusantrų, dabar – ketveri. Berniukas paralyžiuotas iki pusės, turi nemažai sveikatos problemų, todėl į Kauną dažnai atvažiuoja. Jis labai linksmas vaikas, todėl, kai dar nekalbėjo, visus mus gydė savo juoku. Vėliau, vos tik pamatęs mane, per visą koridorių imdavo šaukti: mama, mama! Sakydavau, kad aš dėdė, bet kitą kartą jam vėl taip natūraliai išeidavo“, – prisiminus mažąjį linksmuolį A.Linarto lūpų kampučiai kilo į viršų. Po savanorio apsilankymo vis dažniau šypsosi ir vaikai. Vienam dieną praskaidrino jo šmaikštus pasakojimas, kitam – atsineštas stalo žaidimas.

„Lankiau vieną mergaitę iš Kėdainių, gal aštuonerių ar devynerių metų. Ji labai mėgo braškinius ledus. Būdavo, atnešu, ji padeda į šaldytuvą, o ryte randu ją lovoje smaguriaujančią, – A.Linartas neslėpė retsykiais į kišenę įsidedantis ir ledinuką ar šokoladinį saldainį, jei iki visiškos laimės kam nors pristigtų tik vieno mažo kąsnelio. – Visgi šiuolaikiniams vaikams labiau norisi ne saldumynų, bet išmaniojo telefono arba planšetės.“

Svarbiausia – nepasiduoti

Skirtingai nei Arvydas, kuris su „Niekieno vaikais“ skaičiuoja jau penktus metus, Almantas Paulauskas organizacijoje visiškas naujokas, tik ne bendraujant su vaikais. 26-erių vyro aplinkoje apstu mažų vaikų, todėl jis žino, kokie žaislai patinka šešiametei mergaitei, kaip sudominti aštuonerių berniuką ir kas rūpi paaugliui.

Apie projektą „Niekieno vaikai“ Almantas jau seniai galvojo, o po pokalbio su viena savanore organizacijos veiklą ėmė stebėti internete. Visai neseniai iš tylaus stebėtojo kaunietis galiausiai tapo organizacijos dalimi – perėjęs atranką ir išklausęs kursus, prieš pat Naujuosius Almantas aplankė pirmąjį jam paskirtą vaiką.

„Atėjau į registratūrą ir klausiu, kur galiu rasti berniuką tokiu vardu ir tokia pavarde“, – A.Paulauskas prisiminė, kaip sulig šiuo klausimu iš po registratorės stalo išniro galva. Tądien, su maždaug dešimties berniuku savanoris praleido visą vakarą. Pirmąją valandą bendravo žvilgsniais, antrąją – galvos linkčiojimais, kol galiausiai, žodis po žodžio užsimezgė įdomus pokalbis.

„Neturiu išankstinio scenarijaus. Viskas vyksta ekspromtu“, – anot savanorio, numatyti pokalbio eigos neįmanoma, nes vaikai, kaip ir suaugę žmonės, yra labai skirtingi.

Antrasis berniukas, kurį šiuo metu lanko Almantas, yra visiška priešingybė pirmajam. Jis kur kas atviresnis ir kalbesnis. Kas laukia toliau, Almantas gali tik spėlioti, tačiau neabejoja, kad bus ir džiugių akimirkų, ir sukrėtimų. Apie juos itin daug kalbėta mokymų metu.

„Už mūsų nugarų – stipri komanda. Žinome, jei bus kokių nors sunkumų, turime kur kreiptis. Mokymų metu buvo akcentuota: svarbiausia – nepasiduoti ir nemesti visko po pirmojo susitikimo“, – šie žodžiai Almantui labai įstrigo.

Pora: kol kas Almantas savanoriauja vienas, bet tikėtina, kad greitu metu tai darys ir jo gyvenimo draugė. Vilmanto Raupelio nuotr.

Mylimosios palaikymas

Idealu, kai partneriai turi bendrų pomėgių, o jei jie skiriasi, svarbus antros pusės palaikymas. Įvertinęs tai, prieš pildydamas anketą Almantas pasitarė su savo gyvenimo drauge.

„Žinoma, kad ji sutiko“, – A.Paulauskas džiaugėsi sulaukęs mylimosios palaikymo ir vylėsi, kad netolimoje ateityje jai taip pat pavyks įsilieti į organizacijos savanorių gretas.

Kol kas, nors ir labai nori, jauna moteris to padaryti negali. Priešingai nei Almantui, dirbančiam tarp dviejų miestų, įterpti apsilankymus ligoninėse ir bendravimą su vaikais jo širdies draugei šiuo metu niekaip nepavyktų.

„Man viskas dėliojasi sklandžiai. Darbdaviai labai palankiai žiūri į šią mano veiklą“, – savanoris pasakojo, kad pas ligoniukus važiuoja ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais.

Jaučiu, kad iš jų gaunu kur kas daugiau, nei duodu.

Ar ilgai taip dalys save, Almantas negalėjo atsakyti. Kol kas apie tai negalvoja. Savo vardą rašo į galimybių tvarkaraštį, vėliau jo ieško nuolatiniame budėjimų grafike, o labiausiai džiaugiasi ne dėl to, kad duoda, o dėl to, ką pats gauna.

„Kiekvienas kartas su vaikais – neįkainojami potyriai. Jaučiu, kad iš jų gaunu kur kas daugiau, nei duodu“, – anot A.Paulausko, lankydamas vaikus jis mokosi kantrybės, kūrybiškumo, gebėjimo orientuotis tam tikrose situacijose.

Ieško savanorių

Iniciatyvos „Niekieno vaikai” savanoriai lanko vaikus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Palangoje. Savanoriai reikalingi visuomet, visgi didžiausias jų poreikis šiuo metu yra sostinėje.

„Visuose miestuose prieš kiekvieną atranką nuotoliniu būdu yra vykdomi informaciniai renginiai, kurių metu pasakojame apie tai, ko reikia, norint pradėti savanorystę mūsų organizacijoje, kaip vyksta pati savanorystė ir kodėl ji tokia reikalinga vaikams. Savanoriai dalijasi savo patirtimis, atsako į visus klausimus“, – iniciatyvai vadovaujanti psichologė Ieva Šuipė pasakojo, kad įvertinę savo pasirengimą ir kitus faktorius, po informacinių renginių potencialūs kandidatai kviečiami užpildyti anketas. Kitas etapas – grupinė atranka. Jos metu siekiame kuo geriau pažinti būsimus savanorius, pasidalyti savanorystės patirtimis ir atsakyti į klausimus.

„Įveikus atranką būtini penkių šešių dienų parengiamieji mokymai savanoriams, kurių metu kalbame apie vaikų ir suaugusiųjų prieraišumą, emocijas ir jausmus, netinkamą vaikų elgesį ir kaip į jį reaguoti, raidos sutrikimus, aptariame savanorystės organizacinius klausimus“, – įveikus šį etapą, anot I.Šuipės, savanoriai privalo pateikti neteistumo ir sveikatos pažymas. Tik tada pasirašoma terminuota vienų metų sutartis.

Plečiasi veiklos

Savanoriais gali tapti ne jaunesni kaip aštuoniolikos metų asmenys, turintys galimybę skirti bent penkis kartus po penkias valandas per mėnesį budėjimui su vaikais ligoninėse ir dvi valandas per mėnesį savanorių susirinkimui. Savanoriai patys nurodo, kada gali budėti ligoninėje: ryte, po pietų, vakare, naktimis, darbo dienomis ar savaitgaliais.

„Žmonės, prisijungę prie iniciatyvos, gauna labai daug – asmeninį augimą įgyjant reikšmingos patirties, žinių ir kompetencijų, prasmingai praleistą laiką prisidedant prie to, kad nė vienas vaikas ligoninėje neliktų vienišas“, – iniciatyvos vadovė džiaugėsi ir augančiomis savanorių gretomis, ir naujomis veiklomis. Praėjusiais savo veiklą „Niekieno vaikai“ pradėjo vykdyti Palangoje, vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Gintaras“.

„Čia vykę budėjimai jau leido įsitikinti, kad mūsų savanoriai personalui suteikia didžiulę pagalbą ir papildomų rankų, kai jų labai reikia. Tam, kad padedančių rankų niekada nepritrūktų, mūsų komandą papildė beveik 100 naujų savanorių. Jie puikiai įsiliejo į iniciatyvą ir kartu su anksčiau prisijungusiais savanoriais toliau kasdien atlieka neįkainojamą darbą – praskaidrina mažųjų kasdienybę ligoninėse, – I.Šuipė skaičiavo, kad darbščių rankų ir didelių širdžių dėka 195 vaikai ligoninių palatose nesijaučia vieniši ir nereikalingi. – Dar vienas dalykas, kuriuo norime pasidalyti, – tai dienos šviesą išvydusi organizacijos programa „Savanoriai tėvams“. Per praėjusius metus emocinės paramos ir palaikymo iš mūsų savanorių sulaukė dešimt programos dalyvių, kurie užmezgė nuoširdžią draugystę ir neliko vieni su užklupusiais sunkumais.“