Išvysti vienuolį, skaldantį malkas ar ganantį gyvulius, galima ne tik Prancūzijoje, Belgijoje ar Konge. Zarasų rajone, Baltriškių kaime, gyvuoja Tiberiados bendruomenė. Tai vyrų vienuolija, kurią 1979 m. Lavaux-Sainte-Anne kaimelyje, Belgijos pietuose, įkūrė brolis Morkus.

Man atvykus į Baltriškius, pasirodė, kad šiame kaimelyje, apsuptame miškų ir ežerų, kuriame yra vos keletas trobų, beveik nematyti gyventojų. Gyvenimas čia tarsi sustojęs. Tačiau staiga prieš akis išnyra abitu apsirengusio vienuolio siluetas, kuris pašnekintas skleidžia begalinį norą bendrauti ir užburia šilta šypsena bei atvirumu. Taip susipažinau su vienu iš Tiberiados brolių – broliu Egidijum. Pasiūlęs arbatos, jis pakvietė į bendruomenės pastatą pasikalbėti.

Mūsų pokalbis būtų užsitęsęs ilgam, bet jį nutraukė varpo skambėjimas, kviečiantis vidurdienio maldos. Koplytėlėje nustebino gausiai susirinkęs jaunimas, o tylus gitaros skambesys, švelnus būgnų ritmas padėjo susikaupti maldai.

Bendruomenėje galioja griežta dienotvarkė – ją galima išvysti surašytą ant medinės lentos. Tad po maldos buvau pakviesta, kartu su vienuoliais ir jų svečiais papietauti prie bendro stalo. Pietūs prasidėjo su malda: "Dieve, laimink maistą šitą, kad mes valgytume jį, o ne vienas kitą."

Ant stalo patiekta vištienos: brolio Vido – beje, vegetaro, prižiūrimame ūkyje augusią vištą nukirsdino brolis Egidijus.

Po pietų vėl skamba varpas. Tai kvietimas susirinkti prie kieme esančio kryžiaus. Nuo jo vienuoliai ir svečiai judės į kasdienę meditacinę rožinio kartotinę, skirtą Kristaus gyvenimui apmąstyti. Nustebau – kartoti rožinio maldą teko žingsniuojant siauru miško takeliu.

Malda ir darbas keitė vienas kitą visą dieną, praleistą vienuolių ir jaunimo draugijoje.

Po darbų visų nuostabai brolis Jonas pakvietė į šokius. Iš magnetolos pasigirdo muzika. Broliai mokė žydiško šokio žingsnių ir kiekvieną judesį aiškino kaip maldą, kaip Dievo garbinimą ir šlovinimą. Judant greitu šokių ritmu, bendrame rate buvo keista matyti plevėsuojančius abitus.

Broliai žavi savo paprastumu, nuoširdumu ir savo atviru požiūriu į gyvenimą ir paprastą žmogų. "Su didele simpatija. Matau daug gerumo ir dosnumo žmonių širdyse. Ir matau, kad tie, kurie pasiklydę, kurie nesusitvarko, turi gerą širdį. Dar neteko aplinkui sutikti iš esmės piktų, blogos valios žmonių. Tik nusivylusius... Gyvenimas kaime, gamtoje, daro žmones paprastesnius, be kaukių", – sakė brolis Egidijus.

Šis fotopasakojimas yra Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto studentės Simonos Lezdinos fotožurnalistikos paskaitos egzamino darbas.

Fotografija S.Lezdina susidomėjo dar vaikystėje, vartydama Romualdo Rakausko ir Antano Sutkaus fotografijų albumus. Paauglystėje lankė fotografijos būrelį Nyderlanduose. Mėgstamiausia tema fotografijoje – žmonės ir juos supanti aplinka.