Kaunas visada traukė talentus. Kauniečiai turėtų žinoti, kuo gali didžiuotis. Šių metų Dainų šventė baigėsi daina „Ąžuolais vainikuotas“, kurios žodžiai sukurti poeto, satyriko, žurnalisto Alekso Dabulskio (1934–2020). „Kauno dienos“ skaitytojai jį galėtų prisiminti kaip Horacijų Drapaką, Adskį, „Linksmuklei“ publikacijas rengusį „barmeną“. Kas slėpėsi po šiais ir kitais naudotais pseudonimais, kas drąsiais, satyriniais eilėraščiais ar šmaikščiais straipsniais kėlė laikmečio ir politikos skaudulius?

Lemtingas poelgis

A. Dabulskio kelias link Kauno pasuko neplanuotai. Jis buvo kilęs iš Pilsūdų kaimo (Skaudvilės valsčius, Tauragės apskr.), ūkininkų šeimos. Tėvai užaugino tris vaikus, jauniausias jų, pagrandukas, – vėliau rašytoju tapęs Aleksiukas. Šeima buvo pasiturinti, samdė šeimyną, anot A. Dabulskio, niekad pas juos netrūko nei mėsos, nei medaus. Būsimasis rašytojas vasaromis padėdavo tėvams ūkyje, mokėjo ir noriai imdavosi visų darbų, išskyrus avilių priežiūrą, – bitėms buvo alergiškas ir jų bijojo. Aplink sodybą augo didelis sodas, medžiai išlikę iki šiol.

Kaip gabiausias, jaunėlis buvo išleistas mokytis, lankė mokyklą Skaudvilėje. Iki namų buvo 6 km, tad mokslo metais gyvendavo pas šeimininkę, kur jo ir kitų moksleivių tėvai vaikams nuomojo kambarį.

Jaunystė: A. Dabulskis, fotografuotas vidurinės mokyklos baigimo proga. Skaudvilė, 1956 m. / MLLM GEK 16023

Vis dėlto mokyklos baigti su visais nespėjo. Vienuoliktoje klasėje (1951 m.), kai iki atestato gavimo buvo likęs pusmetis, jis su dar septyniais bendraklasiais padarė tam laikmečiui baisų nusižengimą – kapinėse augančiame medyje iškėlė Lietuvos trispalvę, o kamieną apipylė vandeniu, kad jis apledėtų ir vėliavą būtų sunkiau pasiekti. Už šį nusižengimą visi devyni moksleiviai – aštuoni vaikinai ir mergaitė, pasiuvusi vėliavą, – sulaukė sovietinės okupacijos periodui būdingos bausmės – už antivalstybinę veiklą buvo nuteisti 25 metams lagerio.

Tėvai bausmės išvengė pareiškę, kad įvykis nutiko Aleksui gyvenant ne namuose ir jie tam neturėjo jokios įtakos. Po įvykio namai keletą metų vis tiek buvo stebimi. Mokinys buvo suimtas vasarį ir tiesiai iš mokyklos išvežtas kaip stovi, tik su lietpalčiu. Po teismo pervežtas į Maskvą – apie tai vėliau sukūrė eilėraštį „Kaip aš pirmą kartą pabuvau Maskvoj“.

Miestelį nuo Nemuno potvynių saugantis pylimas su jame vingiuojančiu pėsčiųjų taku, kuriuo dabar mėgsta pasivaikščioti atvykėliai, statytas prižiūrint A. Dabulskiui.

Tremtis virto nakties košmaru

Toliau kelias vedė į Mordovijos lagerius. Pirmą pusmetį politiniai kaliniai buvo apgyvendinti kartu su kriminaliniais – gerai, kad visi buvo vieningi ir vyresnieji pasaugodavo jaunuosius nuo puldinėjimų. Jie netgi, kiek įstengė, mokė jaunuosius. Tremtyje dienomis A. Dabulskiui tekdavo kasti griovius, tačiau mokykloje jis buvo mokęsis prancūzų kalbos, todėl vakarais, norėdamas tobulinti žinias, versdavo tekstus.

Likimas rašytojui vis pamėtėdavo gerų žmonių. Ne vieną jų A. Dabulskis įpynė į vėliau kurtus eilėraščius, nors be konteksto minimus asmenis būtų sunku atpažinti. Pomirtinėje žmonos I. Dabulskienės išleistoje knygelėje „Tiek to linksmumo“ tarp kitų surinktų anksčiau nespausdintų kūrinių įdėtas eilėraštis „Lilijai“. Ši moteris, poetiniame tekste lyginama su balta gulbe, buvo laisva rusė, prižiūrėjusi tremtinių darbą: griovyje – Aleksas su kastuvu, viršuje – Lilija. Ji žiūrėdavo į jauną vaikiną ir verkdavo, nors nieko nesakydavo... Galbūt būtent Lilijai jis turėtų būti dėkingas išlikęs gyvas, nes po penkerių metų tremtyje vaikinui buvo suteikta amnestija. Išduotas leidimas grįžti namo, bilietas ir duonos kelionei. Šimtasiūlė, su kuria darbuodavosi, priklausė valdžiai, todėl buvo paimta, o A. Dabulskiui grąžintas lietpaltėlis, šaltą Sibiro žiemą ne ką tegelbėjęs. Lilija, parsivedusi namo, atidavė kelias šiltas rusiškas skaras, kuriomis apsigaubęs krūtinę, ant viršaus apsivilkęs savo drabužį, rašytojas po penkerių metų grįžo į tėviškę...

Nuotaika: A. Dabulskis ir Jurgis Gimberis atidarant karikatūrų parodą, skirtą balandžio 1-ajai. Apie 1994 m. / MLLM GEK 139231

Vėliau šio laikotarpio prisiminti A. Dabulskis nemėgo. Nepriklausė Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, nekalbėdavo viešai, be to, grįžęs dar ilgai buvo stebimas ir kas keletą mėnesių vis iškviečiamas saugumo. Tremtyje išgyventą siaubą sapnuodavo, o pabudintas iš dar vieno neramaus sapno šį tą prasitardavo.

Mokslo aplinkkeliai

Grįžęs sunkiai persirgo gelta – tėvai permaitino alkaną, tiek laiko nematytą sūnų, ir maistas sunkiai pažeidė kepenis. Pasveikęs nepasidavė – norėjo baigti mokyklą. Grįžęs viduržiemį į tėvynę, eksternu pasiruošė egzaminams ir juos pavasarį išlaikė aukso medaliu. Dėl gauto apdovanojimo (suteikiamo, kai visi egzaminai išlaikomi penketais – aukščiausiu pažymiu pagal tuometę vertinimo sistemą) teko kone perlaikyti egzaminus, nes buvo paskirta komisija dar kartą patikrinti mokinio žinias – pagal sovietinę ideologiją tremtinys, neva nusikaltėlis, negalėjo būti medalininku...

Inžinierius: A. Dabulskis – darbų vykdytojas. Birštonas, 1960 m / MLLM GEK 16030

A. Dabulskiui gavus tokius pažymius, tarsi turėjo atsiverti visų universitetų durys, bet taip neįvyko. Su bičiuliu Gedgaudu nuvykęs į Vilniaus universitetą pateikė prašymą studijuoti lietuvių kalbą, bet gavo atsakymą, kad teistieji čia studijuoti nepriimami.

Taip A. Dabulskio kelias pasuko į Kauną. Iš čia buvusių mokslo įstaigų ir iš to, ką galėjo rinktis, A. Dabulskiui artimiausias pasirodė Kauno politechnikos institutas – gal kad tremtyje, be kitų darbų, kurį laiką gamino dėžutes radijo aparatams. Pasirinkęs Statybos ir inžinerijos fakultetą, sėkmingai pradėjo mokslus, bet buvusio kalinio šešėlis pavijo ir čia – po pirmojo semestro sužinojo, kad amnestuotieji tremtiniai turi būti pašalinti ir mokslų tęsti nebegali. Pašalinus iš universiteto, kartu buvo panaikinta ir registracija Kaune.

Vis dėlto tuo metu diplomuotų specialistų taip trūko, kad net ir pradėtų, nors nebaigtų, mokslų užteko įsidarbinti pagal specialybę – jis tapo darbų vykdytoju Birštone. Miestelį nuo Nemuno potvynių saugantis pylimas su jame vingiuojančiu pėsčiųjų taku, kuriuo dabar mėgsta pasivaikščioti atvykėliai, statytas prižiūrint A. Dabulskiui. Vėliau, atsiradus galimybei baigti mokslus, A. Dabulskis dirbo ir tęsė studijas – profesorius Kazimieras Baršauskas, tylus Lietuvos patriotas, įkūrė vakarinį fakultetą ir pakvietė gabiuosius studentus, suteikdamas jiems galimybę įgyti išsilavinimą. A. Dabulskis buvo vienas pirmųjų, baigęs šį vakarinį fakultetą ir gavęs diplomą.

Tėviškėje: prie automobilio durelių brolis Juozas su tėvu Broniumi, iš šonų pasirėmę A. Dabulskis ir mama Marija, sėdi brolio žmona ir sesuo Eleonora su vaikais. Pilsūdai, 1971 06 20. / MLLM GEK 16037

Žodžio žmogus

A. Dabulskis buvo ambicingas, vis dar ieškojo kelių į literatūrą. Vakarais, po paskaitų, savaitgaliais mėgdavo „pasėdėti prie popieriukų“, t. y. užsiimti kūryba. Ne iškart ir ne visur ji buvo maloniai sutikta – dažnai kūriniai grįždavo su prierašu, kad yra netinkami ir spausdinami nebus, bet rašytojas nepasidavė ir 1965 m. išleido pirmąją knygutę. Tais laikais knygas spausdino valstybinė leidykla, savo lėšomis to padaryti nebuvo galima – buvo privaloma gauti palankų įvertinimą.

Be savos kūrybos, lietuvių kalba jam apskritai buvo įdomi: skaitydavo kalbos kultūros žurnalus, gilindavo žinias nagrinėdamas kalbininkų patarimus. Taip gyvenimas jį atvedė į žurnalo „Nemunas“ redakciją. Aplinka tuo metu buvo gana laisva – susitikimai, pasėdėjimai po darbų, dažni literatūros vakarai su vaišėmis. Bohemiškas gyvenimas, dažni vakarėliai kiek paveikė ir kasdienį gyvenimą, bet net ir sunkiausiomis dienomis A. Dabulskis darbus padarydavo ir atiduodavo laiku – buvo žodžio žmogus. Atsitiesti padėjo ir žmona Irena.

A. Dabulskiui nelengvai klostėsi ir asmeninis gyvenimas. Pirmųjų dviejų santuokų trukmę galima suskaičiuoti mėnesiais. Kai pristatė būsimą trečią žmoną tėvams, jo mama žemaičių tarme merginai patarė: „Neik tu už jo, ans tik man geras, o savo žmonikėm ans negeras.“ Tačiau likimas nulėmė kitaip – su trečia žmona A. Dabulskis gyveno iki mirties, užaugino du sūnus. Vėlai tapęs tėvu, vaikais labai didžiavosi ir noriai rūpindavosi jų priežiūra.

Literatai: A. Dabulskis ir R. Keturakis renginio metu „Pažangos“ knygyne. 1982 04 14. / MLLM GEK 26937

Paskutinis A. Dabulskio darbas buvo kalbos redaktoriaus dienraštyje „Kauno diena“. Atkaklumas pasiteisino – net nebaigęs išsvajotų literatūros mokslų, jis galėjo skaityti ir redaguoti tekstus, o gaudant klaidas jo ranka buvo tvirta. Be satyrinių straipsnių ir eilėraščių, kartais kurdavo lyriką – bendradarbiavo su daug garsių kompozitorių (Vytautu Juozapaičiu, Benjaminu Gorbulskiu ir kt.) ir jiems pagal užsakymą kūrė dainų tekstus. I. Dabulskienė prisimena jai visada buvus artimesnę lyrinę Alekso pusę – nors jis nesužavėjo būsimos žmonos iš pirmo žvilgsnio, vėliau jai ėmė patikti jo  mintys, pasaulio supratimas ir ji patikėjo, kad tik tikrai geras, jautrios sielos žmogus gali sukurti tokias eiles kaip „net patys talpiausi pasaulyje triumai jūreiviško ilgesio būna pilni“.