– Pasakykite, kaip keisis žemės ūkio politika Lietuvoje, lyginant su tuo, kas buvo anksčiau?

– Na, iš esmės kardinalių pokyčių nebus, nes jie jau įgyvendinami palaipsniui, tiek ankstesnių ministrų darbo laikotarpiu, tiek atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvas. Manau, kad pati Europos Sąjunga, įskaitant parlamentą ir komisiją, suprato, jog toks žaliasis kursas nėra tinkamas. Priemonės, kurios buvo taikomos, tikriausiai nėra efektyvios, o tai įrodo ir visos bendrijos mastu vykę ūkininkų protestai.

– Iš tikrųjų, ne tik Vilniuje traktoriai blokavo gatves. Bet ir aplinkosaugininkai išreiškė susirūpinimą, kad gamtos apsauga gali būti pamiršta, kad jūs galbūt esate už intensyvesnį ūkininkavimą.

– Aš manau, kad nerimauti nereikėtų. Žemės ūkis, be abejo, turi būti tvarus ir draugiškas aplinkai, tačiau negalime pamiršti, kad jis yra gamybos sektorius. Jeigu norime didesnių atlyginimų kitiems sektoriams – mokytojams, medikams, o dabar daug kalbame ir apie gynybos stiprinimą bei tam reikalingą finansavimą – turime suprasti, jog gamyba sukuria pridėtinę vertę. Negalime paversti visos Lietuvos rezervatu. Lietuva yra žalia šalis, turinti daug kraštovaizdžio elementų, todėl nereikėtų savęs nuvertinti. Žemės ūkis turi suderinti aplinkosaugos tikslus su efektyvia žemės ūkio veikla.

– Kaip turėtų atrodyti pati ūkininkystė Lietuvoje? Grūdai išlieka pagrindiniu ir pelningiausiu ūkininkų pajamų šaltiniu, tačiau kyla daug problemų. Gyvulininkystė nyksta, mažėja gyvulius auginančių ūkininkų, net ir mažuose ūkiuose. Pieno sektorius taip pat patiria sunkumų – daug mažų ūkių atsisako pieno gamybos dėl įvairių priežasčių. Kaip įsivaizduojate, kaip tai turėtų keistis ateityje?

– Be abejo, išsilaikyti rinkos sąlygomis, esant laisvai konkurencijai, mažesniems ūkiams yra sunkiau nei didiesiems. Todėl čia matau valstybės įsikišimą ir reguliavimą, nes valstybės tikslas turėtų būti apsaugoti silpnesniuosius. Apie priemones dar anksti kalbėti – šiuo metu jos dar yra svarstomos, apie jas galvojama ir Vyriausybės programoj. Nenorėčiau detaliai aptarti, bet kryptis aiški – pirmiausia reikėtų suvaldyti, kaip minėjote, gyvulių skaičiaus mažėjimą. Tai būtų vienas iš svarbių tikslų, kurį įgyvendinti būtų tikrai naudinga.

– Jūs turite omenyje, kad reikėtų skatinti gyvulininkystę Lietuvoje? Jei skatinti, tai turbūt reikalingos tam tikros dotacijos, priedai ūkininkams, ar ne?

– Taip, be abejo. Paprasčiausias pagalbos įrankis yra finansavimas, tačiau Lietuvos biudžetas yra toks, koks yra – pinigų reikia visiems. Klausimas, kiek jų galime skirti. Taip pat reikėtų peržiūrėti administracinę naštą – galbūt kitoks teisinis reguliavimas galėtų padėti. Kalbant apie konkurenciją, mūsų ūkininkai visoje bendrijoje susiduria su tam tikrais sunkumais. Reikėtų gilintis į priežastis, dėl kurių ūkiai uždaromi. Be abejo, pagrindinės yra ekonominės ir finansinės priežastys – ūkininkai neišgyvena. Tačiau gali būti ir socialinių veiksnių: tiesiog nėra, kas perimtų ūkius, o ši veikla tampa mažiau patraukli.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Viename iš interviu minėjote, kad nereikėtų per daug dotuoti ekologinių ūkių, nes tai gali iškreipti situaciją, ypač jei ekologinės dotacijos yra labai didelės. Jūs sakote, kad ūkininkavimo ateitis turėtų būti tvarus ūkininkavimas, tačiau tvarumas – tai vienas iš tų žodžių, kurie patys savaime nedaug pasako. Kaip jūs įsivaizduojate tvarų ūkininkavimą?

– Galbūt mane truputį neteisingai interpretavote. Nemanau, kad ekologiniai ūkiai neturėtų būti dotuojami. Ekologinis ūkininkavimas be pagalbos, be dotacijų yra sunkiai įsivaizduojamas. Tačiau problema kyla tada, kai dotacijos tampa pernelyg didelės ir atsiranda paskata nebenuimti derliaus. Turbūt girdėjote tuos atvejus apie moliūgus, nebūtinai ekologinius. Jie tiesiog auginami dėl didelės išmokos. Kai ūkininkas, valdantis ekologinį ūkį, gauna didelę išmoką už tam tikrą kultūrą, jis nebūna skatinamas nuimti derliaus. Be to, ir vartotojai turėtų prisiimti atsakomybę, kad ekologiniai produktai būtų labiau populiarūs.

Jei visuomenė reikalauja ekologiškų produktų, ji turėtų ir pati juos daugiau vartoti.

– Šiuo metu jie yra tiesiog brangesni už įprastus. Čia viską lemia racionalūs dalykai – piniginės storis, ar ne?

– Būtent. Jei pažvelgtumėte į parduotuvės skyrelį, kur yra ekologiniai produktai, pastebėtumėte, kad ten sustoja labai nedaug žmonių, o dar mažiau jų ką nors nusiperka. Todėl ir vartotojai turėtų labiau prisidėti – jei visuomenė reikalauja ekologiškų produktų, ji turėtų ir pati juos daugiau vartoti.

– Jūs negalite tikėtis, kad kažkas mokės daugiau už burokėlius ar bulves vien dėl to, kad jos užaugintos kitaip, ar ne?

– Mes to negalime, bet jei visuomenė reikalauja, ji turėtų tuo metu ir pati vartoti daugiau tokių produktų. Nes, ką noriu pasakyti, jokios dotacijos neišgelbės sektoriaus, jei už produkciją nėra jokios grąžos.

– Jūs buvote vienas iš tų žmonių, kurie organizavo vieną įsimintiniausių protestų per visą nepriklausomybės laikotarpį – traktorių atvykimą į Vilnių, šią mini blokadą. Bet viena yra organizuoti protestus, o kita – dabar būti kitoje barikadų pusėje, ar ne? Sutinkate, kad tai iššūkis?

– Taip, be abejo, tai didelis iššūkis. Jūs labai teisingai pastebėjote – viena yra oponuoti, kita yra daryti realius veiksmus ir darbus, kai esi įpareigotas tam tikrų teisinių rėmų. Kartais iš esmės būna neįmanoma įgyvendinti arba labai sunku įgyvendinti tai, ko norime. Tai, ko norime, suformuluoti galime labai lengvai, bet teisiniai dalykai dažnai apsunkina procesus, todėl viskas tampa sudėtinga. Tad iššūkis tikrai didelis laukia.