Mitą primenanti istorija

Viešėdamas Pažaislio vienuolyno, kurį pastatė protėviai, F.A.Pacas-Diazas pasakojo apie tai, kaip protėviai pasiekė Salvadorą, apie kavos auginimo paslaptis, šeimos vertybes ir ryšį, kuris sieja su Lietuva.

"Lankytis Kaune ir Pažaislio vienuolyne – labai gera. Lietuvoje pamatėme daug dalykų, o Pažaislio vienuolyne viešime pirmą kartą. Esame sužavėti protėvių palikimu, tai įspūdingas monumentalus statinys. Ypač žavi tai, kiek mūsų protėviai prisidėjo prie Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo", – įspūdžiais dalijosi svečias.

Šeima, kurios jau trečia karta verčiasi kavos pupelių auginimu, į tris kartus už Lietuvą mažesnį Salvadorą atvyko XVIII–XIX a. sandūroje. "Turiu surinkęs nemažai informacijos, kas įvyko XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje Pacų gyvenime, tačiau yra didelis tarpas, apie XVII a., kuris daugiausia yra nežinomas. Žinomu laikotarpiu Pacų giminė išsibarstė po Europą, o mūsų linija patraukė į Ispaniją ir persikėlė į Kanarų salas", – apie žinomos giminės migraciją pasakojo F.A.Pacas-Diazas.

Jis teigia, kad šeimos linijos protėvis XVIII a. pabaigoje su ispanų galeonu galiausiai perplaukė Atlantą ir nuvyko į Kubą, o vėliau – ir į Salvadorą. Tuo metu Centrinė Amerika priklausė Ispanijai.

"Protėvis Rafaelis Pacas Kanarų salose pateko į krizės epicentrą: tada ten buvo auginama labai daug vynuogių ir gaminamas vynas, o vynuogynus užpuolė ligos ir amarai. Kanarų salose kilo baisus skurdas. Rafaelis nusprendė emigruoti, paprašė tėvo leidimo ir jis jam leido išvykti. Kadangi tėvas buvo labai neturtingas, pasakė: neturiu ką tau duoti kelionei, bet tave laiminu ir duodu Šv.Rapolo Arkangelo skulptūrėlę, nes jis yra keleivių globėjas", – į mitą panašia šeimos istorija dalijosi vyras.

Šiandien medinė auksu dengta Kanarų salų gyventojų dar 1774 m. išdrožta statulėlė tapo šeimos relikvija. "Ji keliauja per kartas ir dabar man tenka garbė ją turėti ir saugoti", – didžiuodamasis šeimos istoriją dėstė pašnekovas.

Atgal prie ištakų

Pacai apie savo lietuviškąsias šaknis sužinojo palyginti visai neseniai – 2005-aisiais. "Istorija prasidėjo nuo to, kad vienas Lietuvos diplomatas mano bičiuliui paminėjo, jog Pacas gali būti lietuviška pavardė, o šis pasakė man. Centrinėje Amerikoje tokių pavardžių beveik nėra. Tada ėmiau domėtis. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2008 m. su vaikais ir žmona. Pamačiau, kad ši giminė tikrai yra gyvenusi Lietuvoje ir tai yra į istoriją įėjusi šeima, bet dabar Lietuvoje Pacų palikuonių nėra", – pirmuosius žingsnius protėvių žemės link prisiminė F.A.Pacas-Diazas.

Per pastarąją viešnagę Pacų palikuoniai aplankė bažnyčias ir statinius, prie kurių prisidėjo jų protėviai. "Buvo smagu pastebėti, kad net mūsų fiziniai bruožai yra panašūs į portretuose tapytų protėvių. Tai mane paskatino daugiau domėtis, ieškoti, atsekti žmones, kurie buvo žinomi. Aš esu atsekęs iki maždaug 1300 m. Seniausias protėvis, kurį esu atsekęs, yra Steponas Pacas. Jis gyveno Trakuose ir buvo LDK didysis raštininkas. Taigi jau nuo XIV a. pradžios mūsų protėviai buvo dvaro žmonės, užėmė svarbius postus", – pasididžiavimo neslėpė pašnekovas.