Koketiška, fatališka, subtiliai seksuali ir gudri kaip lapė – taip savąjį vaidmenį apibūdina Viktorija Zeilikovičiūtė. Netrukus kaunietę išvysime vienintelėje lietuviškoje miuziklo versijoje, kurią „Žalgirio“ arenoje pristatys Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Apie būsimąjį pasirodymą, apie tai, kaip jaukinosi Roksės Hart vaidmenį ir miuziklą, – pokalbis su jaunąja soliste.

– Jūs – iš teatralų šeimos, tačiau į sceną atėjote aplinkkeliais – per teisės studijas. Vaikystėje mokėtės muzikos mokykloje, tačiau iškart nesiryžote su ja sieti savo profesijos. Kodėl? Kad muzika – pašaukimas, supratote į ją pažvelgusi kiek iš šalies ar geriau pažinusi save?

– Kiek save pamenu, visada norėjau dainuoti, o būti dainuojančia aktore buvo mano svajonių profesija. Matyt, todėl tėvai mane ir leido į muzikos mokyklą, kur baigiau solinio dainavimo specialybę (V. Stankevičienės klasė). Tačiau stoti į muzikos akademiją, galiu drąsiai pasakyti, nebuvo net minties. Kodėl? Daug dedamųjų darė įtaką tokiam mano sprendimui. Pirmiausia, nesijaučiau talentinga. Turėjau daug baimių, nepasitikėjau savimi, be to, ši profesija pasirodė ir nepatikima ilguoju gyvenimo periodu finansine prasme. Taigi, pasidaviau logikai ir pasirinkau specialybę, kurią tuo metu laikiau prasminga, visuomenės mastu vertinama, finansiškai saugia ir įdomia.

Praėjus dvejiems teisės studijų metams, drįsau sau pripažinti: nors ir labai bijau, visa širdimi trokštu dainuoti.

Teisės mokslai man labai gerai sekėsi, buvau puiki studentė, tačiau viduje nejaučiau jokios pilnatvės. Tuomet kiekvienas apsilankymas teatre man buvo liūdnas, nes giliai viduje žinojau, kad noriu būti ne tarp žiūrovų, – mano vieta scenoje. Galiausiai, praėjus dvejiems teisės studijų metams, drįsau sau pripažinti: nors ir labai bijau, visa širdimi trokštu dainuoti.

Atsivėriau tėvams ir praėjus metams intensyvaus pasiruošimo įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademiją, doc. Birutės Sodaitytės klasę. Dėstytoja priėmė mane po savo sparnu ir jau beveik šešeri metai semiuosi iš jos profesinės išminties. Esu nepaprastai dėkinga jai ir savo tėvams, kad, atėjus vidiniam suvokimui keisti gyvenimo kelią ir profesiją, mane palaikė ir man padėjo viskuo, kuo tik galėjo, kai bandžiau derinti dvi visiškai skirtingas studijų kryptis.

Teisės mokslų nemečiau, baigiau juos kartu studijuodama ir vokalą. Tai buvo itin sunkus, bet nepaprastai ugdantis išbandymas. Matyt, man prireikė kelerių metų subręsti ir susivokti, kad išdrįsčiau karjeros keliu eiti širdimi. Didžiuojuosi savimi už šį pasirinkimą.

– Kaip atradote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupę ir miuziklo kūrėjus? Kaip atsidūrėte „Čikagoje“?

– Roksės Hart vaidmuo, kaip mėgstu sakyti, matyt, žvaigždžių man nulemtas, nes viskas atsitiko labai netikėtai. Planavau šį pusmetį praleisti Italijoje, mokydamasi vokalo subtilybių pagal studijų mainų programą, tačiau taip atsitiko, kad mano paraišką atmetė. Išgyvenau dėl to, nes labai norėjau turėti tokią patirtį, tačiau nebuvo lemta. Praėjus savaitei nuo paraiškos į Italiją atmetimo, sulaukiau skambučio iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir kvietimo dalyvauti solistų perklausoje. Pasiruošiau jai, atvykau, sudalyvavau ir nepraėjus nė porai dienų jau turėjau galimybę įdainuoti Roksės partiją ir išsiųsti savo balso įrašus miuziklo „Čikaga“ režisierei. Po poros savaičių gavau patvirtinimą, kad vaidmuo mano. Viskas įvyko taip greitai, kad netikėti likimu tiesiog neįmanoma. Yra posakis: „Kai tau uždaro duris, kažkur atidaro langą.“ Šioje situacijoje taip ir atsitiko.

– Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, galima sakyti, užaugote. Kaip sekėsi bendradarbiauti su klaipėdiškiais kūrėjais?

– Iš pradžių labai jaudinausi. Vis dėlto Klaipėda man naujas miestas, teatro trupė taip pat nauja, todėl jaudinausi, kaip mane priims ir kaip man seksis. Tačiau, atvykusi į pirmas repeticijas, likau labai maloniai nustebinta. Kolektyvas itin šiltas, o miuziklo statytojai – tikra atgaiva. Darbas persmelktas pozityvo ir kūrybinio saugumo. Nebaisu klysti, bandyti ir ieškoti. Buvau priimta išskėstomis rankomis, už tai esu labai dėkinga.

– Kauniečiai jus pažįsta iš kamerinių pasirodymų, Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklių. Tačiau Roksė Hart – gerokai didesnis vaidmuo nei kiti. Negana to, „Čikaga“ – miuziklas, tad atlikėjams privalu ne tik gerai atlikti vokalo partiją, bet ir šokti. Kaip ryžotės tokiam karjeros šuoliui?

– Esu įsitikinusi, kad kiekviena galimybė ateina pačiu geriausiu metu. Šis vaidmuo – tikras iššūkis, tačiau taip jau yra, kad iššūkius mėgstu ir niekada nepraleisiu progos savęs išmesti iš komforto zonos. Juk tik tada asmenybė labiausiai auga. Dabar atėjo metas man tobulėti ir ugdyti save kaip solistę, todėl ryžto tam tikrai netrūksta. Myliu savo darbą ir veiklą, taigi leidžiuosi į šią avantiūrą visiškai atvira širdimi ir su tikėjimu, kad viskas bus gerai.

– Kas padeda ruoštis šiam vaidmeniui? Turbūt tėvų – buvusios baleto artistės ir operos solisto – patarimų nepakanka? Kas padeda tobulinti balsą, judesį?

– Tėvai mane daugiau palaiko emociškai, nors tikrai pasidalija ne vienu itin naudingu patarimu. Daugiausia prie vaidmens dirbu su miuziklo režisiere, dirigentu ir choreografais, tačiau asmeninis darbas taip pat intensyvus. Esu peržvelgusi nemažai miuziklo pastatymų ir kelis kartus peržiūrėjusi patį filmą „Čikaga“, iš jų semiuosi įvairių aktorinių atlikimo gudrybių. Kadangi vokalinė partija žema, o esu sopranas, teko internete ieškoti meistriškumo pamokų, kuriose kalbama apie dainavimą krūtine. Pagal ten išgirstus patarimus lavinu savo apatinį registrą. Choreografija yra tiesiog juodas individualus darbas, stengiantis įvaldyti judesius ir jų eigą. Viską, ką išmokstu ar tobulinu viena, toliau šlifuoju kartu su miuziklo statytojais.

– Roksės Hart prototipas Beulah May Ann, kurios istorija ir virto scenarijaus pagrindu, buvo drąsi, fantazijos nestokojanti avantiūristė iš Čikagos. Miuziklo kūrėjai ją apdovanojo dar ir ypatingu ryžtu, net nuožmumu ir muzikiniais gebėjimais. Kaip jaukinotės šį itin ryškų ir dinamišką vaidmenį? Ar sunku vienam vakarui virsti moterimi, išgyvenančia tik dėl savo intrigų, nesibaigiančio melo?

Roksė Hart – itin charakteringa ir šarminga moteris, man ji kažkuo primena žaviąją Marilyn Monroe.

– Teatras yra įdomus tuo, kad gali pasimatuoti tiek daug įvairių amplua. Roksė Hart –  itin charakteringa ir šarminga moteris, man ji kažkuo primena žaviąją Marilyn Monroe. Koketiška, fatališka ir subtiliai seksuali dama, tačiau gudri kaip lapė, sugebanti apvynioti visus aplink savo pirštą. Kurdama šį vaidmenį stengiausi, pirmiausia, surasti savo viduje kažkokių panašumų į Roksę –  taip man buvo lengviau užsikabinti ir vidumi pajausti ją. Vėliau tiesiog leidau sau bandyti įvairias intonacijas, manieras, kol kartu su režisiere atradome, kas tinka ir kas įtikinama.

Kurti šį charakterį nelengva, bet man ypač įdomu stebėti, kaip kiekvienas veikėjos pasirinkimas lemia atitinkamą rezultatą ir kokio vidinio jausmo vedama ji tuos sprendimus priima. Žmogaus charakterio analizė ir suvokimas, kodėl jis renkasi tai, ką renkasi, labai padeda kurti šį vaidmenį, nes, kai yra aiški kiekvieno Roksės poelgio priežastis, ir man lengviau įtikinamai viską perteikti žiūrovui, nes veikėjos pajautimas jau tampa ne paviršutiniškas, o esybinis.

– Brodvėjaus istorijoje „Čikaga“ – vienas ilgiausiai rodomų miuziklų. Jis yra statytas Tokijuje, Limoje, Londone, pagal šią istoriją sukurta filmų, o Robo Marshallo režisuota muzikinė juosta jį dar labiau išpopuliarino. Gal teko matyti ne tik šį filmą, jutube laisvai prieinamų pastatymų, bet ir sceninę versiją? Jei taip, pasidalykite įspūdžiais. Kuris pastatymas, kurios aktorės vaidinama Roksė jums paliko didžiausią įspūdį?

– Teko matyti ir filmą, ir įvairių pastatymų, kurie prieinami jutube. Deja, gyvai matyti „Čikagos“ užsienyje neteko, tikiuosi, kad tokią galimybę ateityje dar turėsiu. Iš pastatymų, kuriuos esu mačiusi, man didžiausią įspūdį paliko 2019 m. Australijoje pastatyta „Čikaga“, kur Roksės Hart vaidmuo atiteko artistei Natalie Bassingthwaighte. Ji buvo itin šarminga, jos puikūs vokaliniai sugebėjimai, o jau kokia nuostabi šokėja! Įdomu, kad iš visų matytų versijų ši aktorė buvo vyriausia, tačiau visiškai nenusileido savo jaunesnėms kolegėms. Įkvepianti moteris, nuostabi aktorė, nes jos Roksė be trupinėlio nekaltybės, kupina egoizmo, todėl tikrai nesuabejotum jos pasiryžimu net žudyti, kad tik galėtų išvysti savo vardą laikraščiuose. N. Bassingthwaighte – man didžiausias pavyzdys, kokia turėtų būti Roksė Hart.

– Sėkmingi pastatymai ir talentingi atlikėjai išpopuliarino „Čikagos“ muziką ir atskiras partijas. „All That Jazz“, „Cell Block Tango“, „When You're Good to Mama“, „Roxie“, – šie kūriniai seniai gyvena savo gyvenimą, skamba įvairiuose muzikiniuose projektuose, koncertuose. Kuri miuziklo daina jums pačiai labiausiai patinka?

– Jeigu kalbėčiau apie Roksės Hart vaidmenį, man labiausiai prie širdies pats pirmasis jos kūrinys „Funny Honey“. Gal todėl, kad jame atsiskleidžia veikėjos dualumas, – ji iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti švelni ar netgi miela, bet tai tik fasadas, nes paskui atsiskleidžia tikroji jos charakterio pusė: iš tiesų ji yra didelė egoistė, nes drąsiai naudojasi kitų žmonių meile ir pasitikėjimu savanaudiškais tikslais.

Kalbant apie miuziklą apibendrintai, kūrinys, kuris man visada paliko didelį įspūdį, –  „Cell Block Tango“. Tai itin charakteringas numeris, priverčiantis žiūrovą suabejoti savo vertybėmis. Kūrinio pasakojimo centre vadinamoji afekto būsena, kada žmogus, paveiktas stiprių emocijų, atlieka veiksmus, kurių nepamena ir negali tuo metu kontroliuoti. Ar tikrai veikėjos yra šaltakraujės žudikės? Gal tik nepavydėtinų aplinkybių aukos? Tai nuspręsti palikta žiūrovui, tačiau nepaprastai įdomu stebėti savyje šiuos prieštaringus jausmus, kai veikėjus smerki, bet ir simpatizuoji jiems tuo pat metu.

– Nors pastatytas aštuntąjį dešimtmetį, miuziklas nukelia mus į XX a. pradžią, į laikus, kai Vakaruose išpopuliarėjęs džiazas ėmė skambėti ir Kaune. Koks Jūsų santykis su to laikmečio muzikine estetika?

– Kaip atlikėjai džiazo žanras man yra nauja patirtis, kadangi anksčiau šio stiliaus muzikos dainuoti neteko. Esu klasikinės muzikos atstovė, taigi džiazo muzikinę estetiką man teko jaukintis. Pati, kaip klausytoja, muziką myliu visokią, todėl prijaučiu įvairiems žanrams ir atlikimo stiliams. Labiausiai man patinkantys džiazo atstovai yra šio žanro virtuozai Frankas Sinatra, Norah Jones, Louisas Armstrongas, Nina Simone, Diana Krall, Ella Fitzgerald ir kt.

Unikalu: klaipėdiečių „Čikaga“ pirmą kartą pasaulyje pristatoma arenoje./ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr. 

– Neabejoju, kad mylite ir operą, ir operetę, ir miuziklą. Kuris žanras labiausiai myli jus? Kurį lengviau prisijaukinti kaip žiūrovei ir kaip atlikėjai?

– Kaip atlikėjai man lengviau prisijaukinti operą ir operetę. Mano kūrybiniai pamatai yra būtent šie du žanrai. Kaip žiūrovė, nuo vaikystės buvau ir esu įsimylėjusi klasikinę muziką. Miuziklo žanras iš atlikėjo perspektyvos įdomus tuo, kad privalai ugdyti save ir kaip aktorių, ir kaip dainininką, ir šokėją. Tai didelis iššūkis, ypač dainuojantiems daugiau klasikinį repertuarą, kadangi muzikos žanras visiškai kitas, todėl ir atlikimo įpročius tenka keisti ir kontroliuoti, o tai labai sudėtinga. Iš žiūrovo perspektyvos aš nepaprastai žaviuosi miuziklu. Tiek daug spalvingų būdų papasakoti istoriją, kur pinasi įvairios aktorinės, vokalinės, choreografinės, scenografinės, muzikinės ir techninės galimybės. Šis žanras suteikia daug kūrybinės laisvės, nors šiandienos teatro pasaulyje opera ir operetė savo pastatymų įdomumu ir estetika tikrai nenusileidžia miuziklui.

– Roksės Hart vaidmuo ne vienai atlikėjai atnešė pripažinimą. Dėl jo savo vokalinius ir choreografinius sugebėjimus ištobulinusi, kritikų apdovanojimais įvertinta Renée Zellweger neabejotinai puikiai pažįstama ir Lietuvos kino žiūrovams. Ar sunku kurti naują Roksę nepatiriant šių ankstesnių versijų įtakos?

– Iš tiesų apie tai per daug negalvoju. Vaidmenį kuriu iš vidinio pajautimo ir stengiuosi esybiškai išgyventi Roksės istoriją. Noriu būti teisinga sau, t. y. pati tikėti tuo, ką darau. Tada žinau, kad ir žiūrovui viskas atrodys įtikinama ir tikra. Ar sugebėsiu sukurti vaidmenį taip, kad žiūrovui nebus galimybės manęs su kažkuo palyginti? Viliuosi, bet žmogaus prigimtis lygintis, todėl dėl to tikrai nesijaudinu.

Kiekvienas esame skirtingas, todėl ir vienodos Roksės Hart negali būti. Esu įsitikinusi, kad šiam vaidmeniui suteiksiu naujų ir savitų spalvų, o jos – viskam unikalumo ir autentiškumo.

– Kiekvienas vaidmuo meta naujus iššūkius. Klaipėdiečiams pavyko išsirūpinti teisę pirmą kartą pasaulyje „Čikagą“ atlikti arenoje. Palyginti su teatru, arenoje kone beribė erdvė, platesnės akustinės galimybės. Ką galimybė vaidinti arenoje reiškia jums, atlikėjams?

– Tai didelis iššūkis ta prasme, kad visas atlikimas privalo būti ryškesnis ir stipresnis kelis kartus. Teatro patalpos yra labai abstrakčios, žiūrovų skaičius toks, kad spektaklio metu visus sugebu pamatyti ir apžiūrėti. Arenoje žiūrovų žymiai daugiau, todėl sukurti ryšį su jais, o ir vaidmenį taip, kad kiekvieną veido išraišką ar judesį pamatytų žmogus, sėdintis toliausiai nuo scenos, ypač sudėtingas ir itin artistą ugdantis uždavinys. Tačiau sykiu tai puiki galimybė pasiekti didesnį skaičių žmonių ir supažindinti juos su teatru. Pamenu, pandemijos metu rengėme spektaklius 100 ar 200 žiūrovų. Turėti galimybę po tokios patirties pasirodyti tūkstančiams – didelė laimė ir garbė.

– Istorija, pagal kurią sukurtas miuziklas, paremta tikrai įvykiais. Noras bet kokia kaina siekti šlovės buvo nesvetimas ir prieš pusšimtį metų, kai „Čikaga“ pasirodė Brodvėjaus scenoje. Tačiau dabar viena šio miuziklo temų – disonansas tarp įvaizdžio ir realybės, manipuliavimas viešąja nuomone yra stulbinamai aktuali. Ypač – karjerą pradedantiems menininkams. Kad būtų geidžiami prodiuserių ir režisierių, jie negali slapstytis nuo smalsios žiniasklaidos, turi dalytis savo privataus gyvenimo detalėmis socialiniuose tinkluose. Ar sau jau esate susikūrusi taisykles, kaip vienu metu būti ir viešu asmeniu, ir neprarasti savęs, savo privatumo?

– Jeigu atvirai, nelaikau savęs viešuoju asmeniu. Aš tik paprastas žmogus, dirbantis širdžiai mielą darbą. Suprantu, kad yra žmonių, kurie seka mano karjerą ir asmeninį gyvenimą socialiniuose tinkluose, tačiau tikrai nesijaučiu dėl to kažkuo nusipelniusi. Jeigu galiu paliesti kito žmogaus sielą savo atlikimu – man tai yra didžiausia laimė. Savo asmens aš nesureikšminu, taigi ir kažkokių ypatingų taisyklių neturiu. Yra dalykų, kuriais dalijuosi tik su artimiausiais, yra dalykų, kuriais mielai dalijuosi su visais, kaip ir bet kuris kitas žmogus šiame pasaulyje. Dėl karjeros esu pasiruošusi labai daug dirbti, kad nusipelnyčiau vietos šalia geriausiųjų, tačiau tikrai neatsisakysiu savo vertybių vien dėl pripažinimo. Man darbas – tai meilė savo profesijai, o ne buvimas viešuoju asmeniu, todėl neturiu baimės prarasti savęs, nes kaip tik, pasirinkusi šią gyvenimo kryptį, save atradau.