„Mes turim šalį agresorę, kuri sukėlė karą čia, šalia mūsų Europoje. Ir mes dabar juos priimame kaip žmones? Mes juos traktuojame kaip žmones, mes jiems leidžiame užsiimti duona ir žaidimais, kai tuo metu ukrainiečiai miršta? Ne, taip negali būti“, – interviu tinklalaidėje politika.lt teigė Vengrijoje vykusiame funkcinio sporto pasaulio čempionate diskvalifikuota sportininkė.

K. Dūdaitė tikina negalėjusi likti abejinga organizatorių sprendimui varžybose leisti startuoti ir Rusijos sportininkams.

„Tiesiog tarptautinė federacija mūsų neišgirdo. Vengrų organizatoriai irgi mūsų neišgirdo, tai išeiti kaip niekur nieko ir dalyvauti kaip niekur nieko – aš taip negaliu. Aš turiu pilietinę poziciją, nuo varžybų pradžios ją turėjau ir nuo varžybų atidarymo išėjau su tais marškinėliais“, – sakė K. Dūdaitė.     

– „Make Russia Small Again“ – geri marškinėliai. Aš juos pirmą kartą pamačiau, kai juos vilkėdamas Volodymyras Zelenskis įrašė  vieną savo naktinių pranešimų. Paskui jau Kijeve mačiau juos pardavinėjant visur. Ir ne tik Kijeve – parduotuvėse, gatvėse ir t.t. Kokia jų istorija? Iš kur jie atkeliavo?

– Labai banali istorija. Aš pamačiau juos dėvintį Ukrainos prezidentą ir mane labai surezonavo mintis, kad mes dabar į Rusiją žiūrime kaip į didelę valstybę, tarsi ji turėtų reikšmės, tarsi ji būtų valstybė. O iš tikrųjų tai yra tiesiog teroristinis vienetas, toks pat pasaulio vėžys kaip ir bet kuris kitas. Ir problema yra ta, kad mes Rusijai suteikiame reikšmės. Mintis padaryti Rusiją vėl mažą reiškia ne vien jos teritorijų sumažinimą, bet tiesiog nebeteikti jai reikšmės kaip žaidėjai, kaip veikėjai, kaip lygiavertei valstybei. Man ši mintis patiko. Neslėpsiu – sužinojus, kad pasaulio čempionatas bus Vengrijoje, iš karto kilo įvairių minčių, kad ne viskas gali būti švaru, ne viskas gali būti gerai. Ir apie tai, kad dalyvaus Rusijos delegacija, mes sužinojome likus nepilnam mėnesiui iki varžybų. Lietuvos delegacija nusprendė, kad važiuojam, dalyvaujam. Tai aš ir pasiėmiau tuos marškinėlius.

– Juos padovanojo kažkas?

– Ne, aš juos pati nusipirkau internetu viename iš Ukrainą remiančių puslapių. Galvojau, turėsiu, jei kažkas atsitiktų. Akivaizdu, kad jų prireikė. O visa kita jau istorija.

– Dabar tie marškinėliai yra Nacionaliniame muziejuje.

– Taip, teisingai.

– Nustebino tas skambutis?

– Labai. Aš iš tikrųjų galvojau, kur panaudoti ar paaukoti, kad jie atneštų daugiausiai gero. Labai nenorėjau rinktis vieną ar kitą labdaros fondą, nes tuomet tektų teikti prioritetą kažkuriam iš jų. Kai susisiekė mūsų muziejus, tai jau mūsų šalies istorijos įamžinimas. Sužinojus, kad jie bus šalia Aurimo Valujevičiaus palikto daikto, man net nekilo abejonių, kad ten jiems bus geriausia vieta.

– Jie jau bus kažkokioje ekspozicijoje ar keliauja į archyvus?

– Jie dabar keliauja į archyvą, bet bus eksponuojami, nes šiuolaikinė Lietuvos istorija turės atskirą ekspoziciją. Čia jau muziejus pats praneš, kada pasiruoš ir tai padarys. Manau, kad tai labai graži mintis.

– Yra marškinėlių su įvairiais užrašais: „Russkij voennyj korabl idi...“ ir „I am Ukrainian“. Kodėl pasirinkote šį?

– Pagrindinė problema, kuri dabar yra pasaulyje, kad mes normalizuojame Rusiją. Tai sakydama turiu omenyje kolektyvinius Vakarus, kurių dalis esame ir mes. Man patinka, kad Lietuva, Lietuvos politikai laikosi tos pačios minties, kad Ukrainą reikia remti, kad mes esame Ukrainos partneriai, mes ją palaikome. Bet tai slopsta. Bendrai parama Ukrainai slopsta ir Rusijos normalizavimas yra pavojingas. Jis yra pavojingas iš principo tiek mums kaip valstybei, tiek Ukrainai, tiek apskritai pasaulio saugumui ir tvarkai. Ir aš manau, kad reikėjo išsakyti protestą taip, kad jiems skaudėtų. O kas yra Rusijos didysis pasididžiavimas? Tai yra jų imperializmas. Jų nuostata, kad jie yra didelė valstybė. Aš manau, kad jiems kerta skaudžiai. Ir iš komentarų matau, kad jiems kerta skaudžiai.

– Komentarų turbūt yra visokių, grasinimų taip pat – nusukti galvą, primušti gatvėje.

–Tai čia dar švelniausia, ką galima pasakyti. Bet aš jų jau neskaitau. Skaičiau pirmą dieną, kai dar apskritai skaičiau, kas man ką rašo. Dabar  žinučių yra tiesiog per daug.

– Rašė kur? „Instagram“, „Facebook“, siuntė žinutes „Messenger“?

– Messengeriu sunkiau mane pasiekti, tai daugiausia „Instagram“. Šiaip labai didelis srautas komentarų yra būtent „Instagram“, nes, kaip suprantu, labai daug Ukrainos populiarių puslapių pasidalino, labai daug ukrainiečių išreiškė palaikymą, bet tarp didžiulio srauto ukrainiečių visą laiką įsimaišo vienas kitas deguto šaukštas – rusiški komentarai. Kai pamatau, kad rašoma kirilica, žinau, kad nebus nieko gero. (Ukrainiečiai – ELTA) geriau parašys angliškai kad ir netaisyklingai, bet nerašys rusiškai. Bet, kaip ir minėjau, komentarai reiškia, kad kažkam skauda, kažkam nepatinka, kažkam užvažiavo į jautrią vietą.

– Darote ekrano nuotraukas? Persiunčiate e.Policijai?

– Kol kas nieko tokio nedarau. Tiesą pasakius, nenoriu suteikti tokiam purvui tiek daug dėmesio. Manau, kad e.Policija ir taip turi ką veikti, tikrai yra svarbesnių dalykų, negu gaudyti botus. Tiesiog laikausi nuomonės, kad padariau tai, kas buvo teisinga, o pasekmes prisiimu kaip suaugęs žmogus. Man tikrai gaila Lietuvos rinktinės, gaila, kad sportininkai neteko šanso pasirodyti. Bet man visiškai negaila savo šanso, nes aš tai pasirinkau sąmoningai, o jiems tiesiog teko susitaikyti su pasekmėmis. Bet kartais tokia kaina yra už tai, kad mes turime pilietinę poziciją. Tikiuosi, kad ilgainiui jie supras, gal labai didelio pykčio nelaikys.

– Turite omeny mūsų komandą?

– Taip, visus komandos sportininkus, nes puikiai suprantu, kad metus trukusį pasirengimą yra gana sunku paleisti. Man pačiai nebuvo labai lengvas sprendimas savo sportinę karjerą paleisti pavėjui, bet aš jį priėmiau sąmoningai ir įvertinusi visas aplinkybes.

Aš turiu pilietinę poziciją, nuo varžybų pradžios ją turėjau ir nuo varžybų atidarymo išėjau su tais marškinėliais.

– Kokia buvo pirminė idėja? Suprantu, kad sužinojus, jog rusai važiuoja kaip neutralūs atletai, jūs sugalvojote, kad reikia kai ką apie tai pasakyti.

– Taip, nes rusai nėra neutralūs atletai. Čia yra pagrindinis klaidingas faktas. Tai, kad rusai dalyvauja kaip rusai, mes matėme ženklų: netyčia vis pasirodančios Rusijos vėliavos, viešojoje komunikacijoje apie varžybas vis išlendantis Rusijos pavadinimas. Likus kelioms dienoms iki varžybų pradėta platinti komunikacija „We Welcome Russians with full force“. Varžybų organizatoriai taip sveikino.

– Oficialūs rengėjai taip elgėsi?

– Taip. Varžybų organizatoriai turėjo savo dukterinį puslapį, kuris darė kiekvienos šalies atletams dalinamas korteles ir visur buvo matomas Rusijos pavadinimas. Lietuvos delegacijos atstovai fotografavo, filmavo, tikrai stengėsi įamžinti viską, bet mūsų apeliacijos apie tai, kad čia joks neutralumas, kad yra visi neutralumo pažeidimai ir iš esmės viskas yra blogai, nuėjo negirdomis. Tiesiog tarptautinė federacija mūsų neišgirdo. Vengrų organizatoriai irgi mūsų neišgirdo, tai išeiti kaip niekur nieko ir dalyvauti kaip niekur nieko – aš taip negaliu. Aš turiu pilietinę poziciją, nuo varžybų pradžios ją turėjau ir nuo varžybų atidarymo išėjau su tais marškinėliais. Tiesą pasakius, aš iš karto suvokiau, kad greičiausiai mane išmes, man neleis pasilikti. Tik kilo klausimų, koks jų argumentas bus, kokią priežastį jie suras ir kiek ilgai man leis būti? O visa kita jūs jau žinote.

– Aš mačiau tuos pirmus video, kai rusų komanda fotografuojasi, o jūs taip nedrąsiai su tuo užrašu tarsi bandote kažkaip sugadinti jiems fotosesiją. Bet suprantu, kad po to įsidrąsinote?

– Ne, aš nesu labai drąsus žmogus. Man tikrai rankos drebėjo.

– Truputėlį buvo nepatogu, nes rusų daug, jūs viena.

– Tiesą pasakius, buvo ne tiek nepatogu, kiek bijojau, kad mane per anksti išmes. Jei, nepaisant viso neutralumo, jiems leidžiama stovėti su marškinėliais, ant kurių užrašyta „Russia“, vadinasi, jie turi palaikymą.

– Taip ir buvo, jie stovėjo.

– Taip, mes turime video ir foto įrodymų. Jeigu jiems tai leidžiama, vadinasi, kiti mato ir jiems tinka. Aš norėjau išbūti pakankamai ilgai, kad atkreipčiau dėmesį į problemą. Tikrai nebuvo drąsu. Labai meluočiau, jei sakyčiau, kad jaučiausi drąsiai ir rankos nedrebėjo. Drebėjo. Ir balsas drebėjo, ir keliai linko. Bet mes darom dalykus, kuriuos reikia daryti.

– Ir po to jau per oficialų varžybų atidarymą jūs išėjote su tais marškinėliais?

– Taip, išėjau su marškinėliais ir su Ukrainos vėliava.

– Ir kaip viskas vyko?

– Mes stovėjom prie pat rusų. Tarp rusų delegacijos ir mūsų buvo tik latviai įsiterpę, nes rusai, kaip neutralai, stovėjo ties „N“ raide, mes – ties „L“ raide. Jie jau tada mus fotografavo, filmavo, rodė pirštais. Aplink tikrai vaikščiojo labai daug rusų techninės komandos narių, kurie įamžino viską.  Žinojau, kad jie tikrai tai pateiks.

– Jus pačią fotografavo?

– Taip, aš mačiau, kad visa tai vyksta. Bet tai ir buvo vienas iš būdų parodyti jiems, kad ne visi jais džiaugiasi. Ne visi jų laukia ir ne visi juos priima.

– Ir priėję organizatoriai pasakė, kad negalite taip elgtis?

– Organizatoriai per atidarymą man nesakė absoliučiai nieko. Pirmą pastabą gavau kitą dieną po pirmos rungties, į kurią atėjau su tais pačiais marškinėliais, nes rusai vis dar dalyvavo su savo marškinėliais „Russia“. Vadinasi, ir aš einu su savais. Po pirmos rungties prie manęs priėjo kažkas iš organizatorių ir pasakė, kad mano marškinėliai yra politizuoti, aš negaliu jų vilkėti. Pasakiau, kad aš jų nenusivilksiu. Tada atėjo antras organizatorius ir pasakė, kad jeigu aš jų nenusivilksiu, išmes visą komandą. Tada pasakiau, kad praneštų man oficialiai. Jeigu bus pranešta, kad dėl manęs išmetama visa komanda, aš atsitrauksiu. Sako: „Bet tu gali nusiimti marškinėlius.“ Pasakiau, kad ne. Ir viskas tuo baigėsi.

– Vadinasi, išmetė visą komandą?

– Ne, komandos jie nespėjo išmesti. Pasakiau, kad atsitrauksiu, jeigu mane oficialiai perspės. Tada gavau oficialų laišką, pranešantį, kad negaliu likti varžybose dėvėdama šiuos marškinėlius, nes jie žeidžia komandą. Pagalvojau, kokią komanda jie žeidžia, taigi rusų čia nėra. Kaip jie gali būti įsižeidę? Taip pat buvo pasakyta, kad turiu pašalinti visas nuotraukas iš socialinės medijos, bet kokį egzistavimą tų marškinėlių turiu ištrinti, tada man leidžiama likti. Bet jau buvau priėmus sprendimą, kad nuolaidų nedarysiu, mes nesitraukiame. Ir pasakiau mūsų federacijos prezidentui: „Jei Lietuvos komandą nuspręstų pašalinti, atsitrauksiu.“  Tada atėjo apsauga. Man davė paskutinį šansą persirengti, bet pasakiau ne. Apsauga mane išlydėjo. Viskas baigėsi. Priežastis atsitraukti buvo ta, kad aš nenorėjau, jog lietuvius pašalintų. Aš tikrai norėjau, kad žmonės turėtų šansą pasirodyti. Kaip žmogus, kaip Lietuvos pilietė, aš neįsivaizdavau savęs stovinčios arenoje šalia rusų, kurie tikrai nėra neutralai, kurie pažeidinėja visas įmanomas taisykles ir kuriems tai leidžiama. Negaliu imtis kažkokių kitokių veiksmų, galiu išreikšti tik tokį protestą, kokį padariau. O lietuvių federacija, lietuvių komanda priėmė sprendimą trauktis po to, kai  buvau pašalinta. Bet tai jau įvyko be mano dalyvavimo.

– Jie patys visi susirinko ir nutarė solidarizuotis.

– Kaip suprantu, taip. Nežinau, kas buvo iniciatorius, manau, kad tai jau nebesvarbu. Tiesiog komanda daugumos balsavimu nutarė trauktis.

– Kokį tikslą jūs pasiekėte?

– Asmeniškai? Mano pagrindinis tikslas visada yra atkreipti dėmesį į tai, kad Ukrainoje vyksta karas, ukrainiečiai kariauja.

– Ir neapsimetinėkime, kad viskas labai gražu.

– Mes turim šalį agresorę, kuri sukėlė karą čia, šalia mūsų Europoje. Ir mes dabar juos priimame kaip žmones? Mes juos traktuojame kaip žmones, mes jiems leidžiame užsiimti duona ir žaidimais, kai tuo metu ukrainiečiai miršta? Ne, taip negali būti. Ar aš šitą tikslą pasiekiau? Nežinau. Nežinau, ar gali tikslą pasiekti vienas žmogus, su marškinėliais stovintis prieš visą krūvą rusų, prieš Rusijos naujienų portalus, prieš Rusijos televiziją, kurioje mus linksniuoja. Bet jeigu nors vienam rusui skauda, vadinasi, mes kažką pasiekėme.

– Manau, kad jiems skaudėjo.

– Taip, bet svarbiausias dalykas yra tai, kad Ukrainai vis dar reikia paramos. Tai daug svarbiau, negu mano šitie visi išstojimai. Ir jeigu lietuviai dabar, Kalėdų laikotarpiu, paaukos pinigų ir ukrainiečiams bus lengviau ištverti žiemą, aš būsiu pasiekusi daug daugiau, negu gyvenime būčiau pasiekusi su sportinėmis pergalėms. Jeigu mes lyginame šituos du dalykus – asmeninius laimėjimus ir gėrį, naudą Ukrainai – tai čia nėra ką lyginti.

– Kornelija, aš pirmą kartą atkreipiau į jus dėmesį, kai pamačiau tatuiruotą, jauną merginą, išsilavinusią, baigusią Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistro studijas ir nusprendusią eiti į privalomąją karo tarnybą. Kaip tai įvyko?

– Lietuvoje nuolatinė pradinė privalomoji karo tarnyba buvo atnaujinta po karo Ukrainoje pradžios. Tai viskas čia yra labai logiška: mūsų kaimynai kariauja su Rusija, ji yra mūsų priešas nuo Ivano Rūsčiojo laikų, niekas nesikeičia. Todėl būti neparengtu civiliu yra per didelė prabanga, kai mūsų tiek tėra. Labai geras pavyzdys – Izraelis, ten tarnauja visi, kiekvienas randa savo būdą. Aš irgi radau savo būdą – praėjau pradinę privalomąją karo tarnybą, vėliau buvau karys savanoris. Manau, kad kaip civilis asmuo atidaviau Tėvynei tai, ką reikėjo.

– Jūs nukeliavote ten, kur norėjote pačioje pradžioje. Suprantu, kad tas kelias nebuvo labai lengvas, buvo daug visokių klausimų dėl tatuiruočių, dėl sveikatos, susijusios su jomis ir t.t.

– Sakykim taip: kariuomenė yra ta vieta, kur geriau būti kaip visi, taip yra paprasčiau. Bet ne visiems pasiseka ateiti iš pirmo karto, ne visiems pasiseka lengvi ir paprasti būdai. Bet svarbiausia yra žinoti ko nori ir nepasiduoti po pirmo „ne“. Tai ties tuo ir apsistokime.

– Puiku. Aš šito nežinojau ir pirmiausia sveikinu jus. Maniau, kad jūs vis dar esate kažkokio perdėto požiūrio į standartinius žmones auka.

– Ne. Lietuvos kariuomenė auga.

Yra nepatogu elgtis taip, kaip norėtum elgtis, nes tai tau gali kainuoti.

– Nestandartiškai atrodantys asmenys, turintys daugiau nei statistiniai vienetai tatuiruočių ar auskarų, gali tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

– Aš manau, kad Lietuvos kariuomenėje gali tarnauti kiekvienas norintis. Tiesiog reikia rasti savo būdą, savo vietą. Apskritai, žmonių problema ta, kad mes nebesame atkaklūs. Mes mėgstame greitai pasiduoti, surasti trumpiausią kelią. Ne visada trumpiausias kelias yra lengviausias.

– Jūs net savanore į 9 mėnesių tarnybą patekote ne iš karto?

– Taip, bet tiesiog – tokios aplinkybės, tokios išvados. Kartais, kaip sakau, reikia truputį atkaklumo.

– „Truputėlį“  turbūt nėra tinkamiausias žodis. Čia reikia normaliai pavaryti.

– Jeigu galėjau tarnauti aš, vadinasi, tarnauti gali bet kas. Tikrai. Pagrindinis dalykas yra noras. Noras nugali absoliučiai bet kokius trukdžius, bet kokius trūkumus.

– Kada jūs sugalvojote eiti į kariuomenę? Ar tai buvo 2014 metai, kai jūs studijavote? Tada Rusija atplėšė Krymo pusiasalį ir tai jus pastūmėjo? Gal tas apsisprendimas iš anksčiau, iš šeimos?

– Apsistokime ties 2014 metais ir Maidano įvykiais, kai civilius šaudė. Tai labai surezonavo, nes mes turėjome Sausio 13-ąją, mes turėjome savo kovą už laisvę. Mes ją praėjome kruvinai. Mano mamos brolis stovėjo prie televizijos bokšto ir galvojo, kad ten stovintys neišeis, negrįš gyvi. Bet niekas nesitraukė. Tu bijai, tu drebi, bet tu toliau stovi. Lygiai taip pat buvo su Ukraina. Aš tikiu, kad ten žmonės irgi bijojo, bet jie stovėjo, jie kariavo už savo laisvę ir tebekariauja. Kaip ir sakiau, mes esame ta tauta, kuri žinome, kokia yra laisvės kaina. Mes turim labai ilgą istorinę patirtį kovos už savo laisvę. Ir manau, kad būtent istorinė praeitis turi rezonuoti ir mes turim iš to mokytis. Nes nėra nieko blogiau už tautą, kuri yra nepasiruošusi ginti savo laisvės. O pasiruošimas turi būti ir mechaninis, toks, kokį duoda kariuomenė.

– Kiek jums svarbi kitų nuomonė? Kiek jūs išgyvenate dėl to? Nes: „Žiūrėk, ko ji raunasi, ko ji nori? Juk galima kažkaip kitaip.“ Ir taip toliau. Panašių dalykų jei dar neprisiskaitėte, tai tikrai prisiskaitysite.

– Aš stengiuosi neskaityti, nuoširdžiai sakau. Stengiuosi pamačius blogus komentarus tiesiog juos išjungti, nes  žmonės, kurie juos rašo, turi labai daug laisvo laiko. Aš tiek daug laisvo laiko neturiu, tuo mes ir skiriamės. Ar man rūpi kitų nuomonė? Be abejo, rūpi. Mes visi esame žmonės, esam socialūs padarai, mes priimam tą. Klausimas, kaip stipriai priimame ir kiek detaliai. Jeigu iš žmogaus nepriimtum patarimo, tu iš jo negali priimti ir kritikos. Tai galioja absoliučiai visiems gyvenimo atvejams. Šitiems socialiniams komentarams taip pat. Jeigu aš nenoriu su tuo žmogumi turėti jokių reikalų, kodėl aš turiu klausyti jo nuomonės? Aš puikiai suprantu nuomonę tų žmonių, kurie yra autoritetingi, kurie turi tam tikrą svorį, kurie gali išdėstyti argumentus nuo pradžios iki galo.

– Kurie turi teisę turėti nuomonę. Profesorius Bumblauskas kažkada yra pasakęs: „Kokią tu turi teisę sakyti nuomonę? Kas tu?“ Jums nuomonė tų, kurie turi teisę ją reikšti, yra svarbi?

– Taip. Ir paprastai žmonės, kurie turi teisę reikšti nuomonę, niekada nepuls įžeidinėti. Tokia jau yra kaina nuomonės, kad turi ją pateikti taip, kad ji būtų išgirsta. Įžeidinėjimų niekas niekada negirdi, kad ir kokie jie sofistikuoti ar ypatingi bebūtų. Atsakant į klausimą – taip, gal man ir skaudėtų, bet aš pasirenku nematyti.

– Anksčiau jūs buvote žinoma mažame ratelyje. Jus žinojo tie, kas domisi funkciniais sportais, karyba, mudu taip pat esame susidūrę aplinkybėse, susijusiose su kariuomenės reikalais. Bet dabar jus žino visi. Ir žinos ilgai, nes jūs tikrai esate įsimintinos išvaizdos asmenybė. Jums tai kliūtis ar šalutinis poveikis to, kas neišvengiama? Galbūt tikslas?

– Jeigu dabar galėčiau pasirinkti vieną dalyką iš visko, pasirinkčiau, kad mano veido neatsimintų. Ne dėl to, kad bijau, o todėl, kad ne visi žmonės supras, ne visi priims, ne visi pasidžiaugs. Jeigu mano veiksmas sulauks teigiamo atoveiksmio, jeigu dėl to Ukraina gaus daugiau paramos –  tebūnie tos pasekmės. Jeigu Ukraina paramos nesulauks, tokiu atveju aš būsiu paaukojusi nemažą dalį savo privataus gyvenimo viešai apžiūrai. Nežinau, ar bus lengva, nes niekada nesu buvusi tokioje situacijoje. Nemanau, kad yra pamokėlės, kurios moko tave tvarkytis su dėmesiu. Bet aš labai naiviai noriu tikėti, kad daugiau yra gerų žmonių ir kad tas dėmesys nuslops pakankamai greitai, nes ne į mane jį reikia kreipti. Mes turim pastatyti save prieš faktą, kad mes vis dar turime karą, jis nepasibaigė. Ir kalbos apie karo nuovargį mūsų šalyje yra morališkai nepriimtinos. Jeigu mano veiksmas, kuris kainavo man dalį ramybės, padės atkreipti dėmesį į šitą problemą, manau, kad susitaikysiu su pasekmėmis. Manau, kad Lietuva, kaip valstybė, yra pakankamai vakarietiška ir visi suvokia, kokioje geopolitinėje situacijoje mes gyvename. Aš nepretenduoju į kažkokį politinį postą, net nepretenduoju į politinę žinutę. Bet pretenduoju į tai, kad reikia palaikyti Ukrainą. Ir tai nėra politika, tai yra tiesiog žmogiškas faktas.

– Kornelija, jūs esate kieta, jūs siekiate tikslų. Jūs fiziškai esate kietesnė už 99,9 procentus moterų ir turbūt ne mažesnį procentą vyrų. Iš kur tai atsirado? Jūs tą išsiugdėte? Gal jūs buvot pati kiečiausia mergaitė kieme, kurią ratu aplenkdavo kiemo berniukai?

– Ne, aš niekada apie save taip negalvojau. Aš kaip tik buvau tas vaikas, kuris daug mokosi. Žinot, toks, kuris visą laiką skaito. Tas kietumas nėra fizinis dalykas. Fiziškai stiprus gali būti bet kas. Kietumas, manau, apskritai labai netinkama sąvoka, nes tai suponuoja, kad tu kažkaip pateiki save kitokį, negu kiti. Manau, kad yra tam tikri moraliniai principai, tavo stuburas. Mes jį turime visi. Tiesiog gyventi pagal jį kartais yra nepatogu. Yra nepatogu elgtis taip, kaip norėtum elgtis, nes tai tau gali kainuoti. Aš stengiuosi elgtis taip, kuo tikiu. Stengiuosi vadovautis tais principais, kurie yra man svarbūs nepaisant visko. Ar tai yra kietumas? Nemanau.  Tiesiog manau, kad kiekvienam iš mūsų tas pilietiškumas, buvimas lietuviu, mūsų tautos atstovu ir duoda tą stuburą. Duoda tą tvirtumą ir galimybę pakelti galvą ir laikyti ją pakeltą tada, kada reikia.