Kaip kiti įsivaizduoja erdvę? Kaip vakuumą, oro pripildytą maišelį ar begalinę, sunkiai apčiuopiamą tuštumą? Tokių klausimų virtinė užvaldė mano mintis stebint šokio spektaklio premjerą „Sauliaus ir Alex šokis“, vykusią Kauno miesto kameriniame teatre.

Choreografų Pauliaus Prievelio ir Ugnės Kavaliauskaitės teigimu, Saulius (šokėjas Artūrs Nīgalis) ir Alex (kurią įkūnija pati U. Kavaliauskaitė) simbolizuoja vidinius kiekvieno žmogaus archetipus – giliai pasąmonėje egzistuojančius personažus, kurie formuoja mūsų vidinį pasaulį, tačiau sunkiai apibrėžiami. Tyrinėjant P. Prievelio kūrybinį braižą galima pastebėti, kad vienos iš dažnų tyrinėjamų temų yra, tankis, tyla, tuštuma, todėl nenuostabu, kad jis apsiėmė gliaudyti šią temą.

Įsitaisius kėdėje, žiūrovus pasitinka aklina tamsa, kurios ramybę drumsteli tik scenoje įrėžti keturi švytintys LED strypai, šiuo metu skleidžiantys šviesiai mėlyną šviesą (scenografų Lauryno Kolodzeiskio ir Monikos Šerstabojevaitės nuostabus minimalistinis indėlis). Ši šviesa sugeria erdvę, sukuria įtampą ir paslaptingą laukimą. Galiausiai iš sąstingio dvi figūros po truputį išsijudina, ima perbraižyti esamas ribas, kurias nubrėžė judantys robotukai-valytojai. Per dinamišką, įtaigų judėjimą ima ryškėti istorija: šie kūnai atskleidžia ne tik savo individualumą, bet ir buvimą bendruomenės dalimi. Jie – lyg magnetai, kartais vienas kitą neįveikiamai traukiantys, o kitą akimirką energingai atstumiantys, kurdami dinamišką, emocionalią įtampą.

Nuo švelnumo ir jautrumo iki kraštutinio fizinio išbandymo – ši kintanti dinamika tampa neatsiejama šokėjų kūnų išraiškos dalimi. Scenoje pasirodantys mūsų archetipai – Saulius ir Alex – susitikę erdvės viduryje pajunta, kad juos sieja kažkas neapčiuopiama, nepaaiškinama mokslu, tačiau būdinga visiems gyviesiems. Tuštumos tema, kurią nagrinėja P. Prievelis ir U. Kavaliauskaitė, – subtilus iššūkis. Tai, kad choreografai jai skyrė net trejus metus, rodo jų atsidavimą ir gilų kūrybos procesą. Tyrinėti tai, kas neapčiuopiama, tačiau egzistuoja, – drąsu, byloja apie meistrystę.

Greitėjant šokėjų judesiams, keičiasi ir scenos aplinka: šviesi, griežtai struktūrizuota erdvė transformuojasi į intensyviai raudoną, dūmų apgaubtą sferą, kurioje įsiplieskia emocijų ugnikalnis. Ši vizuali, energinė metamorfozė atspindi vidinį veikėjų perėjimą – nuo racionalios analizės iki gyvybingos, pulsuojančios jausmų kulminacijos.

Negalima nepaminėti ir šokėjo A. Nīgalio, kuris su drąsa ir pagarba perėmė choreografo P. Prievelio vaidmenį, kai šis, likus vos dviem dienoms iki premjeros, patyrė traumą. Nors scenoje A. Nīgalis atrodė kuklesnis, jo lengvi, jautrūs judesiai tapo puikiu kontrastu, subtiliai papildė U. Kavaliauskaitės energingumą. Jo švelnumas ir nuosaikus, beveik melancholiškas judesių stilius tapo balansuojančia spektaklio ašimi, atskleidžiančia šokio istorijos emocinį gilumą. Šių dviejų atlikėjų chemija scenoje kūrė harmoningą, gyvą pasirodymo dinamiką.

Visą nuostabų pasirodymą vainikavo Vlado Dieninio muzika, tapusi viena esminių spektaklio ašių. Kompozitorius meistriškai įsiliejo į bendrą kūrinį, jo muzikiniai takeliai natūraliai papildė ir praplėtė scenoje vykstančią kelionę. Kiekviena muzikinė dalis atskleidė naują tuštumos lokaciją, tapdama subtiliu emociniu ir naratyviniu gidu. Muzika tapo emociniu spektaklio vedliu, puikiai papildančiu scenos istoriją ir suteikiančiu jai užbaigtumo.

Lietuvos kultūros tarybos finansuojamas spektaklis „Sauliaus ir Alex šokis“, pristatytas Kauno miesto kameriniame teatre, gilinosi į sudėtingą ir subtilią tuštumos temą. Choreografai P. Prievelis ir U. Kavaliauskaite siekė perteikti tai, kas neapčiuopiama, tačiau universaliai juntama, – vidinius archetipus, egzistencines erdves ir žmogaus ryšį su nežinomybe. Galbūt mūsų žmogiškas smalsumas ir pastangos suvokti nežinomybę primena tokį šokį – nuolatinį balansavimą tarp žinojimo ir klausimų be atsakymų.