Profesorė, LSMU Medicinos akademijos Kardiologijos instituto Molekulinės kardiologijos laboratorijos vadovė ne vienus metus gilinasi į molekulinius širdies ligų mechanizmus. Jos nuopelnai medicinos ir sveikatos mokslų srityse šiemet įvertinti Kauno mokslo premija.

– Koks buvo jūsų kelias į medicinos mokslo tyrimus?

– Mokslo siekis ryškus visoje mano šeimos istorijoje. Prosenelio brolis kunigas Juozapas Lesauskis studijavo Insbruke, vėliau, 1896 m. Popiežiškajame Grigaliaus universitete (Roma) apgynė teologijos mokslų daktaro laipsnį. Senelis baigė Lietuvos universitetą ir karo mokyklą, vėliau mokėsi Turino aukštojoje artilerijos mokykloje ir Romos universitete 1930 m. apgynė matematikos mokslo disertaciją. Tėtis buvo profesoriaus Kazimiero Baršausko aspirantas, apgynė disertaciją branduolinio rezonanso tema.

Profesorė Vaiva Lesauskaitė. LSMU nuotr.

Susidomėjimas medicina – iš mamos ir jos šeimos. Mama – odontologė, pasirinkusi šią specialybę sekdama šviesiu iškilios asmenybės, Pasaulio tautų teisuolės tetos Bronės Pajėdaitės pavyzdžiu. Su seserimi dvyne ji pradėjo studijuoti tuomečiame Vytauto Didžiojo universitete. Pokario laikotarpis buvo sudėtingas, mama baigė studijas tik po Stalino mirties, teta – tremtyje baigė Irkutsko medicinos universitetą. Toks didžiulis buvo žinių siekis.

Studijuojant mediciną mane visada labai domino įvairių ligų patologinių būklių formavimosi mechanizmai. Tai paskatino rinktis patologinės anatomijos specialybę, prof. Elena Stalioraitytė pakvietė prisijungti prie jos vadovaujamos mokslininkų grupės. Daug kam buvo netikėta, kad baigdama studijas su pagyrimu renkuosi patologo anatomo specialybę, kuri anuomet nebuvo tokia prestižinė kaip dabar.

Įteikta Mokslo premija. LSMU nuotr.

– Kur link žengia pažangiausi medicinos ir sveikatos mokslo tyrimai, kaip šiame kontekste vertinamas LSMU?

– Palyginamojo ekspertinio medicinos, farmacijos, visuomenės sveikatos, slaugos ir odontologijos mokslo krypčių vertinimo universiteto rezultatai buvo puikūs: medicinos ir sveikatos mokslų srityje esame lyderiai Lietuvoje. Mūsų mokslinių tyrimų stiprybė – glaudus fundamentinių mokslų tyrėjų ir klinicistų bendradarbiavimas. Turime stiprias gastroenterologų, kardiologų, onkologų ir neuromokslų atstovų mokyklas, plėtojama branduolinės medicinos kryptis. Norisi pažymėti ir dirbtinio intelekto tyrimus ir pasidžiaugti šios krypties jaunųjų tyrėjų, dar doktorantų, puikiais darbo rezultatais. Tarptautinio mokslo kontekste esame matomi ir įvertinti.

– Kokie iššūkiai, atradimai jūsų mokslinėje veikloje jums svarbiausi?

– Kaip svarbų savo mokslinės karjeros etapą įvardyčiau stažuotę Sienos universitete (Italija). Jame atradau ir suvokiau būtinybę Lietuvoje plėtoti molekulinės patologijos mokslo tyrimų sritį. Laimėjus ES struktūrinių fondų paramos mokslui projektą, Kardiologijos institute įkurtos dvi naujas laboratorijos – Ląstelių kultūrų ir Molekulinės kardiologijos, atnaujinta kitų laboratorijų infrastruktūra.

Taip buvo padėti pagrindai šiuolaikiniams mokslo tyrimams. Atsinaujinę galėjome tradicinius epidemiologinius gyventojų tyrimus papildyti genetiniais tyrimais. Nustatėme, kad net esant nepalankiems genų variantams, pvz., didinantiems nutukimo riziką, jų žalingą poveikį mažina sveika gyvensena. Drauge su kardiologais ir kardiochirurgais buvo pradėti molekuliniai širdies ir kraujagyslių ligų tyrimai, gilintasi į aortos ir miokardo remodeliavimosi dėsningumus, pradėti farmakogenomikos tyrimai. COVID-19 pandemijos metu Molekulinės kardiologijos mokslininkai pirmieji Lietuvoje pradėjo vykdyti SARS -CoV-2 sekoskaitą.

Profesorė Vaiva Lesauskaitė. LSMU nuotr.

– Ar šiuolaikiniame moksle vis dar pasitaiko netikėtumų?

– Be abejo. Tarkime, kai formuluojame tyrimo hipotezę, manome, kad ją pavyks įrodyti, telieka atlikti tyrimus ir patvirtinti hipotezę. Tačiau, kai gauni priešingus rezultatus, nei tikiesi, atsiranda pačių įdomiausių darbų, nes tyrimas netikėtai pasisuka nauja kryptimi. Netikėtumai moksle skatina kelti klausimų.

– Su kokiomis mintimis priėmėte Kauno miesto mokslo premiją?

– Pirmiausia, su didžiuliu dėkingumu visiems: pradedant šeima ir mokytojais, iš kurių daug išmokau: prof. E. Stalioraitytei, prof. Juozui Blužui. Vykdant tyrimus padėjo komandinis darbas, kurį visada labai vertinau, bendradarbiavimas su gydytojais klinicistais – kardiochirurgais, kardiologais, epidemiologais. Taip pat džiaugiuosi ir savo doktorantais, kurie šiandien jau patys yra profesoriai, vyriausieji mokslo darbuotojai, savo žinias ir įgūdžius perduodantys jaunajai kartai.