Veikiausiai raiška televizijoje ir kine autorę įgalino ne tik puikiai – pagaviai ir įtraukiai – papasakoti istoriją, bet ir ją perteikti itin kinematografiškai. Todėl knyga „Karo nuotaka“ turėtų atsidurti kino kūrėjų, profesionaliausių menininkų režisierių dėmesio centre ir virsti kino filmu ar vienu šiuolaikinės visuomenės taip mėgstamų „Netflix“ miniserialu, ir, ko gero, nereikėtų net pernelyg didelio scenaristo darbo, nes I. Skujaitės romanas, rodos, pats savaime sugula į atskiras serijas, nenutrūkstant siužeto gijoms, nuosekliai kylant pasakojimo intrigos įtampai, todėl puslapis po puslapio knygą užversti ir padėti į šalį tampa vis sunkiau ir sunkiau.

Autorė, kaip Lietuvos istorijos gerbėja, atliepdama patenkino ir šią savo aistrą – ji pasitelkė istorinę Lietuvos asmenybę, apie kurią, deja, retas lietuvis, dabarties, ko gero, ir apskritai, ką težino, ir pavertė ją pagrindine kūrinio heroje. Neabejotina – ji to verta. Romano pavadinimu įvardijama ji – Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos dukra, jauniausioji Žygimanto Augusto sesuo – Kotryna Jogailaitė, tapusi Suomijos kunigaikštiene ir Švedijos karaliene.

„1562 m. spalio 4 d., Vilnius, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Vos prabrėškus pilį ir katedrą apgula smalsaujančių vilniečių minios, nes miestą jau seniai aplėkęs gandas, kad nuotaka Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sesuo karalaitė Kotryna savo vestuvių proga įsakiusi elgetoms nepagailėti duonos, o susirinkusius žmones pavaišinti dešimčia keptų jaučių. Nors tarp smalsuolių nėra nė vieno, mačiusio ją gyvą, bet žmonės vieni per kitus pasakoja, kad karaliaus sesuo – tikrai gražuolė, geros širdies ir nepaprastai dievobaiminga.

Geriausias įrodymas, kad nuotaka išties nepaprasta, jiems yra neregėta negirdėta vestuvių ceremonija: užjūrio princas pats atvyko iš Suomijos ar tai Švedijos pas nuotaką, o ne atvirkščiai, kaip įprasta, – argi kas būtų taip lėkęs dėl kokios paprastos moters?

[...] Išsipustęs kunigaikštis Jonas su gausia palyda atjoja Pilies gatve nuo svečių namų Vokiečių gatvėje, kurioje buvo apsistojęs. Visiems pasirodo esantis gražus jaunuolis, bet akivaizdu, kad labai jaudinasi. Švedijos princą prie katedros durų pasitinka Jo Malonybė Žygimantas Augustas, Lietuvos ir Lenkijos didikai. Jiems įėjus į vidų, minios nusivylimui, didžiosios durys užsitrenkia jiems prieš nosis, negavus progos pamatyti nuotakos, kuri į tuoktuves, kaip visi spėliojo, greičiausiai įžengė per kambarį, jungiantį pilį su Šv. Kazimiero koplyčia.“ (p. 159)

I. Skujaitės romanas atskleidžia ne tik pačios Kotrynos Jogailaitės gyvenimo istoriją, kuri trumpai autorės nusakyta kaip virsmas iš nemylimos dukros į Švedijos karalienę. Kūrinys išskleidžia visą XVI a. sociokultūrinės aplinkos panoramą ir kilmingos moters būtį joje plačiąja prasme.

Toje epochoje ir dar ilgą laiką moters gyvenimą labai tiesiogiai lemdavo santuoka, tai pakeisdavo ir įprasmindavo moters tapatybę, netgi nepaisant jos kilmės, – tiek varguomenės, tiek aukštuomenės sluoksnių mergina vedybinį gyvenimą turėjo priimti kaip esminę savo užduotį, kone vienintelę savirealizacijos galimybę – tapti žmona ir motina – moters užduotis, misija, prigimties duotis ir artimos, pačios plačiausios išorinės aplinkos diktuojama prievolė, kaip lūkestis, kurio nevalia atsisakyti, tai pareiga, kurią, vienareikšmiškai, būtina atlikti.

„Pasirodžiusi ant slenksčio karalaitė Kotryna trumpam nuščiūva, lyg negalėdama patikėti, kad viskas čia suruošta jai: gausiai žvakėmis nušviesta ir žalumynų pynėmis išpuošta katedra, prie didelio altoriaus mindžikuojantis Vilniaus vyskupas, apsuptas altaristų ir kunigų, puošnūs svečiai ir jos laukiantis Švedijos princas ledo spalvos akimis, švytinčiomis lyg dvi žvaigždės.

Pamatęs savo nuotaką, droviai nuraudusią po perregimu šydu, pasipuošusią karūna, brangakmeniais ir perlais siuvinėta suknele, princas Jonas pajunta, kad visą rytą jį kamavęs nerimas dėl Eriko grasinimų, jaunosios amžiaus ir jų bendros ateities išsisklaido lyg rūkas.

Skambant giesmėms jie abu neskubėdami per visą katedrą eina didžiojo altoriaus link, o didikų žmonos priekabiais žvilgsniais spėja įvertinti, kad jaunoji visai neatrodo vyresnė, nes abu – tokie pat liekni, aukšti ir gražūs, jų drabužiai – vienodai gausiai nusagstyti brangakmeniais, kad per juos beveik nematyti audinio spalvos.

Didžioji karalaitės Kotrynos valanda iškilminga ir nuspalvinta gausybės susirinkusiųjų maldų už jos būsimą laimingą santuokinį gyvenimą. Ji ramiai taria priesaikos žodžius, nes gražus ir jaunas Suomijos kunigaikštis ją veda kaip tik tada, kai ji jau nebesitikėjo tapti nei žmona, nei motina, ir dabar jaučiasi lyg sapne – tarsi priešais altorių stovėtų ne ji, o kita, kažin kokia jai dar nepažįstama moteris, kurią ji pirmąkart išvydo šįryt veidrodyje išsipuošusią vestuviniais apdarais.

Šiandien visų akys nukreiptos į ją, nors iki tol ištisus metus niekas jos beveik nepastebėdavo.

Ir viską pakeitė svetimšalis vyras, virpančiais pirštais maunantis jai vestuvinį žiedą ant piršto, nuo šiol – Dievo jai skirtas sutuoktinis, kol mirtis juos išskirs.

– Nemo nisi mors, – be garso, vien tik lūpomis, Kotrynai sušnabžda kunigaikštis Jonas, žiūrėdamas jai į akis. Šie žodžiai, skirti tik jai vienai, įsminga Kotrynai į širdį labiau už visus šventus pažadus, kuriuos jie abu ką tik kartojo paskui vyskupą susirinkusių žmonių akivaizdoje.

– Nemo nisi mors, – vien lūpomis atkartoja ir ji, bet intymią akimirką nutraukia iškilmingas Te Deum, o už plačiai atlapotų katedros durų jau dunda iškilmingi patrankų šūviai ir aidi džiūgaujančios minios šūksniai. Apsvaiginta skaidrios rudeninės saulės šviesos, tvieskiančios pro tarpdurį, eidama po jaunavedžių kojomis patiestu raudonu audeklu karalaitė Kotryna visai pamiršta visus priesakus per slenkstį būtinai žengti pirmai.

Kūrinys išskleidžia visą XVI a. sociokultūrinės aplinkos panoramą ir kilmingos moters būtį joje plačiąja prasme.

Jos veidas tviska laimingos moters grožiu, o lūpos švelniai šypsosi ją sveikinantiems žmonėms, rudeninei saulei ir nuauksintiems medžiams. Atsisukusi suokalbišką šypsnį padovanoja ir baltoms Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų arkoms, jau pirmąjį vakarą Vilniuje būrusioms jai, kad čia nutiks kažkas tikrai nepaprasto.“ (p. 160–161)

Tačiau I. Skujaitės pasirinktoji moteris – romano herojė Kotryna Jogailaitė, pasirodo, nebuvusi bebalsė, bevalė santuokinio gyvenimo įkaitė. Autorė, išskleisdama veikėjos portretą, kartu liudija, kas ir kokia yra moters, kaip asmenybės, tapatybė, kai ji pačia tikriausia prasme pasirenka gyventi ir veikti sąmoningai, taip kurdama ne tik asmeninę istoriją, bet ir Kotrynos Jogailaitės atveju – lemdama, keisdama ir formuodama – savo šeimos, giminės, atstovaujamų tautų likimus.

„Nors visą gyvenimą buvau tėvų, seserų ir brolio šešėlyje, bet dabar visa savo esybe jaučiu, kad dėl karališko Jogailaičių kraujo, dėl daugybės valandų, praleistų motinai už nugaros stebint, kaip ji tvarko valstybės reikalus, dėl patirtų rūmų paslapčių ir ceremonijų, dvaro pokalbių ir sąmokslų labai gerai žinau, kaip pasielgti.

Nepasiduoti, kaip niekada nepasidavė mano nelaimingoji sesuo Izabelė, Vengrijos karalienė, likusi našle su kūdikiu ant rankų, iki paskutinio atodūsio kovojusi su Habsburgais už savo ir mažojo sūnelio karūną.

Išmokau į akis garsiai aimanuoti ir verkti, kad visi manęs gailėtų, o už akių – tyliai atrišti kapšą pinigų ir papirkti pikčiausius savo priešus, kaip sunkiausiomis akimirkomis darydavo mano motina karalienė Bona, juokdamasi, kad valdžia – tai tik gudrus žaidimas.

Visada prisiminsiu, kad kardas neturi būti ištrauktas be reikalo ir nenuleistas be garbės, taip darydavo mano tėvas karalius Žygimantas. Ir pasinaudosiu savo brolio Žygimanto Augusto pomėgiu svarbius reikalus atidėlioti rytojui, iš kurio visi patyliukais šaipėsi, bet gal jis ne toks jau blogas – juk retkarčiais išties geriau palaukti, kol užklupusi audra pati išsikvėps.

Taigi laukė ši šalis manęs ar ne – aš jau čia.

Nori Švedijos karalius Erikas ar ne – aš jau esu jo brolio princo žmona ir Suomijos kunigaikštienė.

Kovosiu už savo vietą pasaulyje ir savo šeimą taip, kaip mano motina karalienė Bona.“ (p. 190–191)

Belieka paimti į rankas visomis prasmėmis puikų grožinės literatūros kūrinį „Karo nuotaka“, kuriame itin harmoningai susilieja istorinių faktų dokumentika, – ką byloja daugiakalbis šaltinių sąrašas, – ir autorės kūrybiškai laki vaizduotė, įžodinta išraiškinga, sklandžiai meniška kalba, liudijančia rašytojos literatūrinę meistrystę.

„Sutartinai gaudžiant Vilniaus bažnyčių varpams Kotryna kartu su savo vyru įsėda į puošnią jaunavedžių karietą, traukiamą šešių baltų žirgų, išpuoštų sidabro kamanomis ir stručių plunksnų pliumažais, padabintais perlais. Tarnai ima saujomis mėtyti pinigėlius į minią, žmonės iš visų pusių staigiai plūsteli jaunavedžių link [...].“ (p. 161–162)

Atverskite knygą ir leiskitės į Kotrynos Jogailaitės gyvenimo istorijos patirčių kaleidoskopą!