„Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija“ – naujausias rašytojos romanas jaunesniems skaitytojams, tačiau knygą perskaitę tvirtina, kad romane vienas kitą vejantys įvykiai, herojų sutinkami veikėjai ir fantastinis sapnų / dvasinis pasaulis bus įdomus visai šeimai.

– Kaip gimė ši maginės fantastikos knyga „Ketvertas su paukščiu“? Juolab kad dažniausiai esate įvardijama poete ir ne paslaptis, kad poetai, nors dažnai svajoja parašyti romaną, gana retai jį parašo, nes yra tarsi trumpų distancijų bėgikai. Ar „Ketvertą su paukščiu“ nešiojotės ilgai, per kiek laiko parašėte ir kur sėmėtės kūrybinės ugnies?

– Sakyčiau, kad gimė išties beveik stebuklingai. Trumpieji nuotoliai, t. y. poezija, esė, man atrodė priimtiniausi ir artimiausi, tad rašyti didesnės apimties prozos kūrinio neketinau. Tačiau gyvenime nutinka keistų dalykų. Netikėtai, nors nemanau, kad tai atsitiktinumas, į mano akiratį pateko žymus XX a. anglų mąstytojas ir rašytojas C. S. Lewisas. Perskaičiau kelias jo knygas, o kai ėmiausi „Narnijos kronikų“, tada ir prasidėjo... Peržiūrėjau A. Adamsono režisuotas ekranizacijas, įsibėgėjusi puoliau skaityti ir C. S. Lewiso amžininko ir bičiulio J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“. Turiu prisipažinti, kad iki tol nuo fantastikos buvau nutolusi. Tačiau gal kaip tik todėl tai buvo tokia nauja, gaivi patirtis?

Skaitant šiuos autorius labiausiai domino po paviršiniais, lengvais siužetais glūdintys posluoksniai. Didžiausias įdomumas – atrasti tą kodinę informaciją, pirmiausia – tiek C. S. Lewisui, tiek J. R. R. Tolkienui būdingus biblinius, krikščioniškus motyvus. Stebukliniai pasauliai taip suviliojo, kad tiesiog nenorėjau jų palikti. Tada ir sukirbėjo avantiūriška idėja pačiai rašyti fantastinį kūrinį. Pradėjau spontaniškai ir šis procesas, trukęs bemaž ketverius metus, jau nepaleido. Taigi tiesiogiai kūrybinę ugnį sukurstė C. S. Lewisas, J. R. R. Tolkienas, tačiau įtakos galėjo turėti ir kiti autoriai, tarkim, S. Lagerlöf, O. Wilde’as (ypač jo pasakos), be abejonės, bibliniai siužetai. Gal pasąmoningai – ir senoji baltiškoji pasaulėjauta, mitologija.

– „Ketvertas su paukščiu“, regis, knyga paaugliams, tačiau daugelis pabrėžia, kad taip toli gražu nėra – knyga įdomi kiekvienam, mėgstančiam šiek tiek atitrūkti nuo realybės. Turbūt sąmoningai savęs nedrausminote, kad būtų tik tam tikrai amžiaus grupei, o ir pati to amžiaus esate nepamiršusi ir nenurašiusi vien praeičiai.

– Iš tiesų norėčiau tikėti, kad knyga neapsiribos vien paauglių auditorija, sakyčiau, ji lyg dvisluoksnis pyragas, kurio gali ragauti visi. Paviršiuje – kremas mėgstantiems nuotykius, pavojus, intrigas ir netikėtumus. Antrasis sluoksnis – biskvitas su riešutėliais, kuriuos atradus reikia perkrimsti, ir čia, viliuosi, jau būtų kąsnelis suaugusiesiems. Iš pradžių įsivaizdavau, kad kūrinys bus maždaug pradinio mokyklinio amžiaus vaikams, bet rašant siužetas ėmė šakotis ir gilėti. Elementariais sakinukais pasakoti šią istoriją tapo neįdomu, todėl nemenką teksto dalį vėliau perrašiau. Nutariau nieko nepaisydama klausyti vidinio vedlio ir ta kūrybinė laisvė suteikė daug džiaugsmo.

Gal yra dalykų, kuriuos šiandien vertiname kaip blogį, bet tam tikru momentu jie bus panaudoti gėriui?

– Turbūt skaitytojų amžių apibrėžiančios ribos yra labai santykinės?

– Taip, juk, prisiminkime, dažnas ir vaikystėje ar paauglystėje nusitverdavome suaugusiesiems skirtų knygų, su įdomumu jas skaitydavome ir, beje, suprasdavome pakankamai. Būdami brandaus amžiaus išties mielai semiamės paprastos išminties iš geros vaikų literatūros.

Manau, grožiniai kūriniai, taip pat ir fantastiniai, nori nenori atspindi ne kokį nors kitą, bet mūsų realųjį pasaulį, jo problemas, tik įprastus reiškinius parodo netikėtu kampu ir daug intensyviau, koncentruotai.

– Ant kokios svarbiausios gijos vėrėte naująją ir senąją salų istoriją?

– Svarbiausia romano gija, kaip ir derėtų laikantis maginės fantastikos žanro taisyklių, būtų gėrio ir blogio kova. Tačiau siužeto vingiuose, ypač minėtame gilesniame sluoksnyje, labai ryškiai įsispaudęs, visų pirma, vilties pėdsakas. Būtent ji, mano įsitikinimu, yra mums dovanotas stebuklas, nuostabi galia, padedanti įžvelgti prasmę sunkumuose, teikianti stimulą veikti, jėgų ir ištvermės nepasiduoti net kritiškomis aplinkybėmis.

Pasaulis, į kurį pačioje pradžioje patenka personažai, yra iškreiptas ir suluošintas blogio, ypač melo (ne veltui ketvertą globojantis angelas pasivadina Iš Tiesų vardu). Todėl romane nepernelyg sudėtingai kalbama apie tiesos ir netiesos, tikrumo ir netikrumo, sapno ir realybės santykį. Galbūt čia ir yra tie kietesni šio pyrago riešutėliai.

– Turbūt ir kasdienybėje jautriai išgyvenate tiesos ir netiesos, blogio ir gėrio sandūrą? Spėju, atsakysite, kad gėris visada laimi, bet kadaise esu skaičiusi tokią pasaką, gaila, nežinau jos pavadinimo, kurioje blogį įkūnijantis velnias vertė gėrį pripažinti, kad ne visada jis laimi. Galinga pasaka, visą gyvenimą neišeinanti iš galvos, joje gėris – skaudinamas, žlugdomas, išduodamas, kankinamas – ilgai ilgai laikosi, bet pabaigoje, visko netekęs, turi pripažinti, kad blogis – didesnė jėga. Nepaprastai sukrėtė tas pripažinimas, net neatsimenu, kaip tiksliai toji pasaka baigėsi, nors, kaip ir visos jos, pabaiga tikrai buvo šviesi – tai atsimenu. Taigi blogio, tamsos, netiesos turbūt niekam nėra pavykę išvengti, kovoja, kaip kas gali, jūs tikriausiai numaldote jį kurdama literatūrą, joje leisdama gėriui laimėti ir skaitytojui leidžiate patirti šviesos pergalę. Vis dėlto, ar tikrai gėris visada laimi, kodėl tuomet taip svarbu, kad literatūroje jis laimėtų?

– Iš tiesų susidūrimai su blogiu skaudūs, jo negali nei ignoruoti, nei nuvertinti. Žmonija gėrio ir blogio problemą svarsto per visą istoriją ir nuolat atsimuša į neperžengiamą nežinią. Turbūt čia mes pajėgūs tik klausti, bet ne atsakyti... Darsyk norėčiau prisiminti C. S. Lewisą, kaip vaizdingai jis rašo vienoje iš savo knygų, visatoje vyksta karas, o mes gyvename okupuotoje teritorijoje. Esame priversti dalyvauti šioje kovoje, pasirinkti poziciją. Susiduriant su blogiu mums būtina atrama. Nuostabu, kad pačioje žmonijos aušroje mįslingai gimė, daugybe variantų pasklido ir iki šių dienų išliko vis dar kiekvienai kartai reikšmingų išgelbėjimo pasakojimų. Jie atliepia giluminius mūsų lūkesčius ir teikia vilties, o viltis šiame kare – stiprybės šaltinis. Ją praradę jau tikrai pralaimime. Turbūt todėl prie šių pasakojimų šliejasi ir gausybė pasakų, kitų naratyvų apie gėrio ir blogio sandūrą, staiga įvykusius neįtikėtinus, visa į gera pakreipiančius lūžius. Šitos šviesos pergalės – nuostabioji literatūros galia priminti ir guosti, ne taip ir svarbu, ar ją skaitai, ar rašai.

– Mūsų tikrovė paslaptinga, tik kasdienėje banalybėje to jau nepastebime.

– Taip, matome ją labai fragmentiškai, o literatūra padeda patirti svarbiąsias būties mįsles, stabtelėti ties jomis. Gal yra dalykų, kuriuos šiandien vertiname kaip blogį, bet tam tikru momentu jie bus panaudoti gėriui? Panašiai nesyk nutinka Ketverto istorijoje. Galbūt jis laimi taip nepastebimai, taip subtiliai ir paradoksaliai, kad mes nesuprantame ir nepastebime? Tačiau ar visada?.. Sukirbėjus šiam klausimui, prisimenu krikščionybės žinią, kad galutinai gėrio pergalė bus įtvirtinta tik perkeistoje tikrovėje. Kol kas, išgyvenant pasaulio dramas, žmogui reikia padrąsinimo – labai svarbu jį rasti ir literatūroje.