Irena: "Stengiamės, kad mano ir Ryčio atostogos sutaptų bent savaitę ir kad sutaptų su dukrų mokyklinėmis atostogomis. Jei keliaujame be dukrų, jos nelieka vienos. Turime labai gerus  kaimynus, kuriems Rytis buvo kaip sūnus, o Urtė su Ugne – kaip anūkės."

– Su Ukraina jus sieja ne tik giminystės ryšiai. Rengiate Ukrainos kariniams medikams mokymus?

Rytis: "Taujėnuose vedėme mokymus 28 Ukrainos kariams ir civiliams. Po to jie perduoda žinias savo padaliniuose. Atsiunčia pristatymo skaidres, patikrinu, ar viską gerai padarė. Vos kelių valandų mokymai dviem šimtams žmonių – nieko verti."

Irena: "Ukrainiečiai buvo labai motyvuoti: mokėsi leisti, lašinti vaistus – darė tai patys sau. Kairiarankiai išbandė savo galimybes. Daugelio ukrainiečių akyse žuvo draugai, jie matė daugybę mirusiųjų, todėl viską vertina labai atsakingai."

Rytis: "Viena mergina nemokėjo suteikti pagalbos ir jos akyse  mirė sužeistas jos draugas. Ši netektis merginą paskatino tapti  puikia paramedike. Ukrainiečiai karo medikai įsteigė greitosios medicinos pagalbos instruktorių asociaciją, važiavome į šią šalį kaip garbės nariai ir konsultantai."

– Svarbi jūsų gyvenimo dalis – greitosios pagalbos medikų žaidynės?

Rytis: Kol galime tuo gyventi, tol ir gyvename. Žmona iš pradžių į žaidynes žiūrėjo skeptiškai, bet ilgainiui įsitraukė ir pati."

Irena: "Kai Rytis pradėjo dalyvauti tose varžybose, ne iš karto supratau, ko jis ten veržiasi. Pamažu įtraukė ir mane. Dabar esame subūrę vien moterų komandą. Tokia – vienintelė Lietuvoje. Varžybose užėmėme antrą vietą.

– Ar varžybos yra sunkios?

Irena: "Labai sunkios būna užsienyje, kur ir teoriniai testai, ir  fizinės užduotys itin sudėtingos."

Rytis: "Pavyzdžiui, turi užnešti pacientą į šeštą automobilių stovėjimo aikštelės aukštą, oksimetru pasimatuoti savo pulsą. Tada jį pamatuoja instruktorius, sulygina rezultatus. Suklysti negalima. Paskui bėgi žemyn, o ten – išardyti šeši laringoskopai. Turi skubiai surinkti prietaisą."

Irena: "Tokiose žaidynėse vyksta ir konferencijos, paskaitos. Naujiems vadovėliams išleisti reikia lėšų ir laiko, tad greičiausiai naujovės sužinomos tokiuose renginiuose. Ypač naudingos varžybose yra imituotos masinės nelaimės. Gyvenime jų daugėja, todėl pravartu išmokti dirbti tokiomis sąlygomis. Įsivaizduokite naktį didelį gaisrą – žmonės masiškai šokinėja per langus, ir tenka suvaldyti tą chaosą. Tam reikia būti pasirengusiems. Vis daugiau dėmesio skiriama galimoms pabėgėlių krizės išprovokuotoms situacijoms. Mokomasi, kaip suvaldyti chaosą ir paniką, kontroliuoti situaciją, paskirstyti nukentėjusiuosius, suteikti jiems pagalbą."

Rytis: "Būna baisu, nes visi per imitacijas nukentėjusiuosius vadinantys savanoriai šaukia, prašosi pagalbos, ir sunku susivokti, nuo ko pradėti."

Irena: "Tokios imitacijos labai praverčia, kai situacijos realios. Nors visi išmokę valdyti stresą, esant realiai situacijai, nesunku prarasti savikontrolę. Tokie mokymai padeda treniruoti save, vadovaudamasis algoritmu lengviau susikoncentruoji."

– Sužeistieji per imitacijas – tai savanoriai ar aktoriai?

Irena: "Tai savanoriai. Mūsų GMPS stotyje yra daugiau kaip pusantro šimto savanorių, dalis jų šiemet važiavo į mūsų žaidynes. Jie gauna užduotis, imituojamos kraujuojančios žaizdos, lūžio muliažai, galvoje ar kur kitur matai įsmigusį stiklą, nukirstą galūnę su kyšančiu kaulu. Beje, vaizdai būna labai realistiški."

Rytis: "Kompanijos išleidžia net sužeidimų ir žaizdų muliažų katalogus."