Ar kada pagalvojote, jog knygos gali tarpusavyje megzti dialogus? Net ir tos knygos, kurios iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendro, kurių žanrai, komunikacijos formos, laikmečiai, o gal net ir vertybės išsiskiria. Ar ne taip būna ir su žmonėmis? Mieliau užsidarome vieno žanro burbule, socialiniuose tinkluose stebime tik vieno srauto informaciją. O kaip tame sraute nepasiklysti ir rasti knygas, kurios kalbasi tarpusavyje? Kaip šiuolaikiniame informacijos triukšme išmokti būti gera mama, moterimi ar tiesiog geru žmogumi?

Šį kartą siūlome „pasiklausyti“ dviejų vienas kitą papildančių distopinių pasakojimų. Vienas iš jų tapo ne tik kultine knyga, bet ir serialu – tai kanadiečių autorės Margaretos Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“), o jo stilistiką ir žanro specifiką atliepia visai neseniai pasirodęs Jessaminės Chan distopinis romanas „Gerų motinų mokykla“ („The School for Good Mothers“).

Šių romanų pagrindinės herojės Frida ir Fredinė (pastarosios vardą pakeitė patriarchalinė Gileado santvarka) susiduria su panašiomis baimėmis ir priespaudomis, bet kartu yra ir skirtingos. Tarnaitė Fredinė įnirtingai priešinasi distopinės visuomenės normoms, bėga nuo jų ir tampa religinio fanatizmo įkalintų moterų tarnaičių, priverstų gimdyti vaikus svetimoms šeimoms, pasipriešinimo lydere. O Frida susitaiko su „blogos mamos“ vaidmeniu ir bando atgailauti, pasikeisti, vykdo motinų perauklėjimo mokyklos užduotis. Vis dėlto knygos pabaigoje jos priimami sprendimai ima panašėti į „Tarnaitės pasakojimo“ herojės. Atsivertę knygą suprasite kodėl. O prieš atverdami gilesnius moterų pasakojimus, pagalvokime, kas iš esmės sieja pagrindines šių skirtingų knygų veikėjas?

Gera mama ar gera tarnaitė Gileado priespaudoje – abi distopinės istorijos tarsi kalbasi tarpusavyje. Pagrindinės temos, kurios vienija Fridą ir Fredinę:

Moterų priespauda – abi gyvena visuomenėse, kurios griežtai kontroliuoja moterų kūnus, reprodukcines teises, per vaizdo kameras stebi vaikų auginimo klaidas. Veikėjos galėtų pasidalyti savo išgyvenimais ir būdais pasipriešinti.

Motinystės skausmas – abi moterys kenčia dėl to, kad negali laisvai auklėti savo vaikų. Abi galėtų kalbėtis apie savo prarastas dukras ir visuomenės spaudimą. Fredinė, priversta gimdyti vaikus svetimiems žmonėms, nors žino, kad kažkur jos pirmagimė auga nejausdama jos šilumos, ir Frida, kuri mokosi būti gera motina. Abi jos trokšta sugrįžti pas dukteris.

Laisvės troškimas – abi veikėjos svajoja apie laisvę. Jos trokšta susigrąžinti dukras ir gyventi normalų gyvenimą. Svajoja apie laisvę mylėti ir rinktis.

Išlikimo strategijos – gyvenimas šiose visuomenėse kupinas pavojų. Veikėjos galėtų pasidalyti patarimais, kaip išlikti ir nenuleisti rankų.

Tai – tik keletas linijų, kurios jungia distopinę motinystę, o panašių išgyvenimų, kur nutraukiamas motinystės romantizavimo šydas, yra ne vienas.

J. Chan „Gerų motinų mokykla“ – distopinė, „Tarnaitės pasakojimą“ primenanti istorija apie tai, ko bijo ir apie ką nuolat galvoja, bet garsiai nepasako visos mamos.

Skaitydama J. Chan distopinį romaną „Gerų motinų mokykla“ neabejojau, kad jis greitai bus pastebėtas kino prodiuserių ar taps dar vienu kultiniu serialu. „Deadline“ rašoma, kad aktorės Jessicos Chastain, žinomos iš filmo „Ava“ ir serialo „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, prodiuserinė kompanija „Freckle Films“ 2022 m. įsigijo teisę ekranizuoti J. Chan debiutinį romaną.

Kol kameros juostos dar nesisuka ir nesame prikaustyti prie ekranų, kviečiu patyrinėti, kas bendro tarp Fridos („Gerų motinų mokykla“) ir Fredinės („Tarnaitės pasakojimas“) ir pasvarstyti, apie ką jos kalbėtųsi? Iš ko bandytų išsilaisvinti visuomenės priespaudoje gyvenančios moterys ir (arba) mamos? Jų pokalbio pobūdis labai priklausytų nuo to, kur ir kada jis vyktų. Jei abi susitiktų slapta, pokalbis tikriausiai būtų labiau susijęs su pasipriešinimu ir viltimi. Jei būtų priverstos bendradarbiauti viešai esant tam tikrai valdžios priežiūrai, pokalbis galėtų būti labiau pragmatiškas, gal net konformistiškas.

„Mačiau, kaip ją apgaubė narvas, kaip ji susitraukė ir pavirto į savo vaiką ryjančią žiurkę. Vaizdas buvo toks tikroviškas ir baisus, kad pasijutau blogai“ (Nora Ikstena, „Motinos pienas“).

Yra istorijų apie Marsą, ryjantį savo vaikus, yra mitų apie Medėją, kuri savuosius pražudo iš sielvarto, o kiek daug moterų pradingsta pačioje motinystėje? Nors straipsnyje apžvelgiamos tolimų šalių, Kanados ir JAV išgalvotos distopijos, bet toli ieškoti jų nereikia. Garsiausias latvių rašytojos N. Ikstenos romanas „Motinos pienas“ – ne distopinis pasakojimas apie motinystę. Tai – brutalus motinystės realizmas sovietinėje santvarkoje. Ne veltui angliškas knygos pavadinimas – „Soviet Milk“ (sovietinis pienas) nurodo ideologinę priespaudą.

Skaitydami panašius romanus galime bandyti nubraižyti sociologinį motinystės žemėlapį, ieškoti, kur lūžta tektoninės plokštės ir prasideda permainos, drebėjimai. Holivudas ar Disnėjus motinystę ir moterystę bando romantizuoti, o Hanso Christiano Anderseno pasakojimuose ji yra arčiau šiandieninio motinų skausmo ir išgyvenimų. Todėl šiame straipsnyje apie motinystę rašomas ne tik dialogas, bet ir polilogas.

„Ir kodėl jis suėdė savo vaiką, paklausiau motinos.

Skaitydami panašius romanus galime bandyti nubraižyti sociologinį motinystės žemėlapį, ieškoti, kur lūžta tektoninės plokštės ir prasideda permainos, drebėjimai.

Tikriausiai gelbėjo jį nuo narvo, atsakė motina ir stipriai mane apkabino“ (N. Ikstena, „Motinos pienas“).

Tapusi mama ir pati atradau tikrąjį motinystės veidą. Pasaulinę žindymo savaitę galvoju ne tik apie savo žindymo istorijas ir paslaptis. Galvoju labiau apie tai, kad motinoms reikia ne tik žindymo patarimų, pagalbos, bet emocinės užuovėjos, ir nesvarbu, ar tai pirmas, ar antras gimdymas ir žindymo kelionė. Vietoj klausimo, kaip sekasi žindyti, geriau paklauskit, kaip jaučiatės šiandien. Po cezario pjūvio operacijos klausdami, ar neskauda pjūvio vietos, paklauskit, ar sielos neskauda, nes prapjautas buvo ne tik fizinis kūnas. Knygoje „Motinos pienas“ istorija ne tik apie santvarkos kartumą, bet ir kartų motinos pieną, kurį ji nuodija gyvendama minčių tamsoje. Kai vienos skaičiuoja, kiek metų sėkmingai žindo vaikus, kitos bando pamiršti laiką, kai jautėsi netinkamos, nepasiruošusios, karčios... Ir, nepaisant viso to skausmo ir džiaugsmo, meilė vaikui ne tik pieno upėmis teka.

Motinystės tragizmas nėra išgalvotas, ne veltui visuomenės šiandien ieško būdų spręsti ne tik gimstamumo problemas, bet ir kaip padėti moteriai pereiti tą slenkstį, išmokti būti pakankama mama. Medicina rado būdų, kaip išgelbėti motinas gimdymo metu, kaip padėti toms, kurioms susilaukti vaiko sudėtinga, bet psichologinė parama ateina iš lėto. „Tas laikas po gimdymo yra labai svarbus. Lietuvių tradicijoje girdime frazę „viena koja karste“, nes tai yra laikas, kai norisi truputėlį susikaupti, nesiblaškyti, o tai susiję ir su fiziologija.“ (1). Bet ne viskas yra tik fiziologija, reikia ir psichologinės paramos, bendruomenės, palaikymo.

Šiuolaikinės komunikacijos priemonės, socialiniai tinklai iš dalies padėjo suburti motinas, bet kartu jas ir įkalino savotiškame „Stiklo gaubte“. Nuolatinis gimdymo istorijų lyginimas, baimė suklysti, tobulai filtruoto gyvenimo vaizdai, aštrūs kitų motinų komentarai kuria emocines distopijas. Prieš daugiau nei dešimt metų teko rašyti baigiamąjį darbą apie moters identitetą lietuvių kine, ir vienas iš analizuojamų filmų buvo Vandos Juknaitės romano „Stiklo šalis“ ekranizacija (2004). Dar kai pati neturėjau motinystės patirties, kėliau panašius klausimus, kuriuos kelia M. Atwood ir J. Chan: „Kaip moterys kuria savą bendruomenę? Kokia kalba jos komunikuoja ir prie kokių moteriškų temų prisiliečia?

Filme „Stiklo šalyje“ (rež. Janina Lapinskaitė) nestabilios psichinės būsenos moteris marginalizuojama, atribojama nuo motinystės. Šią problemą analizavo ir vokiečių režisierė Emily Atef 2008-ųjų filme „Nepažįstamasis manyje“. Svetimas pirmagimis kūdikis, nebeatpažįstamas vyras ir nesusiformavęs motinystės jausmas atstumia moterį nuo savęs ir aplinkinių. „Stiklo šalyje“ matome tokį pat moters paveikslą. Vyrų akimis šios moterys nesugeba rūpintis kūdikiu. „Daug paprasčiau, jeigu tu būtum sveika“, – toks požiūris formuoja klinikinį moters motinos statusą. Jos liga paverčia ją atstumtąja, vieniša autsaidere. Pogimdyvinę depresiją „Stiklo šalyje“ moteris išgyvena vienatvėje, nes ši nebyli liga negirdima vyrų pasaulyje arba traktuojama kaip eilinė neurozė. J. Lapinskaitė prabilo tyliai, bet pažvelgė į moters pasąmonės žemėlapiuose užslėptus motinystės išgyvenimus“ (2).

M. Atwood „Tarnaitės pasakojimą“ parašė 1985 m. – laikotarpiu, kai feministinis judėjimas stipriai veikė visuomenę ir kultūrą. Šis romanas atsirado kontekste, kuriame moterų teisės ir lygybė tapo svarbia diskusijų tema, o moterų balsai – vis labiau girdimi ir įtvirtinami viešojoje erdvėje. Tie pasakojimai peržengė namų šeimininkių slenksčius. Dabar tokie pasakojimai veržiasi pro socialinių tinklų filtrus.

1 – https://svirnas.wordpress.com/2018/05/21/dula-ingula-rinkeviciene-tradicijos-leidzia-mums-zydeti/

2 – "Moters seksualumo ir lytinio identiteto kaita lietuvių vaidybiniame kine po 1970-ųjų", D. Juškelytė, 2013.