– Filme „Bėgikė“ Marius Repšys sugrįžta vėl kaip Vytas, Valentinas Krulikovskis – kaip jo draugas Petras, o aktorė Indrė Patkauskaitė trumpam pasirodo kaip Jūratė. Tokie aktorių vardai buvo ir tavo pirmajame ilgametražiame filme „Šventasis“. Ar šį filmą galime laikyti tam tikru tęsiniu?

– Nežinau. Nemanau, kad tai tęsinys. Tai labiau būtų galima laikyti paraleliniu pasauliu, kuriame tie veikėjai vėl gyvena: kas būtų, jeigu jie būtų gimę kitokiomis aplinkybėmis, kitoje vietoje. Gal jie kitaip gyventų. Toks būtų paprastas paaiškinimas.

– M.Repšys Vytą vaidina jau nuo tavo pirmojo trumpametražio filmo. Ar, tavo manymu, per tiek metų Vytas kažkaip evoliucionavo? Ar jis kaip tam tikras tavo alter ego?

– Žiūrint, ką laikytume evoliucionavimu. Ta prasme, kad jis kažkaip keičiasi, tai taip. Jeigu kalbame apie evoliucionavimą, galvojame, kad žmogus turėtų tobulėti, eiti geryn. Šia prasme nežinau ir ne man apie tai spręsti. O dėl alter ego, tikriausiai iki galo ir pats nežinau. Negalėčiau paaiškinti. Galbūt norėčiau įsivaizduoti, kad esu toks tvirtas kaip M.Repšys, bet taip nėra. Aš su juo susitapatinu, bet ar tai yra alter ego, negalėčiau pasakyti. Nesu šių dalykų įsivardijęs.

– Siužetą pasakoji per Mariją. Vytą per visą filmą sutinkame kelis kartus. Kodėl pasirinkai pasakoti per ją, o ne per vaikiną, kuris dingsta prasidėjus manijos periodui?

– Todėl, kad man tai neįdomu. Kita pusė mane žymiai labiau traukia. Ligos mes apskritai nematome iki filmo pabaigos. Tik gale yra vienas epizodas. Filmas labiau apie tai, kaip žmogus gyvena šalia tos ligos. Ji, man regis, labai gerai pasitarnavo kalbant apie visas kitas temas, kurios filme paliečiamos. Ši dalis man yra kur kas įdomesnė. Bent jau tai, ką aš anksčiau matydavau arba skaitydavau, būdavo būtent iš ligonio perspektyvos, bet kodėl niekas nerodo tos kitos pusės? Kur yra liga, ganėtinai aišku. Bet ką patiri būdamas šalia, visos iškylančios dilemos, ar teisingai elgiesi norėdamas padėti, galbūt žmogus išties sako tiesą, kad jis nenori būti su tavimi, nėra taip lengva atsakyti. Man šis filmas asmeniškai įdomus tuo, kad mes iki pat galo kvestionuojame pačią Mariją ir jos veiksmus.

– Scenarijų rašei su T. ir M.Kavtaradzėmis, su kuriomis dirbai ir kurdamas „Šventąjį“. Marijos pirmasis ilgametražis filmas „Išgyventi vasarą“ pasakojo apie veikėjus, sergančius psichikos ligomis. Vytas serga bipoliniu sutrikimu. Kodėl ši tema tau, o galbūt jums visiems, kaip bendraautoriams, yra svarbi?

– Aš negaliu šnekėti už Mariją, tačiau mano atveju ši liga tobulai tiko kalbėti apie laisvės ir kontrolės, aukojimosi, meilės temas, kur yra tam tikros ribos. Jeigu tai būtų vėžys, viskas aišku. Visos fizinės ligos yra aiškios. Net ir alkoholizmas, narkotikai – viskas suprantamiau. O čia kiek kitaip. Tai tik dėl to. Toks pasirinkimas man buvo patogiausias kalbėti apie kitas temas. Pats gyvenime esu su kažkuo panašaus susidūręs ir todėl galėjau suprasti, kas tai per velnias ir kaip tu keistai jautiesi. Tu pats nesi labai adekvatus. Tau tada gali vaidentis ir šunys, ir kareiviai. Atkreipi dėmesį į dalykus, kurių kitomis aplinkybėmis nepamatytum.

– „Šventasis“ vyko ekonomikos krizės metu, kur kalbėjai apie jos paveiktą Vytą ir jo šeimą. „Bėgikėje“ matome nemažai kariuomenės automobilių, karininkų, Ona pasako užsirašiusi į savanorius. Filme taip pat epizodiškai rodomi ir keli ukrainiečiai. Man atrodo, kad filme atliepi tai, kas vyksta visuomenėje, pavyzdžiui, karo baimę.

– Taip. Tai yra mano problema. Kai galvoju apie tam tikrus elementus, iškart į juos bandau įtalpinti keletą prasmių. Tuo metu, kai ši idėja atsirado, vėl buvo skelbiami šauktinių sąrašai. Jeigu neįstojai į universitetą, turėjai eiti į kariuomenę. Buvo labai keistas laikotarpis. Gatvėje galėjai matyti vaikštančius uniformuotus kareivius. Per miestą važiuodavo karinės mašinos. Tuo metu dar turėjau televizorių ir matydavau įvairių reklamų. Viską, ką filme rodome autobusų monitoriuose, buvo realūs dalykai. Tave kviečia eiti kariauti. Tu gini tėvynę, bet ten tave moko žudyti. Gal gerai. Man tai visada kėlė dviprasmiškų jausmų.

Kai pradėjome rašyti scenarijų su Kavtaradzėmis, Teklė sakė, kad nemato šio dalyko. Ir tą dieną, kai ji tai pasakė, mieste, skirtingose vietose, tris kartus matėme kareivius. O finalas buvo išvis įspūdingas. Mes išeiname į „Menų spaustuvės“ kiemą – ir ten sėdi kareivis. Jis nebuvo koks nors aktorius, tiesiog atėjo aplankyti pažįstamo. Tačiau filme galima į tai žiūrėti ir kaip į Marijos karą, įtampos didinimą. Atrodo, kad tuoj kažkas sprogs. Ir finale sprogsta. Tik truputį kitaip.

Dabar tvyro dar didesnė įtampa su Baltarusija, Rusija. Ir tie kariai – aktualesni nei prieš penkerius metus, kai ši idėja gimė.

Kadras iš filmo

– O patį scenarijų pradėjai rašyti, kai buvo kuriamas „Šventasis“? Ar kai jau užbaigei?

– Kai užbaigiau. Turėjau parašytus gabalus, kurie pamažu susivėrė. Aš turiu kitą bėdą – vienu metu vyksta daug kitų istorijų, ir man tai patinka. Visi nori, kad scenarijus būtų kuo labiau išgrynintas, o man – priešingai, kad visko kuo daugiau būtų. Tačiau vėliau viskas išsikristalizavo ir kitos istorijos liko šalia pagrindinės.

– Marija filme vis negali patekti pas gydytoją dėl nejudančių eilių ir, atrodo, gana abejingų darbuotojų, kol galiausiai nueina į privačią kliniką. Ar čia galima įžvelgti kritikos mūsų sveikatos sistemai? Ar tokį sprendimą pasirinkai būtent įtampai kurti?

– Ir taip, ir taip. Mano pagrindinė tema šiame filme buvo laisvė. Santykių laisvė, kokia ji yra ir kaip ji ribojama. Santykiai su tėvais, su telefonu, socialiniais tinklais, valstybinėmis įstaigomis. Marija yra tarsi suparalyžiuota. Darbinis filmo pavadinimas tuo metu dar buvo „Paralyžius“. Jos kūnas ją varžo ir po truputį dingsta, tirpsta ranka. Marija negali jos valdyti, o paskui dar pradeda šlubuoti. Ji yra visiškai suspausta. Norėjosi šiek tiek atskleisti valstybinio aparato negebėjimą. Kai Marija pasijunta negerai, ji eina pas gydytojus. O dauguma esame patyrę, kaip sunku pas juos patekti.

– Tai pirmasis aktorės Žygimantės Elenos Jakštaitės vaidmuo kine. Taip pat tavo filme pirmą kartą vaidina ir Laima Akstinaitė, įkūnijanti Marijos draugę Oną. Ar „Bėgikei“ ieškojai naujų veidų? Norėjai, kad pagrindinius vaidmenis išbandytų ir kiti aktoriai?

– Aš niekada neieškau naujų vardų. Ieškau aktorių, kurie galėtų geriausiai suvaidinti tą vaidmenį, ir viskas. Labai džiaugiuosi ir iki šiol nesigailiu, kad atsirado būtent jos. Organizavome labai didelę aktorių atranką ir jos abi pasirodė kaip tinkamiausi variantai. Aš pats kartais rengiu aktorių atrankas, tad, kai režisieriai nori nežinomų vardų, man atrodo nesąmonė. Lietuva – ne ta šalis, kur galėtum surasti nežinomą profesionalą, ypač vyresnį. Iš jaunimo gali, bet iš vyresnių – be šansų.

– Kamera – visada šalia Marijos. Operatorius Narvydas Naujalis dažnai iš arti rodo merginos veidą, kuria netgi klaustrofobišką erdvę, nors dauguma veiksmo scenų vyksta atviroje erdvėje. Kaip dirbote su Ž.E.Jakštaite? Ar daug diskutavote apie jos veikėją? Ji filme patiria daug emocijų ir išeikvoja nemažai jėgų.

– Nežinau, kiek yra daug. Aš niekada gyvenime nesu dalyvavęs kitų režisierių repeticijose, todėl nežinau, kiek yra daug. Kažkiek jų buvo. Man atrodo, kad pakankamai. Nebuvo taip, kad mes penkis mėnesius kiekvieną dieną susitikdavome ir šnekėdavome. Žygimantė paskaitydavo scenarijų. Susitikdavome, pašnekėdavome apie patį scenarijų, apie jos veikėją. Jis buvo gana aiškus. Jai, žinoma, irgi kilo visokių klausimų, į kuriuos, beje, iki šiol nesugebėjau atsakyti. Man atrodydavo, kad Žygimantei į juos atsakau, jai atrodydavo, kad ne. Jai buvo visiškai nesuprantama, kaip Marija gali taip bendrauti su žmonėmis, kurie jai taip padeda. O man tai buvo labai aišku. Žygimantei tai buvo sunku suprasti. Vėliau ji ruošėsi vaidmeniui, daug bėgiojo. Kaip kažkuriame interviu Žygimantė pati sakė, ji tikrai nėra bėgikė. Šiaip visi klausia apie aktorę, bet niekas nepagalvoja, kaip sunku buvo operatoriui. Jis juk bėgo su 15 kg sveriančia kamera iš paskos. Jam buvo dar sunkiau.

Keletą kartų iš tokių rimtų kritikų išgirdau, kad čia devintas vanduo nuo rumunų kino kisieliaus. Tad man kilo noras padaryti kitaip. Neslėpsiu, kad kino kritikų nuomonė man labai svarbi.

– „Bėgikė“ labai skiriasi nuo tavo ankstesnės kūrybos. Veiksmas filme niekada nesibaigia. Ar tai buvo kažkas, ką norėjai išbandyti, ar ritmą padiktavo pačios istorijos idėja?

– Iš tikrųjų norėjau išbandyti, bet kartu ritmą padiktavo istorija. Bet klausimas, kas buvo pirmiau: ar tai, kad norėjau pabandyti, ar istorija nuvedė ta kryptimi. Norėjosi išeiti iš komforto zonos, tokio lėtesnio kino. Tai mane buvo pradėję erzinti. Keletą kartų iš tokių rimtų kritikų išgirdau, kad čia devintas vanduo nuo rumunų kino kisieliaus. Tad man kilo noras padaryti kitaip. Neslėpsiu, kad kino kritikų nuomonė man labai svarbi. Mane nuo šešiolikos metų tikriausiai labiau formavo Saulius Macaitis nei bet koks kino režisierius. Iš kitos pusės, po visų mano trumpametražių ir ilgametražių filmų atrodė, kad mane spraudžia į kažkokius rėmus. Kartu ir pats tai dariau. Todėl specialiai norėjosi daryti kitaip. Gal kitas filmas bus komedija?

– Jeigu neklystu, tai pirmas kartais, kai dirbi su operatoriumi N.Naujaliu. Anksčiau tavo filmus daugiausia filmavo Linas Dabriška. Kaip vyko jūsų darbo procesas? Kaip sprendėte, kokia turėtų būti vizualinė kino kalba?

– Mums kažkiek yra tekę dirbti kartu studijų metais. Su „Bėgike“ daug dirbome. Vienu metu galvojau, kad gal vienaip reikia filmuoti. Gal nesileisiu į detales, nesakysiu, kokių ten buvo variantų. Galų gale nusprendėme, kad variantas turi būti toks, nes jis geriausiai atliepia istoriją. Iš pradžių turėjau daugiau pretenzingų pamąstymų, bet paskui žiūri sceną ir pats ja netiki. Tad bandymų metu nusprendi, kad to nereikia. Kamera filme visada yra tarsi arti, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji artėja ir kampas po truputį platėja, pasaulis darosi vis labiau deformuotas. Ne taip, kaip kokio Terry’io Gilliamo filmuose, bet po truputį viskas darosi keisčiau. Kai žiūrovas žiūri, jeigu ne jo sąmonę, tai pasąmonę tai turėtų veikti. Mano kodinė šio filmo frazė buvo: darbais, o ne žodžiais tėvynę mes mylime. Tą patį pritaikiau meilei. Kad meilė turi būti konkretus veiksmas, ją reikia parodyti būtent per veiksmą. Todėl ir atsirado toks kameros judėjimas lyg kokiame veiksmo filme.

Kadras iš filmo

– Ankstesniuose filmuose mėgai garso takeliams naudoti lietuvišką populiariąją muziką. „Šventajame“ net buvo išgalvota merginų grupė. „Bėgikėje“ girdime daugiau indie atlikėjų dainų: „Kablanook“, „Solo Ansamblio“, „Garbanoto“. O patį garso takelį kūrė čekų kompozitorius Jakubas Ratajus. Ar muziką rinkaisi tokią, kuri derėtų su pačiais veikėjais? Ko jie patys klausytųsi?

– Taip. Koks veikėjas, tokia ir muzika. Vieną dainą specialiai filmo šokių scenai sukūrė Domas Strupinskas. Garso takelio kompozitorius neturėjo patirties kine. Man čekų koprodiuseriai pasiūlė daug kompozitorių ir liepė rinktis. Ir išsirinkau tą, kuris kinui nebuvo nieko sukūręs. Bet man jo muzika labiausiai patiko ir atrodė, kad tiks mūsų filmui. Jakubui įkvėpimo šaltiniu garso takeliui tapo magnetinio rezonanso aparatas. Pagal jį ir širdies ritmą jis parašė muziką. Iš tiesų man su juo ir kitais čekais labai patiko dirbti.

– Tavo visuose filmuose kalbama apie meilę, santykius. Kodėl pasirenki kurti būtent šia tema?

– Nežinau. Turbūt man svarbu. Aš labai norėčiau to nedaryti, tačiau natūraliai taip išeina. Negaliu to paaiškinti. Tikriausiai reikėtų eiti pas psichoterapeutą, kad man papasakotų.