Norėdama išvengti bandos instinkto, prieš premjerą vengiau skaityti išsamius komentarus apie filmo nesėkmę. Eidama į filmą žinojau tik du dalykus – vaidina Lady Gaga ir tai yra miuziklas (dėl kurio visi ir draskosi internete). Peržiūrėjusi filmą galiu drąsiai teigti, kad nesuprantu, kodėl visi taip nusivylė dėl miuziklo žanro. Prisipažinsiu, pati nesu didelė jo gerbėja, tačiau jeigu nebūtų buvę muzikinių scenų, po filmo tikrai reikėtų iš karto užsukti pas psichologą – kitaip būtų sunku miegoti.

Kino salėje užgesus šviesoms ir prasidėjus filmui, pasitinka ikoniška „Looney Tunes“ muzika ir trumpas animacinis filmukas apie Džokerį ir jo šešėlį. Pradžia tarsi nuteikia: „Pasiruoškite, nes jūsų laukia tikra kelionė.“ Supratau, kad filmas nutols nuo pirminės stilistikos, tačiau tai manęs nesutrikdė, atvirkščiai – sudomino dar labiau.

Gaila buvo matyti Lady Gaga beveik visada dainuojančią, nors ji jau įrodė esanti puiki aktorė.

Trumpai apie filmo siužetą: pagrindinis veiksmas sukasi apie Artūro Fleko (akt. Joaquinas Phoenixas) teismą, kuris kaltinamas penkių žmonių žmogžudyste. Keliamas pagrindinis klausimas: ar Artūras ir Džokeris yra du skirtingi asmenys? Filme veikia ir Harlina Kvinzel (akt. Lady Gaga), dar kitaip save vadinanti Lee, – mergina, kuri yra beprotiškai įsimylėjusi Džokerį. Cituojant filmo aprašymą „Rotten Tomatoes“ puslapyje: „Artūrą ne tik užklumpa tikroji meilė, bet jis atranda ir muziką, kuri visada buvo jo širdyje.“

Artūras Flekas mėgsta panirti į savo fantazijų pasaulį, kad pasislėptų nuo nesąžiningos realybės. Tai buvo pastebima ir pirmajame filme, kai jis įsivaizdavo savo intymius santykius su kaimyne. Muzikinės scenos puikiai perteikia šio veikėjo charakterį. Jis – linksmas, liūdnas, vulgarus, groteskiškas. Ima atrodyti, kad vien tik plačiosios publikos išankstinis neigiamas nusiteikimas miuziklų atžvilgiu vertė šį filmą vertinti prastai.

Mano akimis, kritiškai norėtųsi vertinti kitką. Gaila buvo matyti Lady Gaga beveik visada dainuojančią, nors ji jau įrodė esanti puiki aktorė (pvz., filme „Gucci namai“). Norėjosi daugiau ją pamatyti kaip Harliną – genialią manipuliuotoją ir mūzą Artūro gyvenime.

Taip pat sužinojau, kad „Džokerio“ antrosios dalies neturėjo būti, tačiau filmas sulaukė tiek sėkmės, kad režisieriui Toddui Phillipsui, buvo pasiūlyta dar „pamelžti šią pinigėlių karvutę“. Arodo, kad režisierius nelabai turėjo daug galios statydamas šį filmą. Daugelyje vietų buvo kartojamos scenos, kurios daugiausia hypo sulaukė pirmajame filme. Kaip, pavyzdžiui, kaskart, kai Artūras rūko, jis atsilošia kėdėje, arba kai gal net tris kartus filmo metu pasigirsta kompozitorės Hildur Gudnadottir „vonios šokio“ garso takelis, kuris pirmajame filme buvo užburiantis. Deja, čia jis prarado savo autentiškumą ir atrodė pigiai.

Apibendrindama darau išvadą, kad filmas vertas dėmesio. Miuziklų scenos – įsimintinos ir dainos atitinka rodomą veiksmą filme. Nenuvylė scenografija: kaip ir pirmajame filme, ji įspūdinga. Patiko, kad kai kur režisierius norėjo pašiepti pirmojo filmo sėkmę. Visiškai pritariu tokiam sprendimui, nes galima pastebėti, kad daugelis save vadinančių tikraisiais Džokerio gerbėjais dažnai naudojasi vienišo, nesuprasto vyro etikete kaip pateisinimu žiauriam smurtui. Baigdama noriu pacituoti vieną perskaitytą komentarą: „Režisierius pasirūpino, kad jam nereikėtų statyti trečio filmo.“