Vilnietis Povilas Staniulis, turintis Aspergerio sindromą, savo diagnozę sužinojo dar paauglystėje.

„Aš net nelabai supratau tuo metu. Tik žinau, kad man liepė daryti testą, aš padariau. Po to parašė ant lapelio išvažiuojant – Aspergeris“, – pasakojo P. Staniulis.

Dabar P. Staniuliui jau 35-eri, jis sėkmingai baigė informatikos magistro studijas, turi šeimą ir dirba programuotoju.

„Dabartinį darbą gavau pagal rekomendacijas iš praeito darbdavio. Prieš tai buvę darbdaviai mane pažinojo kaip labai gerą specialistą ir priimdavo mane be atrankos“, – sakė P. Staniulis.

Taip pasiseka tikrai ne visiems. Anksčiau ir pačiam P. Staniuliui darbinantis teko susidurti su keblumais.

„Nepraeidavau dažniausiai pro žmogiškųjų išteklių specialistų filtrus, nes jie tiesiog nesuprasdavo manęs. Jiems atrodydavau žioplas, nepasitikintis savimi, susigūžęs“, – teigė P. Staniulis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Būtent todėl autistiški žmonės savo diagnozę nutyli.

„Dauguma žmonių darbinantis net nepasako to. Priimantiems specialistams dažnai sunku suprasti, kodėl žmogus būtent toks. Susidaro apie jį klaidingą įspūdį“, – nurodė P. Staniulis.

„Tai – labai sudėtinga, todėl, kad jau priimant į darbą turi žinoti asmens charakteristiką šioje srityje. Tokių kaip registrų nėra“, – šnekėjo Darbdavių konfederacijos prezidentas Danukas Arlauskas.

Pasak darbdavių, iš anksto išsiaiškinus, kad žmogus autistiškas, būtų lengviau atrasti tokiems darbuotojams specialią nišą.

„Didžiausia problema – kaip juos identifikuoti, kad jie labai stiprūs ir surasti jiems atitinkamą darbą“, – kalbėjo D. Arlauskas.

Tačiau žmonės apie savo autistiškumą prisipažinti dažnai bijo, nes pasitaiko ir tokių atvejų, kai jau kitą dieną būna išmetami iš darbo.

„Problema ta, kad dauguma nepasisako, nes yra labai daug stigmų, stereotipų, susijusių su autizmo spektro sutrikimais“, – sakė P. Staniulis.

Tiesa, diagnozuoti autizmo jie nesiryžta ne tik dėl sunkumų darbinantis, bet ir tam tikrų apribojimų.

„Tokie žmonės negali laikyti ginklo. Labai tikėtina, kad negali tarnauti kariuomenėje ir negali įsivaikinti“, – aiškino P. Staniulis.

„Gali būti problema gauti prieigą prie valstybinės paslapties ir taip pat tai gali būti argumentas teismui skyrybų metu vaiko priežiūrą perduoti kitam tėvui“, – pabrėžė autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patel.

Mes tikrai daugiau turime asmenų, kurie yra diagnozuoti. Tačiau dėl apribojimų, kurie yra susiję su diagnoze, dalis pasirenka jos neturėti.

Tokie teisių apribojimai ne tik gilina įsisenėjusias stigmas visuomenėje, bet ir skatina žmones vengti išsiaiškinti diagnozę ar ją slėpti.

„Mes tikrai daugiau turime asmenų, kurie yra diagnozuoti. Tačiau dėl apribojimų, kurie yra susiję su diagnoze, dalis pasirenka jos neturėti“, – kalbėjo autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė.

Pasaulinė statistika rodo, kad autistiškas – vienas iš šimto žmonių. Vadinasi, Lietuvoje tokių turėtų būti arti 30 tūkstančių. Vis dėlto tokia diagnozė nustatyta tik puspenkto tūkstančio vaikų, o suaugusiųjų gerokai mažiau.

„Šiuo metu Lietuvoje mes turime 495 asmenis. Suaugę asmenys, kuriems nustatyta viena iš autizmo spektro sutrikimo diagnozių“, – aiškino K. Košel-Patel.

Tačiau išsiaiškinti, jog esi autistiškas, pasak Kristinos, svarbu bent jau sau pačiam.

„Kai žmogus sužino, kad jam – autizmo spektro sutrikimas, dažnai sako, kad jaučia palengvėjimą. Tarsi tada supranta: man viskas gerai, aš tiesiog esu autistiškas“, – nurodė K. Košel-Patel.

Pats Povilas šią diagnozę mato kaip teigiamą išskirtinumą.

„Galvoju, kad mano neurodiversiškumas, neurokitoniškumas man labiau padeda nei pakenkia. Tie iššūkiai – viskas išsprendžiama. Man tai gerokai labiau pliusas nei minusas“, – teigė P. Staniulis.

O savo bendruomenei siuntė palinkėjimą.

„Nepasiduokite, priimkite save, kokie faini esate. Nelaužykite savęs, viską galite – tik noro reikia. Darbo įdėkite, pastangų. Nieko be pastangų nebus šiais laikais. Būkite, kokie esate, o esate labai gražūs“, – kalbėjo P. Staniulis.