- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
„O ar galėjo podiumas būti kitoks, kai mes kalbame apie Lietuvos istoriją, – sako drabužių dizaineris Juozas Statkevičius, praėjusio sekmadienio vakarą „Litexpo“ kongresų ir parodų centre Vilniuje pristatęs lietuviško tautinio kostiumo spalvomis sušvitusią savo 2017 pavasario-vasaros kolekciją.
„Esame valstiečių tauta, kurios kostiumą stipriai įtakojo istorija bei Lietuvoje užuovėją atradusios tautos“, – priduria jis. „Juozo nutiestu podiumu žengė ne paikas trispalvis lozungas, ne etnografijos muziejus, ir ne per sovietinės „harmonizacijos“ kičą perleistas devinto vandens nuo kisieliaus garas, o pasaulio ritmu pulsuojanti mada“, – įsitikinusi J. Statkevičiaus kolekcijos įkvėpėja, rašytoja dr. Kristina Sabaliauskaitė.
Apie tautinį kostiumą, madą ir tautiškumą – šių dviejų kūrėjų pokalbis.
Kristina: Juozai, kai prieš pusę metų pasakei kolekcijos temą, nudžiugau, seniai to laukiau, beveik 15 metų, nuo tavo Paryžiaus „LVMH Aukštosios mados sindikato“ premija apdovanotos juostinių suknelių kolekcijos. Vis svarstydavau, kada sukursi lietuvišką kolekciją, kurios šiandien taip reikia?
A. Vaupšienės nuotr.
Juozas: Aš tos temos bijojau, nes ji sudėtinga ir slidi. Jei žmogus su prijuoste, iškart – „duokim garo“ ir atmetimo reakcija. Daug kam atrodo, kad mada ir liaudiškas kostiumas niekaip nesusiję. Tik pasidomėję giliau, atrandame klodus, iš kurių galėtum dar dešimt kolekcijų sukurti. Sunku per 90 modelių parodyti ir medžiagas, ir mūsų kultūros istorijos etapus, ir tai, kas gražiausia ir geriausia, ir tai, per ką teko pereiti lietuvių tautai, ir kas yra ateitis, kas šiuolaikiška. Neišnaudojame šitos temos. Gyvenimo būdas per šimtmečius pasikeitė ir keičiasi. Nuo pirmojo modelio ant podiumo norėjau parodyti, kokia Lietuva buvo ir kokia yra dabar. Seni dalykai įkvepia nauja. Noriu tau padėkoti, kad parodei meno kūrinius, kurie mane įkvėpė kolekcijai. Pirmoji balta suknelė su pūstu sijonu buvo Kanuto Rusecko „Lietuvaitė žvejė“.
Lietuvos dailės muziejaus ir P. Gasiūno nuotr.
Kristina: Kuri turėjo būti absoliučiai skandalingas meno kūrinys tame amžiuje, kai ją nutapė – mergina pasikaišiusi sijonus žvejoja, jos nuogos blauzdos begėdiškai atidengtos. Neįmanomas dalykas – XIX amžiaus darbo padiktuotas mini, kurį pastebėjo romantikas tapytojas! Visiškai sutinku: mes nežinome, kiek iš tiesų turime turto ir koks ypatingas yra originalus tautinis kostiumas. Įpratę matyti jį harmonizuotą, tiesiog nebeatkreipiame dėmesio į detales, spalvas, medžiagas, istorijas.
Jei žmogus su prijuoste, iškart – „duokim garo“ ir atmetimo reakcija. Daug kam atrodo, kad mada ir liaudiškas kostiumas niekaip nesusiję.
Juozas: Vietoj mėlyno sijono tam ansambliui derinau tikro, XIX amžiaus antikvarinio šilko kaspino atraižą, kurią „žvejė“ būtų galėjusi matyti tuo metu. Po kolekcijos žiūrovai kalbėjo, kad ant podiumo matė ne tik lietuviškų, bet ir škotiškų medžiagų. Bet, tu juk žinai – neatsitiktinai...
Kristina: Nes XVII amžiuje škotai nuo religinio persekiojimo pabėgo į Kėdainius, atsivežė savo tartanus, o lietuviai į šiaurę nuo Kėdainių, pradėjo austi languotas medžiagas, vėliau, žinoma, namų staklėmis imitavo „anglišką vilną“, kurią vilkėdavo dvarininkai. Juozai, tau pavyko surasti tikrą Lietuvos turtą – dar likusias senąsias audėjas...
Juozas: Joms jau 90 metų. Ir jos vis dar audžia! Dar moko dukras ir anūkes, kad amatas nemirtų. Jos audė man medžiagas ir pasakojo neįtikėtinas istorijas. Apie tai, kaip iš turtingos ponios ar žydės panešioto brokatinio chalato pasisiūdavo kiklikus ir kaip jais džiaugdavosi, kai per šokius drąsiai atsegdavo vieną sagelę. Arba kaip iš vyro pasivogusios kelnes, audavosi jas po trim sijonais, kad nebūtų šalta ir važiuodavo žiemą į bažnyčią. Jei vyras apie tokį žmonos „nusikaltimą“ būtų sužinojęs, duotų skūron. Kolekcijoje viską apverčiau aukštyn kojomis – iš audinio, iš kurio būdavo siuvami moteriški sijonai, pasiuvau vyriškus švarkus. Kartu su audėjomis dėliojome spalvų sąskambius, mane įkvėpė net išvirkščioji prijuostės pusė, o labiausiai – į medžiagas „įaustos“ istorijos ir pasakojimai.
Kristina: Turime suprasti, kad tautiniame kostiume nėra nieko atsitiktinio, nereikalinga, visa tai, kas į jį sudėta – spalvos, raštai, grožis yra tikra. Žmonės juk neturėjo pinigų, vieną išeitinį drabužį moterys pasisiūdavo visam gyvenimui ir į jį sudėdavo visa, ką tik galėdavo sau geriausio ir gražiausio leisti.
Juozas: Todėl ir sudėdavo: ir raudonų koralų karoliai, ir gintarai didžiausi, ir galionai, nuo ponų senų drabužių nuardyti, ir iš keliaujančio prekijo pirkti ryškiaspalviai šilko kaspinai. Vienas drabužio ansamblis pasakoja visą žmogaus gyvenimo istoriją – nemeluodamas apie tai, kas tas žmogus yra.
Norėjau įrodyti, kad iš žemaitiško audinio pasiūtas švarkas gali „nunešti“ užsienines madas. Štai, kur yra tikras, neimituotas, neskolintas grožis.
Kristina: Šalies istorija ir tapatybė negali įstrigti kaip inkliuzas gintare, juk ji amžių bėgyje natūraliai vystėsi...
Juozas: Kostiumas – taip pat. Tai svarbiausias dalykas, kurį norėjau pasakyti savo kolekcija. Joje turėjome pamatyti ir miško brolius, ir Salomėją Nėrį, ir Čiurlionį, ir Tysliavą, ir studentą, būsimą knygnešį, ir kaimo beprotį ir maištingą, lietuvybės idėjų suviliotą bajoraitę. Bet svarbiausiai buvo pamatyti kaip sava visa tai – čia ir dabar.
Kristina: Kai pradedame vystyti kolekcijos idėją, žiūrime daug meno kūrinių, paveikslų, parodų. Man visada nuostabu, kaip sugebi perdirbti kūrinio idėją, paversti ją drabužiu ir pamatyti naujai. Vaikinas su skranda ant podiumo. Jis gimė iš Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslo, kurio nuotrauką išsiunčiau Juozui. Jis padarė tai, kad Lietuvos valstiečiai iš Smuglevičiaus drobės ant podiumo suskambo itin šiuolaikiškai. Kaip ir lietuvaitės, tarsi išlipusios iš Rusecko drobių – su vapsvos liemenimis ir suveržtais kiklikais.
Lietuvos dailės muziejaus ir P. Gasiūno nuotr.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Prie šventinio stalo kasdieniams drabužiams – ne vieta3
Įsisukus į kalėdinius reikalus, lengva pamiršti bene svarbiausią žmogų per šventes: save. Reikalams ar nuovargiui gundant prie stalo sėsti apsirengus kasdieniškai, mados ekspertai pabrėžia – išskirtinis įvaizdis gali...
-
Spalvoto gyvenimo ambasadorės – apie spalvų terapiją ir misiją kelti nuotaiką
Niūrusis sezonas. Dangus – cepelinų spalvos, žmonės – prislopintų žemės spalvų drabužiais. Nuo lietuviško pilkumo atbukęs žvilgsnis gaudo kiekvieną gyvesnę spalvą ir ją spinduliuojančią asmenybę. Neatsitiktinai: juk Lietuvo...
-
Kazlų Rūdai sukurtas specialus kvapas7
Kazlų Rūda yra bene vienintelis miestas Lietuvoje, kuris turi specialiai jam sukurtą kvapą. Šio kvapo kūrime dalyvauti galėjo kiekvienas norintis – miesto Turizmo ir verslo informacijos centre (TVIC) buvo galimybė išbandyti įvairius...
-
Kas tinka mamai, tiks ir dukrai?
Augdami vaikai anksčiau ar vėliau pradeda domėtis veido prausikliais, kremais, kitomis veido priežiūros priemonėmis. Jei ir nesidomi, tėvams natūraliai kyla klausimas – ar vaikams ieškoti specialių priemonių, ar jiems tinka ir tai, ką n...
-
Floristė L. Grieštaragytė: visų puošmenų rasite gamtoje1
Vieni jau pasipuošė namus Kalėdoms, o kiti dar tik ieško dekoracijų ir, žinoma, idėjų. „Svarbiausia – susikurti sau artimą stilių, kuris jums keltų teigiamų emocijų, o namuose skleistų šventinę nuotaiką“, &n...
-
5 kalėdinių dovanų idėjos tiems, kurie viską turi1
Sugalvoti dovaną žmogui, kuris, atrodo, jau turi viską, o į klausimą „Ką norėtum gauti dovanų?“ atsako „Man nieko nereikia.“, gali tapti nemenkas iššūkis. Tikėtina, kad toks atsakymas visgi nesukels noro nieko ne...
-
Audinių likučiai siuvėjos rankose virsta spalvingomis suknelėmis2
„Princesė ant žirnio“? Gal „Princesė ir varlius“ ar princesė iš „Ilgo plauko istorijos“? Nesvarbu, iš kurios pasakos jūsų mažoji princesė – suknelių iš audinių likučių kūrėja Jurgita ...
-
Šaltuoju metų laiku – ypatingas dėmesys aprangai
Tradicinė žiema Lietuvoje pasižymi gana šaltais ir drėgnais orais, nors dėl klimato kaitos pastaraisiais dešimtmečiais pastebima reikšmingų pokyčių. Ne kiekvienais metais žiemą tenka pajusti tikrą dviženklę minusinę temperat...
-
Lūpų dažų spalva po 40 metų: atspalviai, kurių geriau nenaudoti
Jokiu būdu nenaudokite šių lūpų dažų atspalvių, jei nenorite atrodyti kaip sena moteris. ...
-
Kalėdinis megztinis – ne tik šventiškas, bet ir tvarus
Linksmi kalėdiniai megztiniai savo populiarumo nepraranda ir šiemet. Vis dėlto jie kritikuojami dėl savo trumpalaikiškumo, nes iškart po švenčių tampa nebeaktualūs. Kokiu megztiniu pasipuošti, kad jis ne tik kurtų &sca...