Laikas perkelti Direktyvą

Griežtėja ES tekstilės rūšiavimo ir perdirbimo reikalavimai, gamintojams ir importuotojams teks prisiimti kur kas daugiau atsakomybės. Netolimos ateities perspektyvos paskatino žiedinės mados sprendimų platformos „Textale“ virsmą į tekstilės atliekų tvarkymo organizaciją Lietuvoje. Kaip pasakoja jos vadovė Viktorija Nausėdė, naujoji organizacija siekia suburti gamintojus ir importuotojus, kad gintų jų interesus kuriant efektyvią tekstilės ir jos atliekų pakartotinio panaudojimo ir perdirbimo sistemą, ir šviesti visuomenę apie sąmoningą vartojimą.

„Nuo Europos žaliojo kurso 2020 m. ir iškart po jo sekusiu Žiedinės ekonomikos veiksmų planu, drauge su 2022 m. patvirtinta ES Tvarios ir žiedinės tekstilės ekonomikos strategija, 2024 m. priimtais Ekologinio projektavimo reglamento ir Teisės į taisymą direktyvos reikalavimais, griežtėjanti ES tekstilės žiedinės ekonomikos politika įgavo aiškesnius kontūrus, – pokyčių pagrindus dėsto V. Nausėdė. – Metų pradžioje įsigaliojo privalomojo atskiro tekstilės surinkimo reikalavimai, jau šiais metais ES mastu įsigalios pakeitimai Atliekų pagrindų direktyvoje, kuriais bus nustatyta prievolė aprangos ir tekstilės gamintojams ir importuotojams prisiimti atsakomybę už į rinką išleidžiamų gaminių atliekų tvarkymą. Lietuvai bus daug darbo perkelti Direktyvos nuostatas į šalies teisinę bazę: detaliai nustatyti išplėstinės gamintojo atsakomybės taikymo ribas, sąlygas, užduotis žiediškumui, taršos mokesčio dydį ir t. t. Visiems šiems procesams pradedama ruoštis jau dabar, patiems gamintojams ir importuotojams dalyvaujant.“

V. Nausėdės teigimu, įmonių domėjimasis artėjančios atsakomybės klausimais sparčiai auga. Pirmas susitikimas su aprangos ir tekstilės sektoriaus atstovais ir juos vienijančiomis organizacijomis jau įvyko gruodį, o šį mėnesį laukia antrasis.

Kaip sako VšĮ „Žiedinė ekonomika“ direktorius ir Vartotojų aljanso tarybos narys Domantas Tracevičius, tarp naujų ES reguliavimų vienas svarbiausių akcentų – privalomas panaudotos tekstilės surinkimas. Tam turės būti sukurta realiai funkcionuojanti infrastruktūra.

„Ji nuo sausio 1-osios jau yra iš esmės visose savivaldybėse. Labai svarbu, kad tekstilė būtų renkama atskiruose konteineriuose, nes jei nesurinksime atskirai, vargiai tie daiktai tiks perdirbti. Kuo geresnis tekstilės surinkimas, kuo daugiau tokių konteinerių – tuo geriau“, – įsitikinęs D. Tracevičius.

Jis kartu pabrėžia, jog labai svarbu užtikrinti, kad netrūktų tekstilės surinkimo konteinerių, nes praktika renkant tekstilę yra labai paprasta: jeigu konteineris yra toli, ne visi žmonės skirs pastangų iki jo nusigauti ir mes atliekas į bendrus šiukšlių konteinerius.

„Kitas dalykas, reikia, kad būtų organizuojamas tekstilės sutvarkymas. Ją surinkti yra tik vienas etapas, nes vėliau kyla klausimas: „Ką toliau daryti?“ Į nacionalinę teisę perkėlus ES Direktyvą turi atsirasti gamintojų ir importuotojų atsakomybė. Mano manymu, tai jau seniai turėjo būti užtikrinta, bet mūsų Aplinkos ministerija nėra iš tų, kurie skuba“, – sako D. Tracevičius.

Naujas požiūris

Dabar diskusijos dėl tekstilės tvarkymo atsinaujina, vasarį Aplinkos ministerija organizuoja darbo grupės susitikimą, kuriame bus sprendžiama, kaip turėtų atrodyti nauja sistema.

Šiandien didžioji problema yra tai, kad iki šiol tekstilės konteinerių turinys, bent jau Lietuvoje, dažniausiai būdavo arba sudeginamas, arba atsidurdavo sąvartynuose. Tačiau atsiradus įpareigojimų tam tikrą dalį tekstilės naudoti pakartotinai ir perdirbti, atsiras ir reikiama infrastruktūra, ir tvarkytojų, o juos finansuos būtent gamintojai ir importuotojai, aiškina D. Tracevičius. Jis įsitikinęs, kad ES teisinis reguliavimas gali prisidėti sprendžiant dabartines tekstilės atliekų problemas.

„Dabar iš tekstilės konteinerių turinys vežamas į rūšiavimo centrą, kur rūšiuotojai vertina pagal esamą situaciją, ką galima parduoti, išplauti, sutvarkyti, o kas jau nebeturi jokios vertės arba yra neperdirbama, neparduodama ir tai yra atskiriama, visiškai nurašoma. Pats rūšiavimo principas gali išlikti toks pats, bet, atsirandant daugiau perdirbimo infrastruktūros, bus galima daugiau perdirbti. Atsiranda ir įrangos, kuri gali netgi geriau nei žmogus puikiai atpažinti audinį ir nukreipti į tam tikrą srautą“, – sako D. Tracevičius.

„Manau, turi būti keliami labai rimti tikslai, kurie apimtų pakartotinį naudojimą. Surinktos naudotos tekstilės gaminiai būtų taisomi ir grąžinami į rinką. Tam gali būti skirti ne tik konteineriai, bet ir, pavyzdžiui, prie didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių esantys pakartotinio naudojimo daiktų centrai, kaip buvo stotelė „Dėkui“, – dėsto jis.

Situacija: Lietuvoje įprastai didelis dėvėtos aprangos srautas tampa nebereikalingas, todėl, V. Nausėdės manymu, dėvėtų drabužių perteklius turi reikšmės ir bendriems tekstilės atliekų kiekio rodikliams šalyje. / „Textale“ nuotr.

Trūksta pajėgumų

Vienoje iš tokių stotelių Žirmūnuose darbavosi ir „Žiedinės ekonomikos“ kolektyvas. „Sulaukdavome apie 100 žmonių per dieną. Sakyčiau, visai neblogai. Aišku, daugiau būdavo tų, kurie atneša, o ne paima, bet labai nemažą dalį ir išdalydavome. Galbūt būtume galėję daugiau daiktų surinkti, paruošti pakartotinai naudoti, jeigu mus būtų finansavę, jeigu būtume turėję skalbyklę ir galėtume išskalbti tuos daiktus, ar būtų žmogus, galintis ištrūkusią sagą įsiūti“, – pasakoja D. Tracevičius.

„Žiedinė ekonomika“ įgyvendino projektą, kuris padėjo asmenims iš pažeidžiamų socialinių grupių susirasti darbą. „Teikėme įgūdžius, susijusius su daiktų taisymu, tvarkymu, – tai yra mūsų kryptis, kuri leido turėti vieną „Dėkui“ stotelę ir tai išbandyti […] Paruošti daiktus pakartotinai naudoti kainuoja, o kol gamintojai ir importuotojai to nefinansuoja, tokie dalykai gali veikti iš idėjos ar kitų projektų, bet visa tai baigiasi. Todėl reikia rasti tvarų būdą, kad gamintojas ir importuotojas garantuotų, jog tekstilė bus apsaugota nuo išmetimo ir sugrąžinta į rinką. Tada galima tikėtis, kad tokių stotelių atsirastų daugiau“, – tikina D. Tracevičius.

Anot jo, tikrai yra šalių, kurios į gamintojo atsakomybę įtraukia, kad tam tikras kiekis panaudotos tekstilės turi būti grąžintas į rinką ir ne į bet kokią, o į vietinę. „Kai kurios valstybės reikalauja pakartotinio naudojimo, iškelia rodiklius, pavyzdžiui, kad 10–15 proc. turėtų būti sugrąžinama į vietos rinką. Tai, aišku, skatintų kurti papildomas darbo vietas, nes reikėtų tekstilės gaminius tvarkyti, paruošti, taisyti, dėl to augtų ir vietos ekonomika“, – neabejoja Vartotojų aljanso tarybos narys.

Vertinant susidarančius drabužių ir avalynės kiekius, vienam ES gyventojui tenka net 12 kg per metus.

Jo manymu, visa atsakomybė turėtų tekti tiems, kurie tiekia tekstilės gaminius į rinką. Jie turėtų visa tai finansuoti. „Kuo daugiau greitosios mados tekstilės gaminių tiekia, tuo didesnė atsakomybė tokiems didiesiems gamintojams ir tenka. Ateityje gamintojui didesnė atsakomybė tektų už tuos produktus, kurie yra iš sintetinių audinių ir neperdirbami, o tie, kurie pagaminti iš natūralių audinių, netgi pagal dabartinę tekstilės atliekų tvarkymo sistemą gali būti laisvai perdirbami, pavyzdžiui, medvilnė, vilna. Tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų yra daug infrastruktūros, kur galima tai padaryti. Dėl sintetinių gaminių  turime problemų, todėl tokių gaminių tiekėjai ir turėtų daugiausia finansuoti surinkimo, tvarkymo sistemą. Vienkartiniai drabužiai turi kainuoti daugiau“, – akcentuoja D. Tracevičius.

Dėvėtų drabužių dilema

Aprangos ir tekstilės gamybai ir vartojimui nestovint vietoje, tekstilės surinkimo ir tolesnio tvarkymo sistema kokybės prasme vis dar nespėja vytis. Nors tekstilės atliekų surinkimo situacija Europoje sparčiai gerėja, statistika nedžiugina, pripažįsta ir V. Nausėdė: „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos duomenimis, kasmet ES iš viso susidaro apie 12,6 mln. t tekstilės atliekų. Tik 22 proc. surenkama pakartotinai naudoti ir perdirbti. Net 78 proc. visų šių drabužių, avalynės, namų ir techninės tekstilės neišrūšiuojama, todėl galiausiai yra sudeginama arba atsiduria sąvartynuose. Vertinant susidarančius drabužių ir avalynės kiekius, vienam ES gyventojui tenka net 12 kg per metus.“

„Lietuva drauge su kaimyne Latvija ir dar keletu šalių rytineje Europos dalyje išsiskiria dideliais importuojamos dėvėtos tekstilės kiekiais. Per vieną tarptautinį projektą įvertinome, kad dėvėti drabužiai ir tekstilė sudaro arti trečdalio viso aprangos prekių vartojimo. Vertinant bendrą žiediškumą, taip aktyviai prisidedame prie Šiaurės ir Vakarų Europos žiedinės ekonomikos skatinimo“, – išskiria V. Nausėdė.

Tačiau iššūkiu tampa tai, kad Lietuvoje šis dėvėtos aprangos srautas tampa nebereikalingas. Dėvėtų drabužių perteklius turi reikšmės ir bendriems tekstilės atliekų kiekių rodikliams. „Gal todėl, net ir sparčiai augant atskiram tekstilės surinkimui, vis dar esame Europoje vertinami kaip vieni daugiausia tekstilės randančių mišrių komunalinių atliekų sraute“, – svarsto „Textale“ vadovė.

Šiuo metu pasaulyje vyksta daug diskusijų dėl tekstilės perdirbimo galimybių. Kaip teigia V. Nausėdė, Europoje sparčiai vystoma automatizuoto rūšiavimo ir perdirbimo infrastruktūra, o aktualiausias tarptautinėje erdvėje taps klausimas, į ką tekstilę perdirbti vis dėlto geriau – į žemesnės vertės medžiagas, panaudojamas, pavyzdžiui, statybų pramonėje, ar vis dėlto sugrąžinti į tekstilės pramonę kaip pluoštą.

„Pluošto atgavimas turėtų išlikti esminis prioritetas. Tačiau teorija nebūtinai veikia praktikoje. Tokio perdirbimo sprendimų vystytojai susiduria su nemenkais iššūkiais dėl išties sudėtingų ir brangių technologinių sprendimų, todėl atgauta žaliava tampa gerokai brangesnė už pirmines žaliavas, o tolesnis jos panaudojimas komplikuotas dar ir dėl žemesnių kokybės parametrų. Daugėja pavyzdžių, kai perdirbtas pluoštas neatlaiko konkurencinės kovos rinkoje, – aiškina V. Nausėdė. – Kaip tik pradedame įgyvendinti dar vieną Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo projektą – vėl turėsime galimybę palyginti praktinius žiedinės ekonomikos įgyvendinimo rezultatus su kitų ES šalių. Šiame projekte išties didelis dėmesys bus skiriamas tvariausių tekstilės perdirbimo sprendimų paieškai skatinti.“

Vizija: D. Tracevičius įsitikinęs, kad neperdirbami drabužiai turėtų būti kur kas labiau apmokestinti, nes jie tarsi užprogramuojami tapti atliekomis. / D. Tracevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Sektoriaus perkrova

Lietuvos tekstilės pramonė išgyvena sudėtingus laikus, dėl pastarųjų kelerių metų ekonominių turbulencijų tai tapo vienu iš labiausiai nukentėjusių šalies pramonės sektorių. Vis dėlto D. Tracevičius mano, kad naujų galimybių tikrai yra, tik ši pramonė bus kitokia, nei esame pratę matyti.

„Tekstilės gamyba, siuvimas keliauja ten, kur žmogaus darbas yra pigiausias ir kur jo galima gauti daug. Tai Bangladešas, Pietryčių Azija, tos tendencijos, manau, išliks. Taip, tikrai mažiau gaminsime pirminių produktų, bet būtent didesnė gamintojų atsakomybė atvers naujas šakas: perdirbimo ir daugiau taisymo, paruošimo pakartotinai naudoti. Galėsime matyti tam tikrą persikėlimą iš siuvimo, į šitą darbo specifiką, nes, kalbant apie siuvimą, bus tikrai sunku konkuruoti su tomis Pietryčių Azijos valstybėmis. Tačiau bus galimybė keisti savo profilį. Ir tai yra pergalė vietos verslui, jis nebus visiškai miręs toje srityje, galės persikvalifikuoti ir gyvuoti“, – neabejoja jis.

Kasmet visoje ES tik 22 proc. tekstilės atliekų surenkama pakartotinai naudoti ir perdirbti. Net 78 proc. visų šių atliekų neišrūšiuojama, todėl galiausiai sudeginama arba atsiduria sąvartynuose.

D. Tracevičius sako, kad Lietuvoje neblogai sekasi perdirbti pakuotes, tačiau perdirbti tekstilę dažnai yra gerokai sudėtingiau, nes pakuotėse yra dominuojančių medžiagų rūšių, kurias galima atskirti, o tekstilėje sumaišomi natūralūs ir sintetiniai pluoštai užkerta kelią bet kokiam perdirbimui. „Nebent, aišku, įvyks technologinių proveržių“, – priduria jis.

Vartotojų aljanso tarybos narys įsitikinęs, kad nepatvarūs, neperdirbami drabužiai turėtų būti kur kas labiau apmokestinti, nes jie tarsi užprogramuojami tapti atliekomis, o laiko tėkmėje jų pėdsakas labai ryškus. „Gamintojai turi negaminti tokių produktų, o vartotojai – nesirinkti“, – pabrėžia D. Tracevičius.

Nors jis mano, kad dauguma vartotojų prieš pirkdami drabužį pasižiūri į jo sudėtį, kaina gali nusverti norą įsigyti natūralių audinių drabužių. „Kai kaina tokia gera, kartais leidžiama ignoruoti kokybę. Čia, sakyčiau, galime priimti sprendimą, kuris netgi iš dalies yra paminėtas naujame Ekonomikos ir inovacijų ministerijos priemonių plane. Jame minima apie daiktų ženklinimą, t. y. vartotojo informavimą. Turime labai sėkmingą pavyzdį visoje ES, kai yra žymima elektros prietaiso energinė klasė, kiek jis suvartoja energijos. Yra šalių, pvz., Prancūzija, kurios naudoja pataisomumo indeksą tam tikriems elektronikos prietaisams – kompiuteriams ar telefonams“, – sako D. Tracevičius.

„Matau, kad mums tos diskusijos reikia, kad ir Lietuvoje galėtų būti toks žymėjimas, – tiek elektronikos prietaisų, tiek tekstilės gaminių pagal tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, ar jie perdirbami, ar ne ir t.t. Geresnis vartotojo informavimas bet kokiu atveju turėtų būti siekiamybė“, – akcentuoja jis.

Domėtis tuo, ką perki

Kaip teigia Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) Tarptautinių ir viešųjų ryšių skyrius vedėja Dalia Malinauskienė, tekstilės prekės yra vienos iš tų prekių rūšių, dėl kurių vartotojai skundžiasi gana dažnai. Jos teigimu, vartotojas turi galėti susipažinti su tekstilės gaminio sudėtimi, kilmės šalimi ar naudojimo instrukcija.

Bene pusė VVTAT išnagrinėtų ginčų tarp vartotojo ir verslininko (2024 m. išnagrinėta 10 300, o 2023 m. – 7 800 ginčų) yra susiję su įsigytomis įvairiomis prekėmis. Dažniausiai vartotojai skundžiasi dėl įsigytos avalynės, drabužių, buitinių prietaisų, elektrotechnikos gaminių.

„Dažniausi nusiskundimai dėl kokybės: nusipirkto drabužio siūlės iširo, drabužis susitraukė, nors buvo skalbtas pagal instrukcijas, medžiaga dažo ir pan. Dėl internetu įsigytų drabužių taip pat skundžiamasi, kad gauta prekė neatitiko užsakytos, nesilaikoma pristatymo terminų, neužtikrinta galimybė atsisakyti prekės ir pan.“, – pasakoja D. Malinauskienė.

Ji primena, kad pardavėjas yra įpareigotas suteikti vartotojui esminę informaciją apie tiek fizinėje parduotuvėje, tiek internete parduodamą prekę. „Taigi, vartotojas turi galėti susipažinti su tekstilės gaminio sudėtimi, kilmės šalimi (pavyzdžiui, ar tai yra ES, ar JAV, ar Kinija), naudojimo instrukcija, žinoti galutinę kainą. Jeigu prekės trūkumas atsirado dėl netinkamo naudojimo, tačiau pardavėjas nebuvo pateikęs informacijos apie tai ar naudojimo instrukcijų, tikėtina, ginčas būtų sprendžiamas vartotojo naudai“, – teigia D. Malinauskienė.

VVTAT, vykdydama rinkos priežiūrą, tikrina, ar į rinką pateikti tekstilės gaminiai atitinka saugos ir kitus reikalavimus. Įvairiems tekstilės gaminiams gali būti keliami skirtingų standartų ar kitų teisės aktų reikalavimai. „Atlikdami patikrinimus, VVTAT darbuotojai taip pat gali prašyti pateikti įvairius dokumentus, pavyzdžiui, atitikties deklaraciją, atliktų bandymų protokolus ar pan. Jei būtų įtariama, kad dokumentai klastojami, VVTAT kreiptųsi ir į kitas institucijas“, – sako D. Malinauskienė.

Jeigu pardavėjas klaidintų vartotoją nurodydamas neteisingą prekės kilmės šalį ar skelbtų klaidinančius teiginius apie prekę, jam galėtų būti taikoma atsakomybė dėl neteisingos informacijos suteikimo.