Tačiau nei teismų vadovai, nei valstybinės institucijos net nebando ieškoti priežasčių, neanalizuoja ir net nediskutuoja, kokios priežastys lemia tokią padėtį, kokie sprendimai leistų pasiekti, kad žmonės pradėtų pasitikėti teismais, kurie savo sprendimais daro įtaką žmonių kasdieniam gyvenimui.

Noriu pasidalyti įžvalgomis ir požiūriu, paremtu savo patirtimi, apie teisę į teisingą teismą civilinėse bylose ir pagrįsiu jį faktais.

Paprastai ginčas į teismą persikelia tuomet, kai šalys nesugeba rasti bendrų sprendimų. Tokių ginčų teismuose nuolat daugėja. Akivaizdu, kad jeigu asmuo kreipiasi į teismą, jis tiki, kad sprendimas jam bus palankus ir toks bylų skaičiaus augimas lyg ir turėtų patvirtinti, kad teismais ir jų sprendimais pasitikima. Tad kodėl taip nepasitikima teismais?

Mano nuomone, tiek bylų skaičius, tiek nepasitikėjimas teismais auga dėl procesų pačioje teisinėje sistemoje, kurie sukėlė chaosą teismų praktikoje. Tai lėmė, kad net būdamas neteisus asmuo gali tikėtis teigiamo teismo sprendimo, o žmogus, kuris elgėsi vadovaudamasis įstatymais, teismo gali būti pripažįstamas neteisiu. Chaotiška teismų praktika ne tik trukdo šalims susitarti be teismo, kai būtų aiškiai numanomas teismo sprendimas, bet ir leidžia galbūt nesąžiningiems asmenims tikėtis palankaus teismo sprendimo, nes viešojoje erdvėje prieinami teismų sprendimai su viena kitai prieštaraujančiomis teismų išvadomis analogiškose bylose. Kodėl teismų sprendimai analogiškose bylose yra tokie skirtingi?

Daugiau kaip prieš 20 metų mūsų šalyje imtasi keisti Civilinį ir Baudžiamąjį kodeksus. Juos pakeitus, teisininkai knygynuose graibstyte išgraibstė naujojo Civilinio kodekso komentarus, juos skaitė, analizavo. Tą patį darė ne tik advokatai ar teisininkai, bet ir teisėjai. Lygiagrečiai buvo leidžiama ir teismų praktika, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) skelbė naujausius sprendimus, juose buvo pateikiamos teisės taikymo taisyklės. Prieš 20 metų teisininkai tiesiog mintinai cituodavo teismų praktiką, o teismai analogiškose bylose taikė teismų praktiką be išlygų. Vadinasi, visiems buvo aišku, kaip žmogus privalo elgtis kasdieniame gyvenime, kad kilus ginčui jis galėtų savo pažeistas teises apginti teisme. Tačiau tai jau istorija, nes Lietuvoje bendra teismų praktika iš esmės neegzistuoja, o precedentas tapo tik teorija. Žinoma, atsiras tam prieštaraujančių ir sakančių, kad teismų praktika egzistuoja ir ja vadovaujasi teismai, advokatai, tačiau dėl tos pačios teisės taikymo, tos pačios instancijos teismas gali priimti skirtingus sprendimus. Manau, nėra Lietuvoje nė vieno profesionalaus teisininko, kuris neigs faktą, kad dėl to paties įstatymo ar nutarimo taikymo konkrečiam ginčui yra po keletą teismų sprendimų su priešingais teisės taikymo išaiškinimais.

Kadangi mums nuolat yra primenama, kad Lietuva yra teisinė valstybė, vadinasi, turi būti ir teisės norma, kuri leidžia bet kuriam teisėjui savo nuožiūra aiškinti ir taikyti teisės normas. Žinoma, yra toks įstatymas. 2008 m. rugsėjo 1 d. Teismų įstatymas papildytas straipsnio punktu, kad teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių.

Nesistengsiu interpretuoti minėto įstatymo, tačiau visiškai aišku, jeigu teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, tų teisės taikymo taisyklių yra ne mažiau kaip ir teismų Lietuvoje. Nors teismai yra saistomi ir aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, tačiau nebūtinai LAT teisės aiškinimo taisyklių. LAT nutartyse rasime viena kitai prieštaraujančių tam tikros teisės aiškinimo taisyklių. Toks chaosas vyrauja jau antras dešimtmetis ir, atrodo, visiems priimtinas, nes mažai kam rūpi, kad dėl tokių įstatymų normų nukenčia asmenys, kurie dėl to ir išreiškia nepasitikėjimą teismais.

Mano įsitikinimu, dėl tokios įstatymo normos kiekvienas teismas dabar turi savo praktiką, paremtą savo pačių sukurtomis teisės aiškinimo taisyklėmis ir šis procesas neturi jokių realių kontrolės mechanizmų, nes apylinkių teismų priimtų sprendimų visumos analizė neatliekama, sprendimai patikrinami apeliacinės instancijos teisme tik tuomet, kai jie apskundžiami, o žemesnės instancijos teismas turi įstatyme įtvirtintą teisę keisti LAT sukurtas teisės taikymo taisykles, jeigu laikys, kad tai objektyviai būtina.

Net tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas priima sprendimą pagal savo paties susikurtas teisės aiškinimo taisykles, kurios prieštarauja LAT aiškinimo taisyklėms, tikimybė, kad tokio sprendimo teisėtumas bus peržiūrėtas kasacine tvarka, menka. 2023 m. LAT priimti 261 kasaciniai skundai, t. y. apie 16 proc. Nemaža dalis jų dėl teismų nukrypimo nuo LAT suformuotos praktikos nepriimama, remiantis tik tuo, kad tokie sprendimai neturi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui valstybės mastu, t. y. neteisingas teismo sprendimas vieno asmens atžvilgiu valstybei nerūpi. Mano nuomone, tokie LAT motyvai parodo negatyvų valstybės požiūrį į kiekvieną žmogų.

Dėl Teismų įstatymo pakeitimų, sprendimų, kurie neperžiūrimi kasacine tvarka, viena kitai prieštaraujančių LAT nutarčių priėmimo bendra teismų praktika neegzistuoja, o visuomenė gyvena teisinėse džiunglėse, kuriose tas pats veiksmas gali būti ir teisėtas, ir neteisėtas. Tokių teisinių situacijų įkaitais tapę asmenys praranda pasitikėjimą teismais ir teisingumu.