Labai tikėtina, kad seniai išnykusių Tyrannosaurus rex liežuvis buvo prisitvirtinęs prie burnos ertmės apačios, panašiai kaip šiuolaikinių aligatorių arba krokodilų, sakoma straipsnyje, paskelbtame mokslo žurnale „PLOS ONE“.

„Ilgą laiką jie būdavo rekonstruojami klaidingai“, – sakė studijos bendraautorė Julia Clarke (Džulia Klark), Ostine įsikūrusio Teksaso universiteto geomokslų profesorė.

Kinijos mokslų akademijos vadovaujama tyrėjų grupė palygino išnykusių dinozaurų ir pterozaurų rūšių poliežuvinius kaulus su turimais jų giminaičių, įskaitant šiuolaikinius paukščius, tokius kaip stručiai, ir išnykusių arba tebegyvuojančių rūšių krokodilai.

Poliežuvinis kaulas yra pasagos pavidalo darinys, įsitvirtinęs tarp apatinio žandikaulio ir kaklo bei suteikiantis pagrindą prisitvirtinti liežuviui.

„Daugumos išnykusių dinozaurų poliežuviniai kaulai labai trumpi. Krokodilinių, turinčių panašius trumpus poliežuvinius kaulus, liežuvis visiškai prisitvirtinęs prie burnos ertmės dugno“, – sakė J. Clarke.

Gali būti, kad liežuvio judrumas yra kažkaip susijęs su gyvūno gebėjimu skraidyti.

Krokodilų poliežuviniai kaulai trumpi, bet į paukščius panašių sparnuotųjų dinozaurų, vadinamų pterozaurais, taip pat dabartinių paukščių kaulai būna įvairaus pavidalo.

Gali būti, kad išsivysčius sparnams ir sumažėjus galimybių naudoti priekines galūnes kaip letenas gyvūnus veikė evoliucinis spaudimas, lėmęs didesnį liežuvio judrumą.

„Jeigu negali naudoti letenų manipuliuoti grobiu, liežuvis gali tapti daug svarbesnis manipuliuoti maistu“, – sakė studijos pagrindinis autorius Zhiheng Li (Džiheng Li), Kinijos mokslų akademijos Stuburinių evoliucijos ir žmogaus kilmės pagrindinės laboratorijos profesorius adjunktas.

„Tai viena iš mūsų iškeltų hipotezių“, – pažymėjo jis.

Pasak mokslininkų, siekiant geriau suprasti ryšį tarp liežuvio funkcijos ir skraidymo evoliucijos reikia atlikti daugiau tyrimų.