Opera KVMT pastaruoju metu nebuvo dažnas svečias, tad imtis rimto veristinio veikalo buvo svarbus ir atsakingas žingsnis. Ir nors abu premjeriniai spektakliai, kuriuos stebėjau lapkričio 23 ir 24 dienomis, paliko tikrai gerą įspūdį ir keistai švelnų, lyg ir savotiškai pūkuotą prisiminimą, neišvengiau ir šiokio tokio déjà vu – prieš dvejus metus, taip pat kalėdiniu laikotarpiu, A. Cholina ir M. Jacovskis (dirigavo tuomet Ričardas Šumila) pristatė savąją Giuseppes Verdžio „Traviatos“ versiją. Dalį pagrindinių vaidmenų tuomet atliko tie patys solistai kaip ir „Bohemoje“.

Opera, kuri sako tiesą

„Traviatą“ ir „Bohemą“ skiria beveik pusšimtis metų, tačiau sieja viena labai aiški linija – tuo metu gana drąsus operos priartėjimas prie tikrovės, kur kas įtaigesnis nei ankstesnis bandymas teatrinėmis priemonėmis sakyti tiesą. Ne tik siužetu, kurio dėmesio centre atsiduria buitinės, bet jaudinančios istorijos ir veikėjai, bet ir muzikine kalba, pamažu nutolstančia nuo dainingos bel canto estetikos ir priartėjančios prie kalbėjimo.

A. Cholinos „Bohema“, panašiai kaip ir „Traviata“, – gana griežtai mizanscenuota. Kiekviena mizanscena – vientisa ir išbaigta, įtaigiai ir taikliai papasakojanti trumpą istoriją. Aktoriams ir dainininkams aktorines užduotis atlikti tikrai padėjo smarkiai juntama choreografinė A. Cholinos ranka – grakštus ir visuomet tikslą turintis judėjimas scenoje, plastiški kūno judesiai ir veido mimikos suteikė veikėjams gyvumo, perteikė jų emocijas.

Malonu buvo klausytis maestro G. Rinkevičiaus darbo rezultato – ne tik tąkart neįtikėtinai puikiai skambėjusio KVMT orkestro, bet ir skirtingų solinių vaidmenų interpretacijų. Į visą muzikinį audinį puikiai įsiliejo ir Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ mokiniai, visi vadovaujami chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės.

Ši „Bohema“ skambėjo užtikrintai, įtaigiai ir garsiai. Ir nors ne tik atskirų scenų, bet ir viso spektaklio muzikinės tėkmės akcentai sukūrė įtikinantį muzikinį pasakojimą, kartais norėjosi šiek tiek mažiau dramatizmo ir daugiau tikrovės – daugiau švelnumo, lėtumo, tylesnio garso, ypač turint mintyje palyginti mažą KVMT sceną.

Skirtingi personažų pavidalai

Pirmąjį premjeros vakarą Mimi ir Rudolfo meilės istoriją pasakojo Gabrielės Bukinės ir Tomo Pavilionio duetas. Prieš du metus KVMT „Traviatoje“ sužibėjusios G. Bukinės Mimi jaudino trapumu ir švelnumu – kaip ir anąkart „Traviatoje“, ji atsiskleidė ne tik kaip puiki vokalistė, bet ir kaip puiki aktorė. Klausimų kėlė tik jos antrosios dalies (III ir IV veiksmų) grimas, pavertęs ją veikiau ne sergančia, bet jau beveik mirusia mergina – čia realizmas nuėjo truputį per toli.

Ši „Bohema“ žavėjo dramaturginiu vientisumu – nebuvo perkrauta simbolika, keliais režisūriniais sluoksniais ar scenos planais, pernelyg konceptualiais režisūriniais užmojai.

Antrojo vakaro sudėties Mimi Ieva Barbora Juozapaitytė išlaikė gyvastį iki pat dramatiškos spektaklio kulminacijos. Ir veikiausiai ne tik dėl santūresnio grimo, bet ir dėl kitokio balso tembro ir skirtingos interpretacijos.

Lyginti abi Mimi sudėtinga, nes abi skirtingai dėliojo akcentus, abi pasakojo skirtingas istorijas. Vis dėlto daugiau asmeninių simpatijų pelnė G. Bukinė – jai natūraliai pakluso balso ir kūno judesių plastikos dermė, tad ji labiau priartėjo prie buitinės tikrovės. O štai iš abiejų Rudolfų labiau imponavo antrąjį premjeros vakarą dainavęs Karolis Kašiuba. Nors kartais ir buvo kiek grubus savajai Mimi, K. Kašiuba buvo ryškesnis, ekspresyvesnis nei jo kolega T. Pavilionis, kuris, nors ir pademonstravo brandų ir lyrišką balso tembrą, atrodė kiek atitolęs nuo savo scenos partnerės, pernelyg jai abejingas.

Miuzetės personažas, kurtas Marijos Arutiunovos ir Ingridos Kažemėkaitės, ryškiai išsiskyrė iš konteksto tiek savo kostiumu, tiek vokaline ir scenine interpretacija. Šiaip jau subtilūs, į elegantišką XIX a. pabaigos Paryžių nukeliantys Olgos Filatovos Kontrimienės kostiumai organiškai įsikomponavo į M. Jacovskio scenovaizdį, tačiau Mimi atrodė lyg atkeliavusi iš ankstesnės KVMT premjeros – miuziklo „Šugar“, kuriame pagrindinius vaidmenis ir kūrė M. Arutiunova ir I. Kažemėkaitė.

Kostiumas, šukuosena, performatyvumas ir labai raiški Miuzetės koja (kuri su Miuzetės personažo gracija siejasi sunkiai) pernelyg išsišoko. Ir nors šis „Bohemos“ personažas pats savaime yra labai koketiškas, šiame spektaklyje Miuzetė žavėjo tik finalinėse scenose, kitur per kraštus besiliejantis koketiškumas nebuvo patrauklus.

Interpretacijų subtilumai

KVMT „Bohemoje“ buvo ir kitų pervaidintų momentų – kai kurios ansamblinės mizanscenos atsiskleidė kaip pernelyg teatrališkos, nenatūralios. Ypač tai buvo akivaizdu pirmojo (lapkričio 23 d.) vakaro I ir IV veiksmuose, kuriuose Rudolfas (T. Pavilionis), Marčelas (Laimonas Pautienius), Šonaras (Ramūnas Urbietis) ir Kolinas (Žygimantas Galinis) linksmai leidžia laiką savo palėpėje.

Šokinėjančių ir bėgiojančių, plunksna besišpaguojančių ne pirmos jaunystės jaunuolių šėlionės pasirodė kiek komiškos, išsiskiriančios iš bendros šio pastatymo dramaturginės koncepcijos ir nutolinančios nuo veristinio (bendrąja prasme realistinio) kompozitoriaus ir statytojų sumanymo, o tuo pačiu ir emocinio spektaklio sluoksnio.

Kaip koks istorinis inkliuzas pasirodė ir Rudolfo plunksna – nors M. Jacovskio kurtas scenovaizdis pakluso bendram dramaturginiam sumanymui, plunksnos akcentas pasirodė gana patosiškas, pernelyg mimetiškas.

Ne taip lengvai minėtai ketveriukei pakluso ir kai kurios muzikinės užduotys – jų ansamblinės scenos nelabai derėjo ne intonaciškai, bet interpretacijos prasme: kiekvienas dainavo šiek tiek sau, nesukurdamas pakankamai tampraus ryšio su scenos kolegomis. Tad polifoninis G. Puccinio sumanymas čia virto į gana paskirų, individualių muzikinių temų kombinaciją. Šių atlikėjų soliniai numeriai ar duetai skambėjo kur kas geriau.

Šias scenas kur kas smagiau buvo žiūrėti antrąjį vakarą (lapkričio 24 d.), vaidinant ir dainuojant K. Kašiubai (Rudolfui), Andriui Apšegai (Marčelui), Raimundui Baranauskui (Šonarui) ir Joriui Rubinovui (Kolinui), nors kai kurie pavieniai personažai geriau suskambo pirmąjį vakarą.

Apskritai abi „Bohemos“ sudėtys įdomios, ko stokoja viena, kita papildo – pavyzdžiui, žavėjo Ž. Galinio (Kolino) muzikinė interpretacija, tačiau labiau imponavo J. Rubinovo aktorinė Kolino personažo traktuotė; G. Bukinė atsiskleidė kaip itin trapi Mimi, I. B. Juozapaitytė personažui suteikė daugiau dramatizmo ir dinamikos; M. Arutiunova puikiai atskleidė dramatinę Miuzetės transformaciją, I. Kažemėkaitė buvo santūresnė, prisitaikanti prie bendro dramaturginio pastatymo sumanymo; T. Pavilionis žavėjo lyriškumu, K. Kašiuba – ekspresija.

Ilgesys, kuris lydi mus visus

Sakoma, kad gera operos režisūra yra tokia, kurioje režisūrinis konceptualumas netrukdo skambėti muzikai. Ne visai su tuo sutikčiau, nes laikai, kai operoje buvo svarbi vien muzika, jau seniai praėjo – kuo toliau, tuo labiau kartelė kyla, užduotys operos statytojams sunkėja. Bet kokiu atveju operoje svarbu leisti muzikai skambėti ir neapkrauti žiūrovo gausiomis ir sudėtingomis teatrinėmis užduotimis.

Ši „Bohema“ žavėjo dramaturginiu vientisumu – nebuvo perkrauta simbolika, keliais režisūriniais sluoksniais ar scenos planais, pernelyg konceptualiais režisūriniais užmojais. Muzika čia buvo pirmame plane, vizualusis ir performatyvusis lygmuo jos neiliustravo mimetiškai, bet natūraliai papildė, atskleidė operos fabulą. Gerai sukonstruoti „paveikslėliai“ (arba mizanscenos) neapsunkino, leido pajusti muzikos grožį, įsijausti į scenoje pasakojamą istoriją ir mėgautis, o ne įtemptai mąstyti.

A. Cholinos „Bohema“ – nors vietomis kiek ir pervaidintas, bet natūralumą, paprastumą išlaikantis pasakojimas apie meilės išsiilgusius jaunus žmones, ar veikiau trumpas, bet gana išsamus fragmentas iš jų gyvenimų. Finalinė scena net išspaudė ašarą – gal ir ne visai dėl meninių aspektų, o dėl žmonių pasirinkimo absurdiškumo, kuris žiūrint šią „Bohemą“, išryškėjo, rezonavo. Apskritai šis pastatymas alsuoja sunkiai apčiuopiamu ilgesiu – ne tik meilės, bet ir šviesos, vilties, gražesnio rytojaus.

Jei spektaklio kokybę vertinčiau bandydama atsakyti į klausimą, ar eičiau į jį dar kartą, dvejonių nekiltų – tikrai eičiau, ir ne kartą. Vėl klausyčiau, mąstyčiau, koks vis dėlto kvailas ir nebrandus yra Rudolfas, ir, atrasdama pliusus ir minusus, lyginčiau skirtingų sudėčių atlikėjus ir jų interpretacijas. Ir vėl pasimėgaučiau muzika, kuri nebūtinai sužadina emocijas, bet jaudina, pasakoja įdomią, švelnią ir tikrą istoriją. G. Puccinis sudėjo į „Bohemą“ visą savo sielą – tikrą, nesumeluotą. Tokia buvo ir šioji „Bohemos“ interpretacija – tikra, nesumeluota istorija apie ilgesį.