– Kas laukia socialinių įmonių?

– Aš ir praėjusioje kadencijoje kalbėjau, kad tolesnis socialinių įmonių subsidijavimas nėra teisingas kelias. Turėtų būti labai paprasta sistema – pinigai ir subsidija turėtų eiti paskui neįgalų asmenį į tą darbo vietą, į kurią jis pasirenka eiti, kuri jį priima ir adaptuoja darbo vietą tam žmogui dirbti atviroje darbo rinkoje. Jeigu palaikome tik tuos verslus, kurie pragyvena iš subsidijų, žmonės vistiek dirba uždaroje sistemoje, nebūtinai geriausiomis sąlygomis. Suprantu, kad yra sudėtingų iššūkių socialinėms įmonėms, turbūt reikia kalbėti apie tam tikrą pereinamąjį laikotarpį, bet šiai dienai turime aiškiai pasakyti, kad neįgalieji turi turėtų sąlygas dirbti atviroje darbo rinkoje ir savo priemonėmis to sieksime.

– Kas bus su neįgaliųjų globos namų reforma?

– Geras ir labai sunkus klausimus. Pandemijos situacija mus privertė pamatyti globos įstaigas kitoje šviesoje, pamatėme sistemines spragas. Deinstitucionalziacija turi vykti kiek įmanoma sparčiau bendradarbiaujant su savivaldybėmis, o standartas turi būti keliamas.

Per vieną dieną neįmanoma išformuoti globos namų, juo labiau, kad ir patys gyventojai yra prisirišę prie tos vietos. Tai sudėtingas procesas, bet mes juo eisime principingai. Tiems žmonėms teikiamos paslaugos turi būti orientuotos į žmogaus teises, kad tie žmonės nepatirtų emocinio ir fizinio smurto. Ministerija taip pat padės žmonėms, kurie dirba sistemoje, galbūt nepasitiki savimi, neturi kompetencijų ir žinių – turime keisti darbo sąlygas, galimybes, pasitikėjimą savimi.

Per kovidą pasimatė, kad dideli globos namai su pandemija tvarkėsi prasčiau nei maži. Gyventojams skiriama erdvė turi būti didesnė. Iškart pasibaigus karnatinui sėsime peržiūrėti problemas, išmoktas pamokas ir sudėlioti veiksmų planą, kaip galėtume drauge su savivaldybėmis eiti deinstitucionalizavimo keliu.

Paslaugos turi būti arčiausiai žmonių, o arčiausiai žmonių yra seniūnijos ir savivaldybės. Jos turi autonomiją ir labai norėtųsi išlaikyti atsakomybę.

– Savivaldos politikai kartais nemato didelio intereso srityje. Ar įmanoma pasiekti rezultatų be kažkokios didesnės struktūrinės pertvarkos, vien dialogo keliu?

– Manau, kad reikia dialogo keliu spręsti problemas. Paslaugos turi būti arčiausiai žmonių, o arčiausiai žmonių yra seniūnijos ir savivaldybės. Jos turi autonomiją ir labai norėtųsi išlaikyti atsakomybę. Ministerijos lygmeniu turėtų būti teikiama pagalba, rekomendacijos, jei reikia – kažkokios finansavimo galimybės. Svarbu, kad savivaldybės nebijotų matyti problemų. Kartais atrodo, kad norima matyti situaciją geresnę nei yra iš tiesų, gal kartais daugiau galvojama, kad statistika turi atrodyti gražiau. Kaip sakė Ronaldas Reaganas – nebijokime matyti to, ką matome. Mano žinia savivaldybėms – sakykime problemas, dėkime jas ant stalo ir ieškokime sprendimų.

– Pabaigai norėčiau aptarti situaciją Druskininkuose. Dėl ES sankcijų „Belorus“ sanatorijai joje dirbusiems žmonėms už išėjimą iš darbo pasiūlyta vienkartinė išmoka, bet jie protestuoja, nerimauja, kad liks visai be darbo. Ar be tos išmokos daugiau kaip 300 žmonių dar gali kažko tikėtis iš centrinės valdžios?

– Jie gali tikėtis individualizuoto požiūrio, Užimtumo tarnybos priemonių. Jie yra pasiruošę, kad žmonės ateitų į Užimtumo tarnybą registruotis. Yra kalbama tiek su Druskininkų, tiek su šalia esančių savivaldybių darbdaviais, gali būti sveikatos priežiūros specialistų poreikis.

Pagal „Sodros“ duomenis, iš tų žmonių virš šimto yra pensinio amžiaus, gauna pensijas, taigi turi tam tikra socialines garantijas. Galbūt žmonių, kurie registruosis Užimtumo tarnyboje, bus mažiau nei prognozavome iš pradžių. Užimtumo tarnyba planuoja darbo vietas žmonėms, kurie registruosis, bet kol kas judėjimo nefiksuojame, nėra besiregistruojančių žmonių. Matau ne visai gerą tendenciją, kai darbdavys, padedamas tam tikrų politikų ar turėdamas kitų paskatų, laiko žmones šiek tiek ilgiau nežinioje, nors realiai jie nebegalės gauti jau po kurio laiko jokių pajamų.

Sanatorija turi vienintelį kelią – kreiptis į teismą dėl sankcijų pritaikymo. Bet procesas tęsis ilgiau ir darbuotojai tuo metu bus nežinioje, baigtis neaiški. Jie turi alternatyvą rinktis saugesnį kelią ir ieškoti kito darbdavio, sėkmingai susiklosčius bylai turės galimybę sugrįžti.

– Kokia būtų jūsų žinai „Belorus“ sanatorijos darbuotojams? Ar jie turi nepagrįstų lūkesčių, kuriuos turėtumėte išsklaidyti?

– Būčiau labai linkusi prašyti darbdavių ir jiems talkinančių politikų, kad nesuteiktų nepagrįstų lūkesčių žmonėms, kurie nuo tų lūkesčių gali tapti situacijos įkaitais ilgiau. Jiems priimant sprendimą registruotis Užimtumo tarnyboje duodama dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio pagalvė, o Užimtumo tarnybos vadovė yra įsipareigojusi ieškoti galimybių susirasti darbą. Pažadėti šimtaprocentinio užimtumo visiems ir iš karto negalime, tai irgi būtų neteisingų lūkesčių formavimas, bet turime norą, matome problemą ir stengiamės padėti. Jie atsidūrė tikrai nedėkingoje situacijoje, bet situacija yra ne dėl to, kad Lietuvoje kažkas yra blogai, o todėl, kad šita įstaiga yra tiesiogiai pavaldi Aliaksandro Lukašenkos režimui.

– Ačiū už interviu.