– Sakiau, kad Suomija įvairiose srityse yra geras pavyzdys. O kokie didžiausi dabartiniai Suomijos iššūkiai?

– Mūsų amžiaus rodikliai prasti, mažas gimstamumas. Mums reikia naujos darbo jėgos, tačiau požiūris į imigrantus Suomijoje gana ksenofobiškas. Be to, mums reikia inovacijų, naujų rinkų, naujos produkcijos, kuri galėtų aprūpinti ištekliais, kad šalis galėtų palaikyti savo socialinės apsaugos sistemą. Tai iššūkis visoms Europos šalims, bet tai ypač svarbu toms, kurios suformavo daug išteklių reikalaujančias socialinės apsaugos sistemas.

– Suomiją ir Lietuvą sieja dramatiška istorija su Rusija. Tarp Lietuvos ir Rusijos tvyro įtampa, ji dar labiau padidėjo po to, kai Rusija 2014 m. okupavo Krymą. Kokie Suomijos santykiai su Rusija?

– Suomija prisideda prie sankcijų Rusijai kaip ir visos kitos Europos šalys. Turint omenyje mūsų patirtį per Antrąjį pasaulinį karą, mūsų komunikacija su Rusija kiek kitokia negu Baltijos šalių. Mes tikime, kad rusai supranta, jog išmintingiau yra išspręsti klausimus ir problemas, kurių gali kilti, palaikant tarpusavio ryšį. Manau, Suomijos santykiai su Rusija truputį geresni negu Rusijos ir kitų kaimynių šalių. Taip yra todėl, kad Suomija niekada nebuvo okupuota Raudonosios armijos, todėl požiūris į rusus Suomijoje kitoks.

Kartais pavartoju metaforą, kad tai – lyg gyvenimas ugnikalnio šlaite. Reikia būti pasiruošusiems, kad ugnikalnis kada nors išsiverš. Nereikia būti emocingiems, reikia būti pasiruošusiems.

– Turite omenyje politinį ar visuomenės požiūrį?

– Žinoma, dėl karų įsišaknijęs ganėtinai santūrus požiūris į Rusiją. Tai neišvengiama. Nereikėtų to neigti. Tačiau manau, kad pas mus mažiau kategoriško požiūrio į Rusiją. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Suomijoje mes nesistebime tuo, kaip Rusijoje viskas klostosi pastarąjį laikotarpį.

– Kodėl?

– Rusija, kaip didelę galią, turi įgyvendinamąją politiką. Nekalbu kaip žmogus, atstovaujantis mūsų vyriausybei. Kartais pavartoju metaforą, kad tai – lyg gyvenimas ugnikalnio šlaite. Reikia būti pasiruošusiems, kad ugnikalnis kada nors išsiverš. Nereikia būti emocingiems, reikia būti pasiruošusiems.

– Kalbant apie Suomijos ryšius su Baltijos šalimis, skaičiau jūsų knygoje, kad Suomija bandė tokius ryšius megzti trečiojo dešimtmečio pačioje pradžioje, tačiau bandymas nebuvo sėkmingas. Vėliau, 1990-aisiais, kai Baltijos šalys siekė nepriklausomybės, Suomijos prezidentas Mauno Koivisto laikėsi neutralumo ir vengė viešai palaikyti Baltijos šalis, dėl to jų buvo kritikuojamas. Kaip jūs apibūdintumėte Suomijos ryšius su Baltijos šalimis dabar?

– Ekonomiškai, jie labai svarbūs. Suomijos ir Estijos ryšiai, taip pat ryšiai su kitomis Baltijos šalimis, yra artimi, o Suomija gana aktyviai investuoja Baltijos šalyse. Be to, šalys nemažai bendradarbiauja politikos lygmeniu ES.

Su saugumo politika jau šiek tiek kitaip. Suomija nėra NATO narė, todėl neatlieka tokio paties vaidmens Europos saugumo sistemoje kaip Baltijos šalys. Tačiau suomių bendradarbiavimas ir sinchronizacija su NATO per trumpą laiką pasistūmėjo į priekį. 2014 m. suomių vyriausybė su NATO pasirašė susitarimą, kuris leido lengviau bendradarbiauti su NATO pajėgomis tais atvejais, kai karinės pajėgos turi būti transportuojamos Šiaurės Europoje.

– Vadinasi, Suomija jaučia poreikį būti apsaugota?

– Taip, bet tai ne toks pat poreikis, kokį jaučia Baltijos šalys, Lenkija ir kitos vadinamosios naujosios Europos šalys. Mes turime įvedę karo prievolę, mūsų kariuomenė santykinai yra viena stipriausių Europoje, bent jau kalbant apie karių skaičių.

Turime labai ilgą rytų sieną, 1340 km, su Rusija, o tai reiškia, kad Suomijoje nėra tokio neaiškumo jausmo. Turime aiškią gynybos strategiją, kaip elgtumėmės esant galimai krizinei situacijai, sistemiškai bendradarbiaujama su ES ir NATO. Tačiau turime apsvarstyti ir patį blogiausią scenarijų, kad nesulauksime pagalbos. Tokiu atveju turėsime stovėti ant savo kojų.

– Pasikalbėkime apie Suomiją ir ES. „Brexit“, kažkas panašaus į „Brexit“ vos neįvyko Prancūzijoje, kai į rinkimus ėjo Marine Le Pen, Nyderlanduose tokia situacija su Geertu Wildersu. Kaip manote, kodėl tai vyksta ir ar ES vis dar aktuali?

– Manau, ES labai aktuali. Ne tik Suomijai, bet ir kitoms mažoms valstybėms, kaip Lietuva. Žinoma, ES šiandien kyla daug iššūkių. Bet galima matyti aiškių ženklų, kad Sąjunga ekonomiškai atsigauna, o tai – esminis dalykas. Jeigu ES auga ekonomika, didėja galimybės pasiekti kompromisus, sutarti dėl naujų sprendimų.

Žmonės pamiršta, kad ES vystosi iš dalies dėl to, kaip vystosi ekonomika, bet ir dėl išorinio spaudimo, nukreipto prieš Sąjungą. Kartais ES žengia į priekį priimdama su integracija susijusius sprendimus dėl išorinio spaudimo, o kartais tai vyksta todėl, kad ekonomikos augimas teikė vilčių.