– Kaip gimė idėja siūti iš audinių likučių?

– Aš jau 33 metus dirbu siuvėja. Siuvimas – mano duona. Nuolat lieka įvairiausių atraižų – nekyla ranka jų išmesti. Vis pasižiūriu, gal dar galima ką nors sukurti. Taip ir „susiklijuoja“ vienas prie kito tos atraižėlės, ir gimsta drabužis.

– Kodėl suknelės? Juk iš atraižų galima siūti užklotus, skiautinių lovatieses ar dar ką nors?

– Visą gyvenimą siuvu drabužius – jie man arčiau širdies. Dar kartais pasiuvu kokį džemperį ar sijonuką. Vis tiek – drabužiai.

– Gal bandėte kurti ir berniukams?

– Bandžiau, bet su berniukais ne taip smagu – jie dažniausiai renkasi tamsius drabužėlius, o aš mėgstu spalvas. Man svarbu, kad būtų ryšku, spalvinga. Kai kuriu, norisi, kad ir pačiai patiktų – širdžiai džiaugsmas. Darbas – kai pagal užsakymus siuvi, o čia galiu kurti taip, kaip noriu pati.

Unikalumas: Jurgitos kurti drabužėliai mergaitėms – kiekvienas skirtingas, antro tokio pat nėra. / J. Kazanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar visus audinius galima panaudoti mergaičių suknelėms?

– Dažniausiai derinu panašios sudėties, storio audinius. Pavyzdžiui, viskozinis trikotažas yra natūralus ir geras. Vengiu sintetikos, nors kartais ir jos šiek tiek reikia dėl tamprumo ar minkštumo.

– Ar randate laiko kitoms laisvalaikio veikloms?

– Vasarą labai mėgstu pramogauti prie ežero – plaukioti valtimi, maudytis. Gyvenu netoli ežero, tad lengva suderinti viską.

Siuvimas – mano duona. Nuolat lieka įvairiausių atraižų, tad nekyla ranka jų išmesti. Vis pasižiūriu, gal dar galima ką nors sukurti.

– Ir prie siuvimo mašinos prisėdus, manau, jums ramu?

– Taip, sėdžiu sau viena, siuvu, klausausi radijo. Tyliai, ramiai – kaip man patinka. Ramiam žmogui daug nereikia.

– Ar nuo nuotaikos priklauso, kokia bus suknelė?

– Taip! Jei nuotaika bloga, išvis nesiimu darbo, rankos nekyla. Įkvėpimas dažniausiai ateina vakare, tik tada imu kurti.

J. Kazanavičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Tad jei norite, kad suknelė patiktų kitiems, ją reikia siūti geros nuotaikos?

– Tikrai taip. Manau, bloga energija lieka drabužyje. Jei drabužis siūtas blogos nuotaikos, jį dėvėti gali būti nepatogu. Per tiek darbo metų esu pastebėjusi, kad vienam užsakovui siuvant rankos tiesiog kyla pačios, o kitam ką nors pasiūti tenka prisiversti.

– Gal tai priklauso ir nuo žmogaus, kuriam siuvate?

– Tikrai taip. Kartais atrodo, kad net ir mažos užduotys – patrumpinti, pataisyti – skirtingai sekasi, nors darbas ir nėra sudėtingas. Kai kuriems žmonėms siūti lengva, o kitiems – kaip užkeikta. Kai kurie žmonės turi tą nematomą energiją, kurią sunku paaiškinti – tai jums kiekvienas siuvėjas pasakys.

– Kaip sukneles vertina pačios mergaitės?

– Kiek teko girdėti, visoms labai patinka jų spalvingumas ir žaismingumas. Kiekviena suknutė yra unikali – skirtingi kaspinai ar detalės. Antros tokios tikrai nerasite.