Kodėl lietuvių atlikėjais nesidomi garsios užsienio muzikos agentūros? Esame nepakankamai gabūs, per maži ar beveik nematomi?

Kodėl tarptautinės muzikos politikos formuotojai aplenkia garsius Lietuvos muzikinius renginius? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome kartu su Kauno miesto simfoninio orkestro ir Latvijos nacionalinės operos vyriausiuoju dirigentu Modestu Pitrėnu, kitais muzikinio pasaulio veikėjais.

Eilę metų M.Pitrėnas ramiai darbavosi Kaune, tačiau užteko jam apsirodyti Latvijos nacionalinės operos scenoje, ir štai – metinis kontraktas su garsia austrų muzikos agentūra. Dirigentas įsitikinęs, kad tarptautinės muzikos politikos formuotojai nepelnytai pamiršta Lietuvos muzikos sceną. Iš kitos pusės, jis pasigenda ir lietuvių pastangų siekti, kad būtų kitaip.

Neseniai M.Pitrėnas grįžo iš Vokietijos, kur pastatė ar atnaujino keletą operų. Nurijęs ne visai saldžią vokiečių muzikos kritikų piliulę, jis žiūri į priekį: tikisi ir ateityje dalyvauti įdomiuose užsienio muzikiniuose projektuose.

– Dirbote Vokietijoje. Kaip vokiečiai žiūri į jauną dirigentą iš Rytų Europos, Lietuvos?

– Į naują jauną žmogų vokiečių atlikėjai žiūri atsargiai. Jie tikrina, kiek tu gali, ką ir kaip tu pasakysi, galbūt net – kaip atsikirsi. Tai yra žiauri priešprieša, kurią reikia įveikti. Rygoje buvau priimtas kitaip, bet dirigento ir orkestro bendravimo, kitaip tariant, myliu–nemyliu fazės, yra tokios pačios. Turi pereiti tam tikrus lūžius, nugalėti save ir orkestro nepasitikėjimą tavimi. Turi kolektyvą įtikinti, kad esi jiems reikalingas žmogus. Ir tada atsiranda tikroji darna ir kūryba.

– Neseniai grįžote iš Kelno, kur pastatėte Wolfgango Amadeus Mozarto operą „Užburtoji fleita“.

– Mėnesį repeticijų su Kelno operos orkestru, solistais sekė devyni „Užburtosios fleitos“ spektakliai. Kaip paprastai tokiose operose pasitaiko, visas solistų ansamblis buvo labai geras. Išskirčiau Paminos vaidmenį atliekančią pasaulyje žinomą jauną vokiečių sopraną Mojcą Erdmann. Tenoras Lotharas Odiniusas labai gerai atliko Tamino vaidmenį. Pastebėjau, kad tarp solistų buvo ne tiek daug vokiečių. Sutikau netgi vieną rygietį.

– Kodėl Vokietijoje mielai kviečiami užsienio atlikėjai?

– Ši tendencija grindžiama profesiniais kriterijais. Nors „Užburtoji fleita“ yra grynai vokiška opera su kalbamaisiais intarpais, vis dėlto tai yra opera. O šiam žanrui reikia gerų balsų, kuriuos gali rasti ne vien Vokietijoje. Tai turtinga valstybė, daug pinigų skirianti kultūrai. Dėl to vokiečiai gali kviestis pačius geriausius pasaulio balsus.

– „Užburtąją fleitą“ statėte ne operos pastate, bet universiteto auloje.

– Trejus metus, kol Kelno operos pastatas bus renovuojamas, teatro vadovybė įgyvendins drastišką planą: naujus spektaklius sės netradicinėse, operos neišbandytose erdvėse. Tam pasirinktos 8 miesto erdvės, pradedant sugriuvusių gamyklų pastatais, baigiant universiteto, parodų salėmis. „Užburtąją fleitą“ statėme universiteto auloje. Mums pasisekė – salėje, kaip sako muzikantai, buvo draugiška vokalistams akustika, leidusi balsams gerai pasklisti erdvėje.

Orkestrui buvo sukurta orkestro duobė, ir tai pagerino salės akustiką. Kadangi aula – stačiakampio formos, į ilgį labai ištęsta erdvė, operos režisierius Rene Zistereris nusprendė visą veiksmą sutelkti ne scenoje, bet salės viduryje. Todėl buvo sudėtinga koordinuotis su solistais, dainavusiais ne orkestro pašonėje. Distancija labai apsunkino kontaktą su jais, teko gerai paplušėti, kad surištume visas muzikines gijas.

Tuo tarpu choras viename veiksme atsidūrė balkone publikai už nugaros. Taip mes sukūrėme iš visų pusių sklindančio garso efektą: publikai už nugaros dainuoja choras, iš priekio – orkestras, per vidurį – solistai. Tokie garsiniai efektai padėjo kompensuoti tam tikrus salės vizualinius trūkumus. Juk universitete nepastatysi spektaklio su visomis techninėmis galimybėmis, kaip tai daroma operos teatruose, pasitelkiant mašineriją ir apšvietimą.

– Kritikai ne ypač palankiai priėmė jūsų pastatymą. Spaudoje rašyta, kad M.Pitrėno interpretacija pasirodė paviršutiniška ir rėžianti ausį efektais. Kaip priėmėte tokią kritiką?

– Gaila, kad lietuvių spauda pasirenka būtent tokį vertinimą, o ne keturias palankias recenzijas, kurių sulaukė „Užburtoji fleita“. O kalbant apie šį – tai nėra labai blogas vertinimas. Vokietijoje tokia kritika yra ganėtinai švelni. Ten kritikai apie naujų spektaklių kokybę, atliekamą muziką, scenografinį lygį pasisako labai aštriai. Taip aštriai, kad spektaklį publika sutinka nepasitenkinimo šūksniais, neduoda net nusilenkti. Ten publika reaguoja ne taip kaip pas mus: jei nepatiko, paplojam mažiau, jei patiko – daugiau. Vokietijoje tiek kritikai, tiek publika atvirai reiškia savo nuomonę, emocijas.

– Pajutote, kad tenykštė publika – labiau išsilavinusi?

– Publika labai išprususi ir reikli. Bemaž kiekvienas ateinantis į operą vienaip ar kitaip yra prie jos prisilietęs: mokęsis groti vienu ar kitu instrumentu, lankęs chorą, orkestrą ar puoselėjantis šeimos muzikavimo tradiciją. O „Užburtoji fleita“ – tai kūrinys, kurį vokiečiai įsiurbia tiesiog su motinos pienu. Kiekvieną žodį, natą jie žino mintinai, ir iš karto pajunta, kai kas ne toj vietoj pyptelėjo ar ne ten įstojo.

Kalbant apie tenykštę žiniasklaidą, ji kur kas daugiau dėmesio skiria muzikiniams pastatymams, profesionaliai juos analizuoja. Lietuvoje muzikos kritika, palyginti su vokiečių, yra embrioninėje stadijoje. Nežinau, ar kritika gali vystytis, kai nėra tam tinkamos terpės, nėra palyginimų, pavyzdžių, nėra į ką lygiuotis.

Kritika muzikams Vokietijoje yra svarbi, skirtingai nuo Lietuvos, į ją kreipiamas dėmesys. Pas mus, jei kritikai blogai parašė, traktuojama maždaug taip: ai, čia vienos bobelės nuomonė. Ne taip turėtų būti žiūrima. Jei rašo muzikologas, vis dėlto tai yra kvalifikuota nuomonė, ir į ją reikėtų atsižvelgti. Bet pas mus apie rimtąją muziką rašo vienas kitas. O Vokietijoje apie muzikinę premjerą rašo mažiausiai 12–15 dienraščių kritikai. Toks yra rezonansas. Kita vertus, jei Vokietijoje kritikai tave įvertina gerai, tai dar nereiškia, kad tu ir toliau gausi darbą.

Prieš pat parvykstant į Lietuvą, Diuseldorfo operos teatre – vadinamojoje Reino operoje – atnaujinau Giacomo Puccini vienaveiksmių operų "Apsiaustas", "Sesuo Andželika" ir "Džanis Skikis" triptiką. Tačiau to nedrįsčiau pavadinti premjera.

– Lietuvoje dirbote ne vienerius metus, bet užteko jums pasirodyti Rygos scenoje, ir atsivėrė platesnis kelias į Europą – jumis susidomėjo garsi austrų muzikinė agentūra „Hollaender-Calix“. Kodėl tiesesnis kelias į garsias Europos scenas veda iš Rygos, o ne iš Vilniaus, Kauno?

– Sunku atsakyti, nevartojant emocijų, neįžeidžiant. Esu lietuvis ir stengiuosi deklaruoti, iš kur esu. Deja, nei Kauno, nei Vilniaus, nei Lietuvos vardas Europos muzikinėje padangėje nėra taip gerai žinomi, kaip Rygos. Ir tai – ne dėl to, kad mes turėtume mažiau talentingų muzikantų. Manau, kad yra atvirkščiai: esam didesnė valstybė nei Latvija, ir talentingų žmonių turime daugiau. Tiesiog latviai moka save pateikti. Be to, latviai moka artimą savo ne per galvą mušti, o suteikti jam galimybę išeiti. Nes jie žino: po kurio laiko tas atlikėjas sugrįš ir visus praturtins.

Tuo tarpu Lietuvoje, jei kažkas išvažiuoja, tai vieni sako: ačiū Dievui, pagaliau prasprūdo. Kiti: ai, aš jį pažįstu, taigi jis iš mano kiemo – ką jis gero gali padaryti? Lietuviai iš karto užima negatyvią poziciją to, kuriam pasisekė, atžvilgiu. Tai stabdo mūsų tobulėjimą ir parodo mūsų provincialumą. Tuo tarpu Ryga buvo ir lieka Pabaltijo muzikos sostinė. Tai yra milijoninis miestas, ir Rygos operos teatras yra labiau matomas vien jau dėl to, kad jie kasmet birželio mėnesį rengia ryškų operos festivalį.

Į šį festivalį susirenka labai daug užsienio kritikų. Ir tie kritikai ne šiaip sau atvyksta – jie yra kviečiami, kaip ir kiti muzikos profesionalai: impresarijai, muzikos agentūrų vadovai. Tai yra tie žmonės, kurie daro Europos muzikos politiką. Taip, muzika taip pat turi savo politiką. Tai ne vien apsmukusių megztinių menininkų daržas. Tai – industrija su savo svertais, interesais, įtakomis. Muzikos politikoje dalyvauti svarbu, ką ir daro Latvijos nacionalinis operos teatras. Todėl aš buvau ten pastebėtas.

– O kodėl pas mus nevažiuoja garsių užsienio muzikos agentūrų atstovai? Juk ir pas mus yra reikšmingų operos, kitų klasikinės muzikos festivalių. Ar mūsiškiai visų tų svarbių, įtakingų žmonių tiesiog nekviečia?

– Nekviečia, nes visa tai kainuoja pinigus. Bet, iš kitos pusės, jei tai yra ilgametė investicija, ji pradeda atsipirkti. Tampi matomas. Patenki į įdomių renginių sąrašą – atsirandi stebėjimo lauke. Kol kas Lietuvos scena nėra įdomi Europai. O turėtų būti, nes mes turim, ką parodyti. Turim talentingų muzikų, solistų, dirigentų, režisierių.

– Kokie įsipareigojimai jus saisto su muzikos agentūra „Hollaender-Calix“?

– Tai muzikos agentūra, turinti bene didžiausią įdirbį vokiškai kalbančiose šalyse. Jie dirba ir kaip atlikėjų vadybininkai, ir organizuoja koncertus. Metiniame kontrakte su šia agentūra įrašytas ne tik operų triptiko atnaujinimas Diuseldorfe, „Užburtoji fleita“ Kelne, bet ir koncertas su Hamburgo simfoniniu orkestru. Per tuos metus agentūra gali man pasiūlyti ir daugiau koncertų. Ačiū Dievui, jie man suteikia teisę rinktis. Tik taip galiu visus darbus suderinti. Dėl to, kad atsirado kontraktas su „Hollaender-Calix“, nei darbo su Kauno simfoniniu orkestru, nei Rygos operoje nežadu atsisakyti.

– Du mėnesius Kauno miesto simfoninis orkestras koncertavo be jūsų. Prieš keletą dienų įvyko koncertas, bet dabar – vėl išvažiuosite. Kada laukti kito jūsų pasirodymo su miesto orkestru?

– Dėl pastatymų Rygos teatre kurį laiką vėl negalėsiu pilnavertiškai būti Kaune. Važinėsiu, su orkestru dažnai dirbsiu, kovo ir balandžio mėnesiais surengsime naujus koncertus. Kauno simfoninis orkestras yra man itin brangus kolektyvas. Deja, kiti mano darbai koreguoja mano koncertų su šiuo orkestru dažnumą.

– Prieš metus kalbėjote apie vieną savo muzikinių fantazijų – Gustavo Mahlerio Antrąją simfoniją su milžiniška orkestro sudėtimi…

– Tai tebelieka svajone, nes Kauno simfoninis orkestras tokiam kūriniui yra akivaizdžiai per mažas – reikėtų bene dukart daugiau orkestrantų. Bet aš einu link šios vizijos. Praėjusią savaitę su orkestru jau atlikome kai ką iš G.Mahlerio kūrybos. Iki tol šio kompozitoriaus muzikos nebuvome ėmęsi. Tai yra rimtas iššūkis mūsų kolektyvui.

Nes G.Mahleris, kaip ir kiti vėlyvojo Romantizmo kompozitoriai, muziką rašė itin sudėtinga maniera, reikalaujančia didžiulės muzikantų brandos, susiklausymo bei ypatingos garso kokybės. Kalbant apie garso kokybę, esame priklausomi nuo instrumentų. Neturime tokių instrumentų, kuriais groja Europos orkestrų nariai. Pagal instrumentų kokybę mes netgi negalime lygintis su Lietuvos nacionaliniu orkestru. Mūsų instrumentai, pagaminti ne pačių geriausių meistrų, yra gerokai prastesnės kokybės ir ženkliai mažesnės kainos.

O kalbant apie svajones, šiais metais norėčiau turėti tiek pat kūrybinio džiaugsmo, kiek jo turėjau iki šiol; tiek pat darbo, kurį po truputį pradedu pats atsirinkti. Stengsiuosi, kad manęs neužgriūtų pasiūlymai, kurių sunku atsisakyti ir kurie bėgant laikui gali trukdyti man mielam darbui Kaune ir Rygoje. Norisi likti ištikimam savo kraštui. Kita vertus, norisi naujų iššūkių, išbandymų, kurių gyvenimas, tikiu, tikrai atneš.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prorektorius Juozas Antanavičius:

"Tiesioginių kontaktų su užsienio muzikos agentūromis ar pavieniais agentais akademija neturi. Mes nerodome iniciatyvos tam, kad būtų eksportuojami mūsų jaunieji muzikai. Paprastai studentai asmeniškai mezga kontaktus. Tiesa, akademijoje paskaitas nuolatos veda užsienio pedagogai. Savaitę ar kelias dirbdami su mūsų studentais, jie greitai pastebi talentus ir dažnai juos kviečiasi tęsti studijas savo atstovaujamose mokyklose. Taip mūsų studentai bakalauro programą kartais baigia Berlyne, Zalcburge ar kitur.

Dėl sistemingos muzikinio mokymo struktūros, prasidedančios nuo mažumės, mūsų jaunimas yra tikrai gerai parengtas, ir užsieniečiai gali nusigriebti grietinėlę. Mūsų studentai važiuoja į vieną pusę – mes eksportuojame, už tai nieko negaudami mainais. Kai eksportuojami batai ar staklės, tai naudinga Lietuvai – sugrįžta pinigai. O kai eksportuojami jauni specialistai, tai yra vienas nuostolis: juk didžiulės sumos išleidžiamos jiems parengti. O paskui net jų koncertų afišose užsienyje kartais net nefigūruoja žodis „Lietuva“.

Kauno valstybinės filharmonijos direktorius, Pažaislio muzikos festivalio koordinatorius Justinas Krėpšta:

"Kviečiant pasaulines klasikinės muzikos žvaigždes koncertuoti Lietuvoje, paprastai tenka derėtis su muzikos agentūromis. Jų atstovai sprendžia, kur, kada, kokiomis sąlygomis ir už kokį honorarą atlikėjas koncertuos. Atlikėjai su juos atstovaujančiomis agentūromis paprastai pasirašo ilgalaikius kontraktus. Agentūros pasiima tam tikrą dalį nuo atlikėjo honoraro, tačiau už jį ir atidirba: investuoja į atlikėją, užsiima jo reklama, siekia, kad atlikėjas būtų kviečiamas koncertuoti garsiose salėse, festivaliuose.

Pasaulyje žinomi lietuviai, kaip Violeta Urmana, Edgaras Montvidas, atstovaujami muzikos agentūrų, turi išimtines tesies su Lietuva derėtis tiesiogiai, netarpininkaujant agentūrai. Dėl šios priežasties mūsų žvaigždes galime pasikviesti pigiau.
Su Lietuvoje gyvenančiais atlikėjais paprastai deramės tiesiogiai. Tiek muzikos agentūros, tiek agentai, atstovaujantys klasikinės muzikos atlikėjus, Lietuvoje yra pavieniai atvejai. Mūsų klasikinės muzikos rinka labai maža, nepalyginsi su Rusija ar Vokietija.

Kalbant apie pasaulines muzikos žvaigždes, būna taip, kad vieną atlikėją atstovauja kelios muzikos agentūros: viena dirba Europoje, kita – derasi dėl koncertų Azijoje, JAV.
Garsios užsienio muzikos agentūros yra pasirašiusios ilgalaikius kontraktus su žinomomis koncertų salėmis, festivaliais. Todėl atlikėjas, sudaręs kontraktą su tokia agentūra, turi kur kas daugiau šansų ten koncertuoti nei kontrakto neturintis atlikėjas."

Muzikos agentūros „Naujoji muzikų karta“ vykdomoji direktorė Jurga Mackelaitė:

"Mūsų agentūra užsiima dviem veiklos kryptim: pristato, arba reprezentuoja, atlikėjus ir organizuoja koncertus. Be mūsiškės, daugiau muzikos agentūrų, pristatančių klasikinės muzikos atlikėjus, Lietuvoje nežinau. Daugiausiai tai yra koncertų organizavimo agentūros.

Atlikėjų reprezentavimas – tai jų pristatymas įvairioms koncertinėms salėms, orkestrams, siekiant, kad atlikėjai būtų kviečiami koncertuoti (koncerto organizavimas, su tuo susijusios išlaidos šiuo atveju tenka koncertų salei ar orkestrui). Už tokį darbą agentūros gauna tam tikrą procentą atlikėjo honoraro.

Jei agentūra organizuoja koncertą, ji prisiima visą su tuo susijusią riziką ir išlaidas. Ji daro viską „nuo – iki“: suranda atlikėją, kviečia jį, nuomoja salę, organizuoja reklamą ir panašiai.

Kalbant apie klasikinės muzikos atlikėjų reprezentavimą Lietuvoje, šioje srityje kol kas nematau didelių perspektyvų. Maža šalis, maža ir klasikinės muzikos rinka. O ir koncertų salės bei orkestrai patys aktyviai ieško, ką pasikviesti koncertuoti. Tuo labiau, kad Lietuvoje šalies geriausius atlikėjus visi ir taip pažįsta – jiems net nereikia savęs pristatyti. O koncertinių salių su gera infrastruktūra, puikia akustika, kokybiškais instrumentais (kas taip aktualu pianistams) per visą Lietuvą yra vos 3–4. Mes Lietuvoje pristatome daugiausiai jaunus užsienio atlikėjus.

Taigi Lietuvoje muzikos agentūrai, besiorientuojančiai į klasikos atlikėjus, išsilaikyti, augti yra labai sunku. Jei šalyje augtų klasikinės muzikos paklausa ir jos koncertinių salių skaičius, didėtų investicijos į muzikinę kultūrą, mes optimistiškiau žvelgtume į šią sritį."