– Pagal krikščioniškąją tradiciją, adventas – susikaupimo, apmąstymų, laukimo metas. Kuo jis ypatingas senovės lietuvių pasaulėžiūroje?

– Šis laikotarpis susijęs su tamsiuoju laiku. Pasirodo mažai saulės, klojimuose mažėja pašaro, gyvuliai užtrūkę, maisto vis mažiau. Tas nerimas vertė žmones elgtis santūriau, nenorėta užpykdyti kažkokių jėgų. Tai tarsi ribinis laikas – baigiasi vienas metas, kitas dar neprasidėjęs, gamtoje chaosas, maišosi ir šis, ir anapusinis pasaulis.

Tas santūrumas ir susitaikymas – tai susitaikymas su gamta, gyvūnija, žvėrimis. Žmonės vengdavo medžioti, eiti į mišką, kad tik žvėrys būtų ramesni. Tas tamsusis metas kažkaip pasąmoningai veikė žmones.

– Sinoptikė sakė, kad per visą lapkritį Lietuvoje tebuvo 10 valandų giedros. Tai išties tamsus metas. Kaip jūs paaiškintumėte, kam tokio meto žmogui reikia?

– Gal tam, kad tai būtų laikas susimąstyti. Visi didieji darbai tarsi nudirbti, šaltis ir vėjas suvaręs žmones į trobas. Jie stengiasi būti geri, draugiški, tokius juos verčia būti tas niūrumas ir šaltis. Susitaikoma, kad nebūtų sutrikdytas gamtos ritmas, kad žmonės žinotų, jog sulauks saulės, bus geriau. Tai buvo išgyvenimo momentas ir prisiderinimas prie gamtos, prie kažkokių dalykų, kurie nelabai suvokiami – ar tai vėlės, ar protėviai, kurie priartėja.

– Kaip šis metas atrodo dabar? Kiek yra dermės su gamta ar susimąstymo, modernių ritualų? Kiek jie sąmoningi?

– Šis metas per paskutinius tris dešimtmečius pasikeitė radikaliai. Dabar darome viską, kad mums būtų gera, kad nebūtų tos tamsos, niūrumo. Todėl uždegame visas šviesas adventui dar neprasidėjus. Viską darome, kad išstumtume tamsųjį metą.

Kita vertus, etnologai sakytų, kad mes padedame saulei susikaupti sugrįžti, tarsi ją pavaduojame. Tačiau  jaučiamės visai kitaip, nėra susikaupimo, nes net parduotuvių virtinos kviečia judėti, galvoti, ką čia nupirkus, ką padarius ir pan. Taigi adventą išgyvename visiškai kitaip nei tada, kai buvome priversti taikytis su tamsa. Dabar kitaip gyvename, kitaip laukiame švenčių ir jos ateina kitaip.

– Galbūt pati šventė pakito mažiau. Gyventojų apklausos rodo, kad Kūčios lieka viena svarbiausių Lietuvos gyventojų šeimos švenčių. Daugiau nei 80 proc. gyventojų rengia 12 patiekalų vakarienę, apie 20 proc. žaidžia apeiginius žaidimus.

Lietuviams labai svarbus Kūčių stalas, prie kurio sėda visa šeima – ir gyvieji, ir mirusieji.

– Šie dalykai džiugina. Mes, ko gero, esame unikalūs Europoje. Mums svarbi Kūčių ir Kalėdų didybė. Lietuviai akcentuoja šventės išvakares – Kūčių vakarą. Matyt tai atėjo iš pačių seniausių laikų. Lietuviams labai svarbus Kūčių stalas, prie kurio sėda visa šeima – ir gyvieji, ir mirusieji.

Ne taip seniai Molėtų rajone užrašiau, kad prie Kūčių stalo kviečiami sėstis ir visi žvėrys, su kuriais visus metus pykstamasi – vilkas, lapė, žvirblis, kuris išlesa grūdus, varnos, išnešiojančios viščiukus. Tai yra bendrumas. Kaip jaunimas pasakytų, tas bendrumas kartą per metus veža, todėl laikomės šios tradicijos.

Žinom, kiekviena tradicija kinta, nėra tradicijos be tam tikros kūrybos. Kitu atveju ji būtų negyva. Taip, mes tuo didžiuojamės ir, patekėjus pirmai žvaigždei, 80 proc. žmonių tarsi vienu metu sėda prie stalo ir taip susivienija ne tik šeima, bet visa Lietuva, visa tauta.

– Paminėjote, kad lietuviams labai svarbus stalas. Kokią prasmę jis įgyja?

– Stalas yra namų altorius, ant kurio padėta duona. Anksčiau duona būdavo ant stalo visą laiką, kad tik jos nepritrūktų. Kai kūdikis vežtas krikštyti į bažnyčią, jis būdavo guldomas šalia duonos – tam, kad būtų prisirišęs prie namų. Per vestuves jaunoji, išeidama iš savo namų, apeidavo aplink stalą, jį tarsi palaimindama ir palinkėdama draugėms, kad jos irgi išeitų. Mirties atveju ant stalo taip pat dėta duonos, kad vėlė pasisotintų.

Taigi stalas vienija šeimą, jis yra šventas. Anksčiau niekas ant jo nedėdavo nei kepurės, nei šukų, tik maldaknygę ir duoną. Stalas maitina, nes ant jo semiame barščius ar atsipjauname duonos. Todėl susėsti visai šeimai prie stalo labai svarbu.

– Kokie papročiai ir tikėjimai, susiję su Kūčiomis, atsiskleidžia ant stalo?

– Profesorė Viktorija Daujotytė yra labai gražiai pasakiusi, kad šventė yra kasdienybėje tam tikras plyšelis, pro kurį prasiskverbia šviesa. Šviesa – tai šventumas. Bet šiais laikais šventėse šventumo labai mažai. Nors mes susėsime prie stalo, mūsų bus labai daug, bus tik daug kasdienybės. Jeigu mes ant stalo pridėsime daug patiekalų, tai bus ne šventė, o tik daug maisto. Todėl mes turime turėti kažkokių šventų dalykų, kurie mums padėtų šventę susikurti. Svarbu ne tik tikėjimas – taip, gal mes nueisime į bažnyčią, bet to maža.

Mums reikia kažkokių daiktų – tarsi tokio materializuoto šventumo. Todėl ir valgiai ant Kūčių stalo tampa materializuoto šventumo simboliais. Jau nekalbu apie kalėdaitį, kuris pirmiausia dedamas ant stalo. Mane labai džiugina, kad Lietuvoje kaip pagrindinį patiekalą dar pripažįsta kūčią. Tai – įvairaus javo mišinys, užlietas aguonpieniu ir pagardintas medumi. Ant stalo dedama ir žuvis, dažniausiai silkė. Valgiai labai paprasti, bet kiekvienas kreipia žmogaus gyvenimą į gera ir neša kažkokią gerą žinią.

Pavyzdžiui, Jėzus dviem žuvimis pamaitino minią žmonių, apaštalai buvo žvejai. Be to, žuvis simbolizuoja ir sveikatą, nes ji žiemą ir vasarą išgyvena šaltuose vandenyse. Todėl žmogui atrodo, kad jeigu jis valgys žuvį, bus sveikas. Žuvies blizgėjimas simbolizuoja pinigus. Galų gale reikia „pagerbti“ ir silkę, kuri gelbėjo, ypač per pasninką, kai karvės užtrūkusios, kai nėra nei sviesto, nei pieno. Ji būdavo ir dedama į sriubą, ir troškinama, ir kepama. Dėdami ant stalo javą, žmonės kažkokioms galybėms ar Dievui tarsi parodydavo – mes dedame ant stalo javą, kad jo netrūktų visus metus. Žirnio apvalumas ir anksčių pilnumas reiškia, kad namai bus pilni gėrybių.

Dar vienas patiekalas – avižinis kisielius. Jo pilka spalva, matyt, buvo susijusi su vėlėmis (mes įsivaizduojame, kad vėlės būtent tokios spalvos). Todėl kisielių dėjo ir ant lango vėlėms duodami ženklą, kad laukiamos ir bus pamaitintos. Vėliau atsirado spanguolių kisielius, skanesnis ir gražesnis. Galų gale raudona yra pergalės spalva, be to, pabrėžiama spanguolės stiprybė (ją galime rasti pavasarį balose, pelkėse) ir jaunystė.

– Prie Kūčių stalo žmonės sėsdavo švarūs visomis prasmėmis – po pirties, be piktų minčių. Kiek visa tai turi prasmės šiandien?

– Nusiprausę mes tarsi atgyjame. Mes gi ateiname iš vandens, iš kažkur anapus, todėl per vandenį, per prausimąsi ir tarsi persikeliame į kitą – šventumo – erdvę. O jei žmogus švarus, negali būti ir nešvarių minčių.

Tai, kad turime galimybę maisto nusipirkti, moterims šventes tarsi palengvina, bet nebelieka malonaus jaudulio – ar aš suspėsiu, ar man pavyks.

Beje, dar nepaminėjome šieno. Šienas buvo pagarbinamas, net pabučiuojamas, nes jis irgi buvo šeimos gelbėtojas – be šieno nebūtų arklio, karvių. Galų gale šienas yra ir žolynas, o žolynas nuo senųjų laikų buvo pagerbiamas per visas šventes. Toks apeigiškumas ir nekasdienis susėdimas prie stalo, išskirtinis staltiesės baltumas ir šieno bei eglės kvapas nuveda mus į kažkokią kitą erdvę, kai mes bent jau kuriam laikui nustumiame piktas mintis.

– Kiek turi prasmės senosios tradicijos šiandien? Kaip tos prasmės keičiamos?

– Civilizacija, globalizacija daug ką keičia ir mes prisitaikome, tik tiek, kad dar išlaikome kažkokius elementus. Kartais jie, ypač miestiečių šeimose, yra žaidybiniai – su kūčiukais pažaisti, pasiburti. Bet džiugu, kad nors kažkokie elementai yra išlikę. Tai, kad turime galimybę maisto nusipirkti, moterims šventes tarsi palengvina, bet nebelieka malonaus jaudulio – ar aš suspėsiu, ar man pavyks. O šurmulys, nerimas prie stalo labai atpalaiduoja – aš viską padariau, viską sugebėjau, šeima čia, viskas skanu.

Dabar mes norime prie stalo atsisėsti pailsėję, bet aš nesutikčiau su moterimis, kurios sako „ai, kokie čia šventimai... mes pavargstame, nusiplūkiame“. Juk pasiruošimas yra didžioji šventės dalis. Kai mes laukiame, kai jaudinamės, kai nerimaujame ir kai jau atsisėdame, galų gale galime pasakyti – viską padariau, šeima laiminga, yra viskas, ko norėjau. Tada šventė tikrai didesnė. O kai tu viską turi, viską susiruošusi, nėra iškilmingumo, tikro atsipalaidavimo, šventė nėra tikra. Mes tiesiog užmušinėjame laiką. Tas laikas, kaip sako V. Daujotytė, tik daug kasdienybės. Daug valgių, gausu visokių gražių indų, bet nėra tikro šventumo ir laukimas nėra tikras, su geru jauduliu.