Panašu, jog prieššventinis „Dugne“ spektaklis-improvizuota akcija tampa kasmetine tradicija. Ne išimtis ir šie metai. OKT/Vilniaus miesto teatro aktoriai žiūrovus vėl kvietė į kiek kitokį spektaklį, kurio metu įprastai minimalistinis stalas buvo nukrautas žiemos šventėmis dvelkiančiomis gėrybėmis. Jos ir tapo jungtimi, dar artimiau sujungusia spektaklio aktorius bei publiką.
„Mes jus pakvietėme pabūti kartu. Pasidalinti, kaip gyvename mes, kaip gyvenate jūs. Žmonės darosi vis gražesni, įdomesni...“, - netradicinį spektaklį po ilgos pauzės susirinkus žiūrovams pradėjo gyvenančių dugne idėjinis lyderis Satinas, personažas, kuriamas aktoriaus Dainiaus Gavenonio.

„Dugne“ aktoriai, įprastai kviesdavę žiūrovus kartu pakelti tik stiklines, sklidinas tauraus gėrimo, šį kartą kartu su jais kėlė ir lėkštes, kuriose – žiemiškoms šventėms tradiciniai patiekalai, rašoma teatro pranešime.

„Dabar aš per save mesiu silkę. Kas pagaus, tam metai bus sotūs“, - rankose laikydamas dubenį su silke tarė Alioška, aktoriaus Giedriaus Savicko kuriamas veikėjas. Visgi, Alioška silkės taip ir neišmetė. Spektakliui tęsiantis ji buvo suvartota pagal paskirtį, kaip ir visi kiti ant stalo buvę patiekalai.

Įprastai skurdoka "Dugno" aplinka vienam vakarui įgavo visokeriopai Kalėdinį koloritą: šventiniai valgiai ir gėrimai, papuošta eglutė, žybsinčios girliandos. Netgi Alioškos daina, skiriama Baronui (aktorius Darius Meškauskas) bei kiekvieną spektaklį būnanti vis kitokia, šįkart transformavosi į Kalėdinę giesmę apie melagį Baroną, kurio šiemet šventės neaplankys.
„Jeigu truks lėkščių, pasidalinkite, tiek teturime. Dugnas visgi, ne restoranas“, -"Dugno" nakvynės namų vyriausioji, aktorės Nelės Savičenko kuriama Kvašnia žiūrovams priminė apie tai, kur jie šį vakarą pateko.

Bendrystė, dalinimasis, žmogiškumas – tai temos, bendros ir Kalėdoms, ir spektaklio „Dugne“ idėjoms, tad nenuostabu, jog netradiciniame „Dugno“ variante tai buvo ypač juntama. „Mandarinai iš mano sodo, imkite, man nieko negaila“, - žiūrovams nešdamas dubenį su vienais iš žiemos švenčių simbolių pasakojo G. Savicko Alioška.

Įsisiūbavusį vakarą ir dainas pertraukė ausį veriantis Barono šauksmas: „Aktorius pasikorė!” Salėje įsivyrauja visuotinė rimtis ir tyla. Žiūrovų rankose – lėkštės, burnose – maistas, o akyse – nejaukumas, netgi išgąstis ir nežinojimas ką toliau daryti. Ilgą tylos pauzę nutraukė Satinas: „Sugadino dainą. Kvailys.“

Spektaklis, nors ir paremtas neplanuotomis improvizacijomis, tapo labai organišku ir natūraliai besivystančiu reiškiniu. Aktoriai leido sau „žaisti“ scenoje, taip kuriant betarpišką ryšį su žiūrovu. Kalėdinis stalas tapo ne atrakcija po spektaklio, o visaverte veiksmo dalimi, tik dar labiau pabrėžusia tą faktą, jog „Dugne“ žiūrovai – jau nebe žiūrovai, o spektaklio dalyviai, kurių kiekvienas turi savo vaidmenį.

„Visi gi žmonės aplinkui“, - į susirinkusius žiūrovus, vienam vakarui tapusius spektaklio dalyviais, kreipėsi N. Savičenko Kvašnia.