Kūryba – kaip dovana

Piešia ir spalvina Aistė nuo mažens. „Piešimas man visada buvo kaip oras, kaip pasinėrimas į kitą pasaulį, kuriame nėra apribojimų, sienų, įsitikinimų, programų – tik sielos virpesiai. Geriausia dovana nuo pat vaikystės – flomasteriai“, – šypsosi ji.

Pradėdama naują piešinį kūrėja daugmaž jį įsivaizduoja, tačiau galutinis rezultatas visada būna netikėtas. Jį prilygina dovanos išvyniojimui, kai po truputį atsiskleidžia kažkas naujo, dar nepatirto.

Vaikščiodama po gimtąjį Vilnių Aistė fiksuoja raštus ant pastatų, gatvių. Stebėjimu užsiima ir būdama gamtoje.

„Mažame žalumos lopinėlyje regiu visą mikropasaulį – dar subtilesnį, lyg atsivertų kita paralelė, gyvuojanti šalia mūsų. Visus lapelius, spalvas, begalinius stiebelių raizginius. Tą visą apimančią paslaptingą nuotaiką noriu perteikti ir savo darbuose“, - atvirauja ji.

Nors daug kūrybinės energijos semiasi iš gamtos, pati gimė ir augo mieste – pačiame meniškiausiame Vilniaus Užupio rajone.

Užupio fenomenas

„Labai juokinga, kad Užupis dabar – bene brangiausias Vilniaus rajonas, – svarsto Aistė. – Kai augau aš, tai buvo pavojinga vieta. Čia nuolat vykdavo muštynės, vagystės. Kartais baisu būdavo grįžti iš mokyklos namo. Viena gatvę net vadinome Mirties gatve“, – neria į prisiminimus.

Anot A. Gurevičiūtės, visose pasaulio šalyse menininkai yra tarsi vėliavnešiai, t. y. pirmieji kraustosi gyventi į pigiausius rajonus ir juos gaivina, puošia savo menais. Nes jų pašaukimas eiti ten, kur tamsu, negražu – įnešti ten grožio ir šviesos. Vėliau į tuos rajonus ateina turtingi žmonės, kurie nori investuoti į pastatus, steigia čia parduotuves, meno galerijas, kavines. Ilgainiui tie vietos menininkų reanimuoti rajonai taip išpopuliarėja, jog ima traukti ne tik vietinius, bet ir turistus.

„Tuomet meno žmonės jau nebeišgali juose gyventi ir kraustosi kitur. Taip sukasi amžinas ratas, – dalinasi nuomone Aistė. – Su Vilniaus Užupiu irgi tas pats. Tokį gražų jį padarėme, kad dabar nebegalime čia gyventi – per brangu“, – giliai atsidūsta pašnekovė, šiuo metu nuomojanti butą netoli šio rajono.

Prisipažįsta, jog labai mėgsta vaikščioti pėsčiomis. Mėgstamiausia pasivaikščiojimų vieta – Bernardinų parkas. Draugiją jai palaiko vilkšunis Titas, kuris atsirado labai netikėtai - prieš septynis metus, kai Aistė susipažino su buvusiu savo vaikinu.

Pora kurį laiką gyveno kartu, o kai išsiskyrė, draugo šuo taip ir liko Aistės namuose. Dabar be jo moteris neįsivaizduoja savo gyvenimo. Žada net nutapyti Tito portretą.

Draugystė: Aistė ir Titas. Susitikę atsitiktinai, nors nieko atsitiktinio, tiki, gyvenime nebūna. / A. Gurevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Nuo buities – į pasakų pasaulį

Aistė prisimena savo vaikystę, kai mama ją ir brolį vesdavosi pasivaikščioti po Bernardinų parką. „Mums, vaikams, jis turėjo kažkokią pasakišką dvasią“, – prisipažįsta užupietė. Gal todėl dabartiniuose Aistės darbuose – tiek daug pasakų tematikos.

„Kai mano gyvenime pasidaro per daug buities, aš neriu į pasakas: galiu jas skaityti, galiu žiūrėti filmų pavidalu“, – aiškina ir priduria, jog be galo mėgsta Wolto Disnėjaus filmus, sukurtus klasikinių pasakų motyvais. Taip pat yra didelė komiksų filmų gerbėja, ypač „Marvel“ kompanijos. Visus, sako, žiūrėjusi po kelis kartus ir netgi iš eilės pagal jų išleidimo matus.

Kasmet dalyvauja „Comic Con Baltics“ festivalyje, kur suvažiuoja aktoriai, vaidinantys fantastiniuose filmuose, o festivalio lankytojai, ir Aistė, persirengia įvairiais superherojais.

„Tame festivalyje būna ir komiksų menininkų, atvežusių savo darbus į parodą. Labai mėgstu komiksus. Iki 16-os metų pati juos paišiau. Mano mylimiausios - japonų menininko Hiro Kamigaki sukurtos istorijos iš serijos „Pjeras labirintų detektyvas, - dalinasi menininkė. - Jas atsivertusi tarsi tampu knygos heroje: ieškau kelio iš labirintais virtusių knygos puslapių, sprendžiu galvosūkius, ieškau paslėptų daiktų.“

Ieškojimas, prisipažįsta, labai artimas jos sielai. Todėl vos baigusi mokslus mergina išvyko į Londoną ieškoti savęs.

„Buvau įstojusi į Vilniaus dailės akademiją, bet ji nepatenkino mano lūkesčių. Kai tik Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, išsyk išvažiavau ieškoti laimės į Londoną“, – pasakoja A. Gurevičiūtė, daugiakultūriniame mieste praleidusi net 13 metų.

Čia studijavo daiktų ir baldų dizainą, dirbo įdomius su interjerais susijusius darbus, piešė ant sienų. Juokiasi, kad dar jai mokantis tuometinėje M. K. Čiurlionio gimnazijoje, visi kalbėjo, jog ši mergina bus dizainerė.

„Dizaino studijas baigiau, mokslai patiko, bet grįžusi į Lietuvą pasukau prie grafikos“, – šypsosi ji ir sako, jog studijos davė puikų 3D mąstymą, kuris šiandien padeda ir kitoje srityje – tatuiruočių ant kūno piešime. Dažnai Aistės piešinių fragmentai atsiduria ir ant žmonių kūnų.

Leiskime švelnumui užlieti savo širdis ir išlaisvinus vidinį vaiką išleiskime jį pažaisti į pievą.

Svarbiausia – harmonija

Kūrybiškas erdvinis mąstymas praverčia ir namuose, kur gyvena daug Aistės rankomis sukurtų daiktų. Net remontą, sako, pati pasidarė: nusilupo senus tapetus, išsidažė sienas, pasikeitė parketą.

„Kai užeina noras daryti baldus, jaučiu, kad į paviršių veržiasi vyriška energija. Kai noriu piešti – moteriška. Pradėjusi domėtis šių dviejų energijų santykiu, patyriau, jog būdama vien vyriškoje energijoje, susikoncentruoju daugiau ties rezultatu, verslu ir gyvenu labiau ateityje. Tuomet kūnas ima streikuoti, rodo, kad per ilgai joje užsibuvau. Bet kai tik ilgesniam laikui panyru į moteriškąją – vėl blogai: stoja darbai, nieko nebepadarau“, - apie žmogui reikalingą energijų balansą kalba A. Gurevičiūtė.

Savo darbais Aistė nori priminti tiek sau, tiek ir kitoms moterims, jog visame kame turime ieškoti harmonijos.

„Aš dažnai piešiu moters kūną. Tokiu būdu tarsi kalbu: leiskime sau jausti, grožėtis ir džiaugtis pasauliu. Leiskime švelnumui užlieti savo širdis ir išlaisvinus vidinį vaiką išleiskime jį pažaisti į pievą.“

Grafiški: visi A. Gurevičiūtė paveikslai – tai subtiliausi moters sielos virpesiai, atlikti kruopščiausia ir smulkiausia grafiką primenančia technika. / A. Gurevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Gilyn į save

Kada susidomėjo vidinio pasaulio lobiais? Anot Aistės, tai įvyko pilnamestystėje, kai jos geriausias draugas žuvo auto avarijoje. „Pasaulis tada apsivertė aukštyn kojomis. Akimirksniu supratau žmogaus buvimo žemėje laikinumą. Nuo tada ėmiau labiau gilintis į save, į savo vidų. Tai sutapo su išvykimu į Londoną. Dabar spėju, kad jei ne tas baisus įvykis, turbūt viena nebūčiau niekur važiavusi“, – svarsto ji.

Kai išsiskyrė su šunelio Tito savininku, ėmė dar nuodugniau analizuoti, kodėl pritraukia vienokius ar kitokius žmones. Suprato, jog žmogus tobulėja per santykius, ypač tokius, į kuriuos reikia įdėti pastangų. Ėmė bandyti įvairias terapijas – Sedonos jausmų paleidimą, konsteliaciją, o šiuo metu praktikuoja Teta gydymą, per lengvą hipnozę neria į pasąmonės gelmes pakeisti ribojančius įsitikinimus. Teta meditacijas Aistė daro su vedliu. Moteris drąsiai eina į sielos archyvus ir akies krašteliu žvalgosi į savo praeitus gyvenimus.

„Nepatikėsite, bet esu mačiusi ir savo gyvenimus kitose planetose. Įdomu, kad su savo šunimi Titu aš jau ne pirmą gyvenimą kartu. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, jog mes kiekvienas gyvename skirtingose paralelėse ir pasirenkame, ką norime savojoje patirti. Kitaip sakant, sąmoningai ar nesąmoningai, bet mes visi kuriame savo paraleles kiekvieną sekundę“, – įsitikinusi ji.

Tarsi susikuria avatarą

Kiek giliai Aistė nebijo nerti į žmogaus protui nepažinias gelmes? Ar tokios kelionės jos nebaugina?

Aš dažnai piešiu moters kūną. Tokiu būdu tarsi kalbu: leiskime sau jausti, grožėtis ir džiaugtis pasauliu.

„Oi, ne. Man tai labai įdomu. Imi žiūrėti į gyvenimą kaip į filmo kūrimą. Tu sukuri tarsi savo avatarą ir savo aplinką iš savo įsitikinimų ir dalykų, kuriais vadovaujiesi. Tiki, kad tai, ką darai dabar, atsilieps tau ateityje“, – karmos filosofija dalinasi moteris ir priduria, jog kuo labiau gilinasi į šiuos dalykus, tuo paslapčių tik daugėja.

Ar praeituose gyvenimuose ji irgi turėjo meniškų genų? „O, taip! – sako. – Kažkuriame gyvenime buvau labai garsi dainininkė. Šiame gyvenime irgi dainavau – chore, ansamblyje, net „Dainų dainelės“ konkurse, tiesa, vaikystėje“, – juokiasi ir prisipažįsta, kad namuose, kai gamina valgyti, dažnai dainuoja operų arijas.

Ar Aistė turi bendraminčių, su kuriais galėtų šitomis temomis pasišnekėti? Žinoma. Moteris tiki, jog visi mes pritraukiame žmones pagal savo vibracijų dažnį. Todėl dažnai pas ją darytis tatuiruočių ateina tais pačiais pasąmoniniais dalykais besidomintys žmonės.

„Yra tokia programėlė, skirta ne pasimatymams, bet susitikimams. Tarkim, nenori eiti vienas į kiną, tai gali pakviesti kažką prisijungti. Vasaromis per ją aš kviesdavau bendraminčius į susitikimus ir pokalbius apie sąmoningumą. Rinkdavomės parke, dalindavomės savo patirtimis – kas kokias technikas naudoja sąmoningumui plėsti“, – atvirauja A. Gurevičiūtė, sulaukdavusi daug skirtingų ir labai įdomių pašnekovų.

Abstrakcijos: „Dabartinių mano darbų temos – tai mano pačios kelias sąmoningumo link“, – prisipažįsta menininkė, savo vizijas piešianti įvairaus storio plonyčiais juodais markeriais ir spalvinanti juos vandens pagrindo teptukiniais flomasteriais. / A. Gurevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Kas širdyje – tas ir darbuose

Aistės išbandytos naujos technikos, skirtos savęs pažinimui, atsispindi ir jos piešiniuose.

„Dabartinių mano darbų temos – tai mano pačios kelias sąmoningumo link, mano apmąstymai. Siekiu išsilaisvinti nuo nereikalingų įsitikinimų, emocijų, nusistatymų. Kai protas apsivalo nuo nereikalingos suirutės, atsiveria sielos pasaulis, paralelės, kosmosas, nežemiška informacija, slypinti mumyse“, – įsitikinusi menininkė, mėgstanti piešti labai kruopščiai ir smulkiai.

Kartais, sako, net prireikia padidinamojo stiklo. Nori, kad žmogui niekada nenusibostų žiūrėti į jos paveikslus ir kad jis patirtų vis naują kelionę po pasakiškas darbų erdves.

„Toks piešinio pildymas raštais, kokį savo darbuose naudoju aš, vadinamas zen raštavimu. Naudoju ir kitą – taškavimo techniką. Taip šešėliai ir objektų formos tampa švelnesni. Ši technika reikalauja daug kantrybės ir itin kruopštaus darbo, bet rezultatas to vertas“, – aiškina ji.

Anksčiau menininkė mėgo naudoti tik tris spalvas – raudoną, juodą ir baltą, tačiau dabar jos darbai kur kas spalvingesni.

„Tai reiškia, kad pradėjus gilintis į save, mano gyvenimas pasidarė kur kas įdomesnis. Atrandu vis įdomesnių temų. Tos kosmoso studijos mane labai įkvepia“, - džiaugiasi kūrėja.

Laki vaizduotė

Paskaitinėjusi Aistės paveikslų pavadinimus, randu tarp jų ir „Žalią malonumą“. Domiuosi, kas pačiai kūrėjai sukelia malonius jausmus?

Aistė sako, kad malonumas jai keičiasi pagal metų laikus. Vasarą mėgo daug būti lauke, bendrauti su žmonėmis. Dabar, atšalus orui, kur kas maloniau leisti dienas namuose ir daug piešti.

„Tenoriu vieno – būti ramybėje. Gal kaip tos meškos ruošiuosi žiemos miegui?“ – pokštauja.

Ar menininkė savęs nespaudžia, jog atsiliks nuo visuomenės tempo, kažko nespės, nepadarys, mažiau uždirbs? Aistės nuomone, visos tos išgyvenimo programos slypi mūsų smegenyse, bet jei jų neaktyvuoji – neveikia.

„Mano atveju yra lengviau, nes neturiu vyro, vaikų, prie kurių turėčiau derintis. Esu viena pati, gyvenu taip, kaip man patinka, ir kol kas neturiu labai didelių atsakomybių. Yra tik Titas – šuo, kuris labai nereiklus. Jam svarbiausia, kad būčiau šalia“, – tikina A. Gurevičiūtė.

Nors labai mėgta būti parkuose, juose meninininkė netapo – renka informaciją iš gamtos, iš savo jausmų, o grįžusi namo bando išguldyti viską, ką matė ir išjautė, ant popieriaus.

Žvilgsnis užkliūna už paveikslo „Psichodeliniai lapai“. Ne paslaptis, jog kai kurie menininkai, kad sužadintų aštresnes vizijas, iš tiesų šį tą vartoja. Gal ir Aistė?

„Oi ne, į tuos dalykus nelendu. Mano ir taip vaizduotė be galo laki. Užtenka meditacinės, šamaniškos ar kokios indėniškos muzikos“, – sako ji.

Apskritimų ledi

Dar vienas A. Gurevičiūtės darbas vadinasi „Svajojant“. Įdomu, apie ką dabar sukasi menininkės mintys, kas jos svajonių objektai? Šiuo metu Aistė labiausiai trokšta savo mintimis per darbus dalintis su kitais.

„Mano kūriniai turi tikslą jiems padėti. Noriu, kad žmonės prisimintų, jog turi savyje kosmiškumo galių. Pats populiariausias mano paveikslas yra „Meilė sau“, kuriame nutapiau moterį su širdimi. Kaip priminimą sau ir kitiems, jog turime išmokti mylėti save. Tuomet pavyks pamilti ir kitus“, – aiškina ji.

Fantastiškų pasąmonės vaizdų pasaulyje daug apvalių formų. Ką jos reiškia autorei?

„Visą gyvenimą paišau apskritimus. Net mokykloje per pamokas, pamenu, piešdavau akis. Mokytojai pykdavo. Kai studijavau Londone, ėmiau kurti apskritimų formos daiktus. Ilgainiui mano studijų draugai net ėmė vadinti mane Apskritimų ledi“, – juokiasi apskritimų mėgėja.

Kai pradėjo domėtis jų reikšmėmis, suprato, kad toji niekada nesibaigianti forma – apskritimas – reiškia amžinybę, šventumą (šventųjų aureolės), taip pat – gyvybę, moterišką energiją. Kadangi apskritimai neturi kampų, iš jų pulsuoja be galo pozityvi energija, kuria Aistė trokšta dalintis ir su kitais.