Ne kartą viešai išreiškusi nuoskaudą, kad kultūra ir menas valstybei nereikalingi, kad kuriančiam žmogui trūksta ne tik finansinės paramos, bet ir elementarios pagarbos, režisierė Dalia Ibelhauptaitė pratrūko. „Pavargau būti šuns vietoje“, – be užuolankų ji rėžė feisbuke.

„Miestui mūsų nereikia ir niekada nereikėjo, valstybei tuo labiau. Galime visi išvažiuoti ir visi tik labai apsidžiaugs... Nekatrie žmonės aukščiausiose pozocijose mano, kad paukščiukų čiulbesys yra geriau už operą... Tai ką čia pakomentuosi. Repetuoti nėra kur – vieną dieną yra, kitą dieną nėra. Ir net nėra pas ką išsimaldauti kokios didesnės patalpos toms valandoms, kai nėra kur prisiglausti. Salių nebėra arba jos jau visos išdalintos... Solistai suvažiuoja geriausi iš geriausių – nėra kur jų visų padėti, nors gatvėje palapinėje sodink. Aukščiausius apdovanojimus Britanijoje pelnęs kostiumų dizaineris irgi kaip šuo benamis laksto iš vieno kampo į kitą bandydamas pamatuoti nerealaus grožio kostiumus, sukurtus su meile ir atidumu.

Man jau net nebegėda, nes jau pasiekiau tą lygį, kai aš jau esu už ribos, kur būna gėda... Kada mes galėsime turėti savo kampą darbui? Kada? Kiek galima klijuoti iš oro kažkokias pilis kosmose, nes čia ant žemės praktiškai labai sunku surasti atramos taškų... Jeigu nebūtų nuostabių žiūrovų ir jų šilumos, tai čia jau seniai viskas būtų aišku, ką reikia daryti... Atleiskit už pasisakymą – nebegaliu tylėti... 9-erius metus jau visa tai tęsiasi ir įtariu, kad kažkada tai turėtų kažkaip išsispręst... Kur matyta, kad sostinė neturi rimtos koncertų salės?“ - be skrupulų savo apmaudą išdėstė D.Ibelhauptaitė, „Vilnius City Opera“ įkūrėja.

Portalas primena, kad šiuo metu režisierė su gausia garsių žmonių komanda ruošiasi operos „Tosca“ premjerai. Ši opera – „bohemiečių“ sugrįžimas prie kompozitoriaus G. Puccinio kūrybos. Beje, „Tosca“ Lietuvoje paskutinį kartą pastatyta 1997 m., o su visa D.Ibelhauptaitės komandos jėga sugrįš ir bus pristatyta publikos teismui balandžio 27-gegužės 1 d.