Savo pirmąją animistinių pasakų knygą autorė kartu su Apeirono teatro kolegėmis pristatys Paviljono knygų savaitgalio programoje (lapkričio 30 d. 16 val.) ir Nacionalinėje  Martyno Mažvydo bibliotekoje (gruodžio 4 d. 18 val.), kur žada nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti su klausytojais.

– Iki šiol garsėjote kaip teatro kūrėja, režisierė, performansų atlikėja. Kada kilo noras imtis literatūrinės kūrybos? Ar knygoje publikuojami tekstai yra jūsų pirmieji bandymai, o gal ir anksčiau rašėte, tik neskelbėte?

– Literatūrinė kūryba, kaip labai privati asmeninių būsenų iškėlimo forma, mane lydėjo visada. O ir kurdama teatriniame lauke nemažai dirbau su tekstais: scenarijų rašymas, knygų adaptacijos, pjesės.... taigi literatūrinė kūryba nuo mokyklos laikų man natūrali raiškos forma, tik motyvacijos skelbti tos kūrybos ar ją įamžinti neturėjau. Negalėjau sau įvardyti svarbaus tokio veiksmo tikslo. Taigi viešumoje galima rasti mano straipsnių, bet privačių kūrybinių tekstų niekada niekur nepublikavau, o teatriniams tekstams leidau mirti ir išnykti kartu su spektakliais, nes man tai atrodo dėsninga.

Mano dramaturgija tapo Apeirono teatro spektaklių „Nekaltas prasidėjimas“, „Nekrozė“, „Likučiai po dievo“ ir kt. įkapėmis. O rašant knygą „Žiemojimas su mirusiais“ pajutau, kad vyksta kažkas įdomaus. Jausmas buvo toks, kad aš procese esu labiau kabelis, nei kūrėja, ir per tą kabelį teka gyvenimas, kuris aiškiai žino knygos, kaip veiksmų grandinės segmento prasmę. Pati nežinau, kur tai veda ir neskubinu sužinoti, mėgaujuos šia intriga.

Partnerio nuotr.

– Kiek įtakos impulsui rašyti prozą ir tematikai turėjo jūsų ankstesnė kūrybinė patirtis, teologijos ir teatro režisūros studijos?

Religija turėjo ir turi didelę įtaką mano tekstams. Nuo vaikystės išgyvenau vidinius konfliktus kuriuose pjovėsi du poliai: pasibaisėjimas senuoju testamentu, religinėmis manipuliacijomis, kunigų kasta ir tuo pat metu didžiulis Dievo, kaip tikėjimo, kaip teisybės ir atpildo koncepcijos ilgesys. O kur dar grožėjimasis bažnytiniu menu, bažnyčiose sukauptais meno turtais.

Vaikystėje dalyvavimas bažnytiniame gyvenime suformavo mano požiūrį į bažnytinę dviprasmybę, o teologijos studijos dovanojo visą eilę sukrėtimų dvasiai ir protui, matant kiek psichologinių traumų, stigmatizacijos, dvigubų standartų, savavališko galios suteikimo kalbėti Dievo vardu ir polinkio į pavojingus kraštutinumus, radikalumą ugdo dogminės teologijos atstovų skleidžiamo doktrinos. Bažnyčia yra teatras, kuris vaidina tiesą, o teatras yra tiesa, kad mes meluojame ir norime tikėti tuo melu. Tiesa, teatre taip pat gausu pseudodvasingumo, bet ten tai tarsi legalu.

Taigi teatras mane įkvėpė nebijoti savo žmogiškos prigimties absurdo, laikinumo, ribotumo... Būtent per absurdo prizmę ėmiau žvelgti į gyvenimą ir tai mano sąmonę perkėlė į labai plastišką, žaismingą, fantazijos ir buitinės realybės susiliejimo baltąją skylę, iš kurios teka tekstai.

– Smalsu, ar tikrai žiemą, kai tamsa Lietuvoje tampa nepakeliama, išvykstate gyventi į Braziliją, ar tai tik intriguojanti metafora knygos anonse?

2019 m. Marinos Abramovič instituto programoje „Cleaning the house“ (namų išvalymas) susipažinau su „First body“ (pirmasis kūnas) programos kūrėju, fizinio teatro tyrinėtoju iš Brazilijos Diego Borges. Aš pati tuo metu labai gilinausi į fizinį ir ritualinį teatrą, taigi mūsų ryšys netruko užsimegzti ir jau 2020 metais, laimėjusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją kartu su kolege pirmą kartą išvykau į Braziliją, kur dalyvavau ilgoje 3 savaičių teatrinio tobulėjimo ir fizinio teatro tyrinėjimo programoje. Ten užmezgėme bendradarbiavimą su Brazilijos universiteto menų fakultetu „Unipaz“ ir pradėjau ten važinėti kasmet.

Partnerio nuotr.

Sausio mėnesį universiteto organizuojamose dirbtuvėse vedu fantazijos ir ritualinio teatro užsiėmimus, pati dalyvauju jų programose. Ten visada jaučiuosi kaip medis, kuris moko gėles apie karą. Brazilai yra visiškos gėlės. Ten darbuojantis teko pakeliauti ir susipažinti su vietos kultūra, politika, gamta ir žmonėmis. Žinoma, Brazilija labai didelė šalis, o aš pažindinausi tik su centrine Brazilijos dalimi ir Rio de Žaneiru bei jo apylinkėmis. Šiemet planavau ten nevykti, noriu skirti laiko izoliacijai ir naujos knygos rašymui. Bet ir vėl gavau kvietimą sausio mėnesį vykti į Braziliją , o iš ten, kartu su „First body“ programa keliauti į Kolumbiją ir susipažinti su jų teatrine kultūra. Jeigu brazilai yra ryškiaspalvės gėlės, tai kolumbiečiai yra liepsnojantys krūmai. Man, kaip drebulei, tai labai įdomu.

– Kokias knygas ir autorius su malonumu skaitote pati?

Artimiausiu metu labai noriu pačiupinėti, paskaityti Gintauto Mažeikio „Lilimų knyga 1. Akmentakiai“. Jeigu kalbėti apie rašytoją, kuris man atskleidė magiškojo realizmo žanrą, tai aiškiai atsimenu, kaip jaučiausi, kai prieš kokius 17 metų perskaičiau Davido Madseno knygą „Sapnų dėžutė“, o iškart po jos ir kitą jo knygą „Slaptieji neūžaugos gnostiko užrašai“. Jo knygose radau tokias absurdo, humoro, o tuo pat metu okultizmo, filosofijos, istorijos žaismes, kurios mane tiesiog suvalgė.

Paskutinės skaitytos knygos, kurios man suteikė didžiulį malonumą buvo Ocean Vuong  „Žemėje mes žavūs tik akimirką“, Peter Sliterdijk „Ciniško proto kritika“, Olgos Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, Leonido Donskio „Užmaršties siužetai“, Kristupo Saboliaus „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“.

– Ką manote apie „magiškąjį realizmą“, kuriuo iš dalies apibūdinama ir jūsų pirmoji knyga?

Man pačiai magiškasis realizmas yra sandūra, kur paukštis ir žuvis randa bendrus namus. Savo pažiūromis ir gyvenimo būdu daugumos esu priskiriama mažumoms, priimu tai natūraliai, nes žmogų analizuoju kaip l gyvūnų rūšį. Bet taip pat pastebiu, kad būvimas periferijose individą natūraliai stumia į stebuklinę tikrovę, kurioje tarpdamas jis nugali svetimumo jausmą ir nuolatinį nepažintų namų ilgesį. Magiškasis realizmas man yra literatūrinė būsena, kurioje jaučiuosi lyg namie.