Įvertino kiekvieną

"Na ir ką čia turime", – artėdamas prie akivaizdžiai kelių šimtų metų senumo ąžuolo retoriškai klausė "European Tree Worker" (ETW) sertifikuotas arboristas Renaldas Žilinskas. Didžiulė drevė medžio kamiene buvo pažymėta ugnies. Atidžiai apžiūrėjus paaiškėjo, kad į pietų pusę palinkęs didingas ąžuolas laikosi viso labo ant vienos, toli gražu ne didžiausios kamieno atramos. Kitas kamieno dalis arboristas įvertino kaip apmirusias.

"Norint pratęsti tokio ąžuolo ilgaamžiškumą, reikėtų penkiolikos metų gydymo", – dėstė specialistas ir vardijo, ką ir kaip reikės daryti, kaip padėti ąžuolui suformuoti lają. Kilstelėjęs samanų paklotą aplinkui ąžuolą, R.Žilinskas atsakė ir į kitus ne mažiau svarbius klausimus.

Šiam įspūdingos drevės ąžuolui pirmiausia reikės sustiprinti imunitetą ir gebėjimą atsiauginti šakas. Tai reiškia, kad aplink šimtametį esantis gruntas turės būti prisodrintas reikiamomis medžiui medžiagomis, gerokai papildytas, nes, vos pakėlus saują samanų, išlindo medį maitinančios smulkios šaknys. Akivaizdu, kad medžio mityba yra nepakankama. Tik po to, kai ąžuolas sustiprės, specialistai galės imtis šio šimtamečio lajos formavimu.

Aplinkui šį ąžuolą būtina iš visų pusių sudėti informacinius stendus dėl galimo pavojaus. Specialistai neužtikrinti, kad stipriai pažeistas medis yra saugus. Deja, kažkada medžio drevėje laužą buvo sukūrę neišmanėliai. Trumpai degusi ugnis ąžuolui žalos gal ir nebūtų padariusi. Priešingai, ugnis būtų išdžiovinusi tokio amžiaus medžio drevėse įsiveisusius grybus ir kitus puvimą skatinančius mikroorganizmus.

Šiuo atveju ugnies būtą gerokai per stiprios ir ąžuolui padaryta žala sunkiai pataisoma. Beje, vienas Lietuvos gamtos fondo planų – prie ąžuolų, kuriuose yra drevės, įrengti gaisro signalizaciją neišmanėliams pagąsdinti ir padėti gaisro atveju ugniagesiams.

Apžiūra neišgąsdino

Lietuvos gamtos fondo rūpesčiu sudaryta speciali komisija, norėdama užtikrinti tinkamą gamtotvarkos priemonių įgyvendinimą tvarkant vertingus medžius, esančius Ąžuolyno teritorijoje, apžiūrėjo kiekvieną iš 500 ąžuolų, kuriems reikia pagalbos.

Čia pat vietoje svarstyta, kokius svarbiausius darbus reikia atlikti. "Norint prailginti ir taip ilgą medžio gyvenimą, reikalingos tam tikros priemonės. Didžiausia šio Ąžuolyno problema, kad jį stelbia savaime išaugę medžiai, įauga į lają, kuriuos faktiškai reikėtų pašalinti", – Kauno pasididžiavimą vertino pripažintas arboristas R.Žilinskas.

Kita problema – pačių ąžuolų lajos. Kadangi šie senoliai auga medžių masyve, jos formuojasi labai įdomiai: arba stiebiasi į viršų, arba į tą pusę, iš kurios gauna daugiau šviesos.

Nejau dar kyla klausimų, kad vertybė yra senieji mūsų ąžuolai. Gal geriau paaukoti dalį jaunesnių medžių, kad išliktų šie senieji.

"Reikalingas medžių lajų subalansavimas, kad jos neišplyštų ir neišlūžtų. Medžių šakų šalinimas vertinamas prieštaringai, nes net ir nudžiūvusi šaka yra reikalinga medžio ekosistemai. Jas visas išrinkti ir palikti medį sterilų taip pat yra negerai", – arboristas kelis kartus pabrėžė, kad viskas, kas auga ant medžio, yra reikalinga, todėl specialistai pašalina tik tam tikras dalis.

Dar viena problema – drevės. "Anksčiau buvo manoma, kad užbetonavus medžio drevę bus saugiau ir sveikiau. Dabar taip jau negalvojama. Jei dar įmanoma, tą betoną reikia iškrapštyti, nors kai kur jis jau stipriai įaugęs į medžio kamieną", – pastebėjo specialistas.

Įaugusio betono specialistai nesirengia krapštyti. Pavojinga sukelti papildomų rūpesčių senoliams ąžuolams. Tačiau kai kuriuose, apie 2 m apimties kamienuose esančios drevės vilioja į jas ko nors prikišti. "Toks mūsų žmonių supratimas, kad į drevę reikia mesti šiukšles arba jas padegti", – pastebėjo R.Žilinskas.

Specialistai svarsto, kad teks imtis prevencinių priemonių – įrengti groteles, priešgaisrines signalizacijas. Tačiau komisijai atstovaujantis pripažintas arboristas nenugąsdino dėl bendros Kauno ąžuolyno būklės. "Žiūrint iš medžių fiziologinės pusės, bendra Kauno ąžuolyno būklė yra aukšta. Yra atskirų individų, kuriems reikės dėmesio, tačiau bendra būklė gera", – įvertino R.Žilinskas.

Būta aplaidumo

Komisijoje dirbantys specialistai praktiškai neabejoja, kad kai kuriuos savaime išaugusius invazinius medžius reikėtų šalinti. Priminus apie itin jautrų kauniečių požiūrį į medžių šalinimą, specialistai patarė apsispręsti.

"Reikia suprasti, kad saugodami invazinėmis pripažintas medžių rūšis, savaiminius medžius, kurie dažniausiai greitai auga ir yra trumpaamžiai, galima prarasti tai, kas yra vertinga. Mums reikia atsirinkti vertybes. Nejau dar kyla klausimų, kad vertybė yra senieji mūsų ąžuolai. Gal geriau paaukoti dalį jaunesnių medžių, kad išliktų šie senieji", – ragino arboristas R.Žilinskas.

Meškos paslaugą ąžuolynui padarė ir įgeidžiai čia sodinti ąžuoliukus. Atlaidumas ir nesuderinta veikla taip pat paliko savo pėdsaką. Viena komisijos narių Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Rondamanskienė pripažino, kad ir dabar pasitaiko senajam laikotarpiui būdingų įgeidžių: "Ir dabar daug kas pageidauja Ąžuolyne sodinti ąžuoliuką. Turime aiškinti, nes atrodo, kad jei ąžuoliukas augs už ribos, tai bus jau ne tas ąžuoliukas."

Specialistė priminė, kad ne mažiau kvalifikuoti specialistai 2012 m. buvo parengę miškotvarkos projektą – Ąžuolyno tvarkymo planą. Būtent dėl to projekto, anot G.Rondamanskienės, mes dar turime visai neblogą Ąžuolyną.

Tarp komisijos narių buvo ir Žaliakalnio bendruomenės "Žaliasis Ąžuolynas" narys Saulius Kaušinis. Garbaus amžiaus kaunietis pabrėžė, kad jų bendruomenė kitaip žiūri į šią išskirtinę Kauno vietą. "Ąžuolyno bendruomenė nuosekliai rūpinasi Ąžuolyno ateitimi ir visais čia vykstančiais procesais. Mūsų noras, kas Ąžuolynas tarnautų visuomenei, kad tai nebūtų formuojamos uždaros, žmonėms neprieinamos zonos", – vieną kryptį išskyrė S.Kaušinis.

Jis prisipažino esantis maloniai nustebintas šio Ąžuolyno išsaugojimo projekto atstovų darbu, kai aptariama kiekvieno ąžuolo būklė, sprendžiama, kokiomis priemonėmis pratęsti šių didingų medžių gyvenimą.