Buvo du etapai, kai žmonės įsigijo daug sodybų. Pirmasis – prieš krizę, 2005–2008 m., kai gyventojai turėjo daug pinigų, galėjo lengvai gauti paskolas, todėl norėjo kur nors investuoti arba tiesiog tikėjosi, kad būtų smagu turėtų savo sodybą, į kurią galima nuvažiuoti pailsėti ir už kurią nereikės kiekvieną kartą papildomai mokėti.

Per krizės nekilnojamo turto kainos smarkiai krito, todėl 2011–2012 m. prasidėjo antroji pirkimo banga, nes žmonių pajamos jau buvo padidėjusios, o nekilnojamo turto kainos dar nespėjo pakilti. Atrodė, kad už labai nedidelę sumą galima įsigyti puikią sodybą, kurią galbūt reikėtų šiek tiek paremontuoti, ir būtų galima turėti poilsio kampelį.

Vis dėlto dabar dalis šių žmonių įsigytas sodybas bando parduoti, nes jas tenka prižiūrėti ištisus metus, tenka investuoti į jų remontą, apsaugą.

Pavyzdžiui, vaizdingiausiose, ežeringiausiose vietovėse, tokiuose rajonuose, kaip Utena, Molėtai, Ignalina, Zarasai, parduodami keli šimtai sodybų. Iki šiol per šiuos metus parduotos tik kelios dešimtys jų.

Specialistai sako, kad paprasta sodyba (ne vaizdingoje vietoje ar prie vandens telkinių, neturinti vandentiekio ir paprastai įrengta) gali kainuoti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Kaina svyruoja, priklausomai nuo sodybos dydžio, būklės ir kitų aspektų.

Kainą lemia sodybos vieta, regionas, kuriame ji yra, atstumas nuo miestų ar ežerų ir miškų.

Jeigu sodyba tinkama gyventi – joje įrengtas vandentiekis, plotas gana didelis ir prie jos galima privažiuoti asfaltuotu keliu – kaina kyla. Tokia sodyba gali būti įkainota nuo 20–40 tūkst. eurų. Kainą lemia sodybos vieta, regionas, kuriame ji yra, atstumas nuo miestų ar ežerų ir miškų.

Jei be minėtų patogumų sodyba dar yra ir vaizdingoje vietoje, šalia vandens telkinio, ji gali kainuoti ir 100 tūkst. eurų.

Specialistai pastebi, kad žmonėms dažnai nebetinka sodybos, neturinčios vandentiekio, ar tokios, iki kurių reikia važiuoti neasfaltuotu keliu. Todėl patogumų turinčias sodybas parduoti lengviau.

Taip pat nekilnojamo turto specialistai pastebi naują tendenciją – žmonės vis dažniau sodybas nuomojasi ilgam laikui. Jeigu anksčiau buvo įprasta sodybą išsinuomoti savaitgaliui ar savaitei, dabar pastebima, kad poilsiautojai vis dažniau sodybas išsinuomoja, pavyzdžiui, mėnesiui ar dviem.

Tokiu atveju nuomotojas kiekvieną sezoną gali pasirinkti vis kitą sodybą. Be to, jos nereikia prižiūrėti likusiu metų laiku ar spręsti šaltuoju sezonu kylančių keblumų.

Nuomos kainą lemia tie patys aspektai, kaip ir pardavimo. Bene didžiausią įtaką turi sodybos patogumai ir jos vieta.

Tai gali būti pasirinkimo variantas tiems, kurie savo sodybos niekaip negali parduoti.

Plačiau klausykite įraše.