Tokijo olimpinių žaidynių vienviečių valčių A finalo lenktynėse 35 metų lietuvis finišavo šeštas (6 min. 57,6 sek.) Jį pranoko čempionu netikėtai tapęs ir geriausią šios rungties rezultatą olimpinių žaidynių istorijoje pasiekęs graikas Stefanos Ntouskos (6 min. 40,45 sek.), sidabrą iškovojęs norvegas Kjetilis Borchas (6 min. 41,66 sek.), bronzą laimėjęs kroatas Damiras Martinas (6 min. 42,58 sek.), ketvirtąją vietą užėmęs danas Sverri Nielsenas (6 min. 42,73 sek.) ir penktas likęs Rusijos olimpinio komiteto atstovas Aleksandras Viazovkinas (6 min. 49,09 sek.).

Iki finalo jo dalyviams teko įveikti atrankos, ketvirtfinalio ir pusfinalio barjerus.

M.Griškoniui šios olimpinės žaidynės buvo jau ketvirtosios. 2008 m. Pekine ir 2012 m. Londone jis užėmė aštuntąją vietą vienviečių varžybose, o 2016 m. Rio de Žaneire kartu su Sauliumi Ritter iškovojo sidabrą porinių dviviečių valčių klasėje.

– Mindaugai, kas atsitiko, kad finale taip atsilikote nuo varžovų?

– Prieš pat startą pasikeitė vėjas. Dar apšilinėdamas galvojau, kad turiu gerą taką, nes vėjas pūtė nuo mano tako pusės. Bet per pusvalandį vėjas pradėjo pūst iš kitos pusės ir iš vieno geriausių mano takas tapo blogiausiu. Mane pradėjo dreifuoti. Negalėjau palaikyti tempo, kaip kiti. Pradžioje atsilikau ir nebebuvo galimybių pasivyti.

– Tai jūsų geriausias rezultatas olimpinėse žaidynėse irkluojant vienvietę. Kaip tai vertinate?

– Aš iš vienos pusės dabar labai nepatenkintas, kad nepadariau to, ką galėjau. Man nepavyko savęs realizuoti. Ne psichologiškai, gal labiau techniškai. O dar oro sąlygos man šiandien buvo labai nepalankios.

Kita vertus, esu labai patenkintas, nes tai aukščiausias mano rezultatas olimpinėse žaidynėse irkluojant vienvietę. Nes vienviete patekti į finalą olimpinėse žaidynėse yra didelis darbas.

Gal kiek gailiuosi, kad ne su Sauliumi atvažiavome kovoti dviviete. Tačiau pavasarį mums nelabai sekėsi kartu.

Dabar labai sunku kažką galvoti, svarstyti, nes varžybos jau baigtos, o po kovos kumščiais niekas nemojuoja. Ir džiaugiuosi, ir kažkiek esu nusivylęs savimi.

– Tai gal į Paryžiaus žaidynes keliausite su dviviete?

– Dabar sunku kažką galvoti apie Paryžių, kol emocijos nenurimę. Reikia pakrauti valtį, priduoti dopingo mėginį. Bijau kažką prognozuoti, nes nemėgstu prisišnekėti.

– Jaučiasi, kad jūsų emocijos tebeverda.

– Sunku kalbėti, nes man nepavyko padaryti taip, kaip aš norėjau. Galėjau būti šeštas, bet nepavyko irkluoti taip, kaip galėjau.

Visas varžybas ieškojau savęs. Niekur nebuvau garantuotas pereidamas iš vieno etapo į kitą. Esu labai konservatyvus žmogus ir sunku priprasti prie naujo inventoriaus. Aš atsivežiau čia naują valtį, visiškai neirkluotą. Reguliavome, ieškojome, bet vis tiek neradau to, kaip yra mano senoje valtyje, kurią irkluodavau Lietuvoje.

Tų pačių valčių negalėjome atsivežti, nes jau prieš tris mėnesius reikėjo pakrauti jas į konteinerius. Reikėjo įprastas pasilikti treniruotėms.

Viduje liko nuoskauda ir nežinau, ar kada nors vėl pasistengsiu save realizuoti, ar jau nesistengsiu. Kol kas nežinau. Nieko žadėti nenoriu, gyvenimas parodys.

– Ar finalo baigtis nustebino?

– Taip, labai nustebino graikas, mes daug metų kartu treniravomės Graikijoje pas tą patį italą Giovanni Postiglione, kuris dirbo ir su lietuviais, ir su graikais.

Graikui buvo labai tinkamas oras, nes Atėnuose beveik visada kanale tokios sąlygos. Tai buvo jo arkliukas. Ir jis viskuo maksimaliai pasinaudojo ir visus nustebino.

Dar labiau nustebino vokietis Oliveris Zeidleris, kuris buvo viso sezono lyderis ir visa galva už kitus aukštesnis. Prie idealių oro sąlygų jis tikrai būtų laimėjęs auksą. Niekas tuo neabejoja. Bet vakar, pučiant dar stipresniam nei šiandien vėjui, vokietis nepateko į finalą. Ne visada laimi tik stipriausi. Reikia ir sėkmės. Vienas gerai irkluoja pavėjui, kitas – prieš vėją. Negali vienodai lyginti visų, nors jų ir pasirengimas panašus, ir technika.

– Kokios jums buvo ketvirtosios karjeroje žaidynės žvelgiant per patirties prizmę?

– Patirties per tuos metus susikaupė daug. Aš jau žinau, kaip elgtis prieš varžybas, kaip save nuraminti. Tačiau nerimo buvo. Atrodo, jau ketvirtos žaidynės, tiek matęs, tiek pasiekęs, bet nervų daug kainavo. Labai nervinausi vakar prieš pusfinalį, neslėpsiu. Nors patirtis didelė, nervai nori nenori išlenda. Kai pradeda rašyti šimtai žmonių: „Pavaryk, laimėk medalį.“ Stengiuosi ne visiems atrašyti, ne viską perskaityti. Ir stengiuosi nebendrauti su žurnalistais. Atsiprašau, kad jiems neskyriau dėmesio, nebendravau, nekomentavau, nes prieš ir per varžybas man labai sunku kažką papasakoti, prižadėti. Taip elgiausi per visas olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. Nes jei negalėčiau įvykdyti, ką prisižadėjau, atrodyčiau nerimtai, negalėčiau atsakyti už savo žodžius. Todėl stengiuosi prieš varžybas užsidaryti savyje, pabūti su savimi.

Norėčiau palinkėti visiems jauniems sportininkams, ypač tiems, kurie jau važiuoja į olimpines žaidynes, pasaulio, Europos čempionatus: prieš varžybas nežadėkite, nekabinkite sau medalių patys. Nes jeigu jums kabina medalį aplinka, draugai, kaimynai, giminės, žurnalistai, o dar ir patys užsikabinate, medalio niekada nepamatysite. Savo svajones laikykite sau ir realizuokite jas patys. O kai laimėsite, gali girtis visam pasauliui.

Tokijuje startavo dar trys Lietuvos irkluotojų įgulos. Moterų porinę dvivietę irkluojančios Milda Valčiukaitė ir Donata Karalienė iškovojo ketvirtąją vietą, vyrų porinės dvivietės įgula Aurimas Adomavičius ir S.Ritter – aštuntąją, o vyrų porinės keturvietės irkluotojai Dominykas Jančionis, Dovydas Nemeravičius, Martynas Džiaugys ir Armandas Kelmelis – dešimtąją.