Knygos tapo prieglobsčiu

H.Hoang nuo paauglystės svajojo parašyti knygą, nes labai mėgo skaityti, – tai buvo lyg pabėgimas nuo realaus pasaulio. Pirmąjį jausmų romaną nusipirko dvylikos, susitaupiusi iš tėvų pietums duodamų pinigų.

"Jaučiausi taip, lyg pirkčiau narkotikus ar pornografinius leidinius", – prisiminė ji viename interviu. Ilgainiui tokio žanro knygos tapo prieglobsčiu, mergina pasinerdavo į meilės istorijas, išgyvendavo įvairiausius jausmus, o svarbiausia – nereikėdavo su niekuo nei kalbėti, nei liestis, – nuo mažens buvo labai drovi, jai buvo sunku bendrauti, užmegzti santykius. Savo aistrą romantiškiems romanams Helen slėpdavo nuo tėvų, šias knygas aplenkdavo popieriumi, kad viršeliai jos neišduotų.

Kol ieškojau diagnozės ir galiausiai ją sužinojau, popieriaus lape gimė autizmą turinti mano herojė Stela. Dar niekada aprašyti personažą nebuvo taip lengva. Labai artimai ją pažinojau.

Pirmą romaną H.Hoang pabandė parašyti dar paskutinėse mokyklos klasėse, studijų metais sumanymo rašyti atsisakė, bet naktį valandų valandas galėdavo gulėti neužmerkusi akių ir kurti įvairiausias meilės istorijas. Po studijų universitete ji mėgino siekti karjeros finansų srityje ir pagelbėti mamai tvarkant eukaliptų ūkį, bet niekur nesijautė laiminga.

Vėl sėsti prie rašomojo stalo H.Hoang drįso susilaukusi vaikų ir tapusi namų šeimininke. Ji nusprendė parašyti romaną, kurio siužetas primintų legendinį Holivudo filmą "Graži moteris" su Richardu Gere’u ir Julia Roberts. Tik Helen Hoang sumanytoje istorijoje savo kūną turėjo pardavinėti vyras, ne moteris. Tačiau koks turėtų būti motyvas jaunai gražiai moteriai ieškoti vyro už pinigus? Ši dilema vis neleido pradedančiai autorei plėtoti savo pasakojimo.

Viską pakeitė pokalbis su ikimokyklinę grupę pradėjusios lankyti dukros mokytoja – ši pasidalijo įtarimu, kad mergaitė turi autizmo spektro sutrikimų. Norėdama suprasti, kas tai yra (tiesa, nuogąstavimai dėl dukros nepasitvirtino), H.Hoang ėmė naršyti internete ir jai kilo idėja, kad tokia diagnozė ir galėtų būti priežastis, dėl kurios jos romano herojė kreiptųsi į sekso paslaugas teikiančią įmonę!

Pasijuto nevieniša

"Pradėjusi rimtai domėtis, atradau itin įdomų dalyką – esama knygų, skirtų spektro sutrikimų turinčioms moterims", – romano "Meilės aritmetika" pabaigoje pridėtose autorės pastabose rašo H.Hoang.

Helen nusipirko Rudy Simone knygą "Aspergirls" ("Merginos, turinčios Aspergerį"). "Pradėjus skaityti apėmė labai keistas jausmas, gilinantis į knygą jis tik stiprėjo, – dalijasi savo įspūdžiais. – Regis, vyrų ir moterų autizmas labai skirtingai suvokiamas. Tai, ką buvau skaičiusi anksčiau, apibūdino autizmą turinčius vyrus, tačiau daugelis autizmu sergančių moterų dėl įvairių priežasčių slepia savo nepatogumą ir autistinius bruožus, norėdamos pritapti prie bendros aplinkos. Net mūsų įkyrios mintys ir pomėgiai įprastai socialiai priimtinesni, pavyzdžiui, esame apsėstos muzikos ar žirgų, o ne trejetu prasidedančių automobilio numerių. Dėl to sutrikimas dažnai nenustatomas arba nustatomas vėliau, neretai tada, kai diagnozė pasakoma jų vaikams.

Manau, visi gali gyventi visavertį gyvenimas, tik reikia susirasti tinkamą aplinką ir būti su tinkamais žmonėmis.

Moterys, turinčios Aspergerio sindromą, egzistuoja vadinamojoje nematomoje spektro dalyje. Skaitydama R.Simone knygą, grįžau į vaikystę ir prisiminiau daugybę smulkmenų, pavyzdžiui, kaip valandų valandas praleidau repetuodama išraišką veidrodyje, nes kažkas mokykloje pasakė, kad ji baisi. Arba kaip kartais visą dieną mėgdžiodavau mylimos pusseserės elgesį ir kalbėseną: ji buvo visų mėgstama ir aš tikėjausi tokia tapti, tačiau tai taip vargino. Arba kaip nervindamasi ar nuobodžiaudama be perstojo pirštais barbendavau populiarų ritmą, o supratusi, kad tai erzina žmones, ėmiau daryti tai dantimis, kad niekas nematytų ir negirdėtų. Šiandien man prasideda periodontitas, tačiau negaliu liautis, net jei turėčiau sumokėti gyvybe. Arba įkyrus domėjimasis pianistu George’u Washingtonu, paskatinęs vaikystėje išmokti skambinti fortepijonu ir praėjus dešimtmečiams vis dar išlikęs. Arba, arba, arba... Paprastutė knygai reikalinga paieška tapo savirealizacijos kelione. Sužinojau nesanti viena."

Atrasta dėlionės detalė

H.Hoang, būdama trisdešimt ketverių, kreipėsi į medikus. Jai buvo nustatytas autizmo spektro sutrikimas.

"Kol ieškojau diagnozės ir galiausiai ją sužinojau, popieriaus lape gimė autizmą turinti mano herojė Stela. Dar niekada aprašyti personažą nebuvo taip lengva. Labai artimai ją pažinojau. Ji kilo iš mano širdies. Nereikėjo sukti galvos, kad išeitų labiau pritampanti prie bendros aplinkos, tai nesąmoningai dariau ilgus metus. Ši laisvė leido rasti savo balsą. Iki tol mėgindama būti kuo nors kitu naudojausi įvairių autorių rašymo stiliumi. Sukūrusi "Meilės aritmetiką", tapau savimi ir nuo tada esu ištikima sau. Kartais, užuot apriboję, autizmo požymiai gali išlaisvinti", – sako romano autorė.

Diagnozė H.Hoang buvo lyg ilgai ieškota dėlionės detalė, nes pagaliau gavo atsakymą į kamuojančius nuo vaikystės klausimus, kodėl jai taip sunku būti tarp žmonių ir rasti bendrą kalbą, padėjo geriau suprasti save ir savo ribas. Tarkim, rašytoja (dabar – jau trijų romanų autorė) nerengia jokių knygos pristatymo turų ir nesusitinka su skaitytojais – jai būtų per sunku peržengti savo baimes ir atsistoti prieš būrį žmonių.

Likimo broliai ir seserys siunčia padėkos laiškus, nes romanuose atpažįsta save, jos knygos ramina ir įkvepia viltį tėvams, auginantiems vaikus, kuriems nustatyta tokia diagnozė.

"Manau, visi gali gyventi visavertį gyvenimas, tik reikia susirasti tinkamą aplinką ir būti su tinkamais žmonėmis", – neabejoja rašytoja.

"Meilės aritmetika"

Stela Lein kuria algoritmus, leidžiančius nuspėti klientų poreikius, ir uždirba daugiau, nei sugeba išleisti. Tačiau jos patirtis meilės reikaluose kur kas menkesnė nei statistinės trisdešimtmetės. Negana to, Stela turi Aspergerio sindromą, pasimatymai ją varo į neviltį, o prancūziški bučiniai sukelia jausmą, tarsi kažkas liežuviu bandytų išvalyti jai dantis. Neatlaikiusi mamos spaudimo kuo greičiau susirasti vyrą, Stela prieina prie logiškos išvados: mylėtis reikia mokytis – daug mokytis – su profesionalu. Palydovas Maiklas Fanas, į Korėjos dramų žvaigždę panašus vietnamiečių ir švedų kilmės gražuolis, neįstengia atmesti Stelos pasiūlymo ir sutinka padėti jai sužymėti varneles prie visų pamokų plano punktų – nuo įžanginių glamonių iki toli gražu ne misionieriaus padėties. Netrukus jų dalykinė partnerystė įgyja keistą prasmę.