Dvaro aplinkoje – gražiau

Markučių dvaro muziejus įsteigtas buvusiame Grigorijaus ir Varvaros Puškinų gyvenamajame name. Dvaro teritorijoje stovi ir paminklas poetui Aleksandrui Puškinui. Antrasis Varvaros vyras buvo A. Puškino jaunesnysis sūnus Grigorijus. Po vyro mirties V. Puškina rūpinosi, kad būtų išsaugotos poeto relikvijos ir testamentu centrinį dvaro pastatą paliko valstybei, nurodydama ten įkurti muziejų.

Šiandien jame galima išvysti ne tik dvarininkų gyvenimą iliustruojančių eksponatų, poeto asmeninių daiktų, bet ir iki sausio pabaigos veiksiančią B. Lisovskos grafinų parodą. Ji, pasak kolekcininkės, autentiškoje XIX a. dvaro aplinkoje atrodo kur kas įspūdingiau nei pas ją namuose.

„Mes su vyru gyvename irgi Markučiuose, mano senelių namuose. Palėpėje yra patalpa, kurioje specialiai grafinams sumeistrautos lentynos. Visi eksponatai surūšiuoti pagal spalvas: rožiniai, žali, skaidraus stiklo, moliniai. Prie dalies grafinų komplektuojamos taurelės ar taurės. Į muziejų jų nevežėme – pagalvojome, kad namuose jiems bus saugiau“, – šypsosi parodos organizatorė ir priduria, kad Markučių dvaro muziejuje eksponuojami 102 grafinai – atrinko pačius įdomiausius ir rečiausius.

Bespalviai: B. Lisovskos kolekcijoje daugiausia – skaidraus stiklo ir krištolo grafinų. / B. Lisovskos asmeninio archyvo nuotr.

Anksčiau – matavimo vienetas

Senovėje grafinas buvo naudojamas kaip matavimo vienetas, o naujesniais laikais jis buvo svarbus vakarieniaujanr ir pietaujant. Grafinas tarnavo kaip indas, jungiantis žmones per bendrą maitinimosi ir malonumo patirtį. Be to, pilstymas vandens ar tauriųjų gėrimų iš grafino turėjo savo simboliką.

„Tai tarsi dalijimosi arba dosnumo gestas, šitaip išreiškiantis šeimininkų svetingumą, geranoriškumą, – tvirtina Božena. – Kultūrose, kuriose labai svarbu kartu valgyti, grafinuose patiekiamas vynas ar vanduo turi beveik ritualinę prasmę.“

Vandeniui skirti grafinai yra paprastesni, alkoholiniams gėrimams – įmantresnės išvaizdos.

Božena juokiasi, kad jei koks draugas ar giminaitis nežino, ką jai dovanoti per gimtadienį, perka grafiną. Kaip sužino, ar moters kolekcijoje tokio nėra? Tiesiog atsiunčia jai indo nuotrauką.

„Šiais laikais visi turi išmaniuosius telefonus. Nufotografavo ir, jei aš palaiminau, dovana yra“, – aiškina kolekcininkė.

Kartą per metus ji rengia generalines grafinų maudynes. Dažniau eksponatų nevalo – bijo sudaužyti. Laimei, priduria, laiptai į palėpę patogūs, tai su visomis valymo priemonėmis keliauja ten.

Grafinai Boženos namuose skirti ne tik kolekcijos lentynoms. Jei laukia svečių, būtinai padekoruoja stalą vienu ar keliais grafinais. Tai kur kas gražiau, nei patiekti gėrimus buteliuose ar ąsočiuose.

„Būna, kad susiruošiame į svečius. Tuomet grafinas su kokiu nors tauriuoju gėrimu tampa labai originalia dovana“, – aiškina pašnekovė.

Gal Božena, turinti seną obelų sodą, ir pati gamina obuolių vyną, kurį pilsto į grafinus? Moteris purto galvą. Sako, kad jie su vyru spaudžia tik obuolių sultis, o jas, kaip ir vandenį, patiekti labiau pridera ąsočiuose.

Kultūrose, kuriose labai svarbu kartu valgyti, grafinuose patiekiamas vynas ar vanduo turi beveik ritualinę prasmę.

Sužavėjo savo estetika

Koks grafinas davė pradžią Boženos kolekcijai? „Kai buvau vaikas, puikiai prisimenu ant stalo stovintį senelio grafiną su taurelėmis, tačiau grafinus pradėjau rinkti ne dėl to, – prisipažįsta B. Lisovska. – Rinkti šiuos indus pradėjau labiau dėl stalo estetikos, o ne dėl sentimentų.“

Moteris išduoda paslaptį, kad, užgriuvus netikėtiems svečiams, norėdavosi juos kuo nors pavaišinti.

„Tauraus gėrimo lašas krištoliniame grafine, sutikite, atrodo kur kas gražiau nei pradėtas butelis?“ – šypteli ji ir priduria, kad pirmąjį grafiną įsigijo būtent praktiniais sumetimais.

Paskui pamatė, kad internete jų devynios galybės ir vienas už kitą gražesni – įvairių formų, dydžių, spalvų, medžiagų, su graviūromis ir be jų. Išskirtinis ne tik kiekvieno grafino dizainas, bet ir jo dangtelis – nerasite nė vieno vienodo.

„Kai kurie iš jų – tuščiaviduriai, kiti – labai sunkūs, treti – pačių netikėčiausių formų. Įdomu, kad kai kurie dangteliai yra tokie sandarūs, kad, apvertus grafiną, iš jo neišvarvės nė lašas!“ – dalijasi įdomiomis detalėmis kolekcininkė.

Apetitas, Boženos žodžiais tariant, didėjo bevalgant, o kai apie naują hobį sužinojo giminės ir draugai – bematant pasipylė pagalba. Ypač daug prisidėjo Boženos mama.

„Kol buvo jaunesnė, kiekvieną sekmadienį ji eidavo į bažnyčią, o paskui užsukdavo ir į Kalvarijų blusų turgų. Kartą per mėnesį visada vieną grafiną atnešdavo dovanų. Sakydavo: „Imk – čia tavo kolekcijai papildyti!“ – džiaugiasi mamos indėliu.

Ypatingi: spalvoti, išraižyti, paauksuoti – taip prabangiai atrodančiuose grafinuose patiekti gėrimai buvo ypatingas dėmesio svečiams ženklas. / B. Lisovskos asmeninio archyvo nuotr.

Daug parsivežta iš kelionių

Pirmąjį XX a. pradžios grafiną iš Londono Božena įsigijo daugiau nei prieš dešimtmetį dar už litus. Dalyvavo internetiniame aukcione, kaina buvo įkandama. Nuo to, sako, viskas ir prasidėjo.

Daug grafinų parsivežta iš šeimos kelionių. Yra iš Amerikos, Armėnijos, Uzbekistano, kaimyninių šalių – Lenkijos, Latvijos. Vis dėlto pagrindinė grafinų tiekėja gyvena Lietuvoje, Druskininkuose. Ji žino Boženos kolekciją ir gavusi ką nors naujo, visada pasiūlo.

Kaip Božena apibūdintų savo kolekciją? Anot jos, daugiausia eksponatų – iš skaidraus stiklo ir krištolo.

„Turiu baltų, raudonų, mėlynų, rudų, vyšninės spalvos grafinų. Raštuotų ir auksuotų. Raižytų ir tapytų rankomis. Nemažai molinių. Labiausiai paplitę čekiški – gaminti fabrike „Bohemia“. Pagaminti jie įvairiu laiku. Yra iš XX a. pradžios, tarpukario ir pokario“, – aiškina B. Lisovska.

Jei vyksta į užsienį, būtinai toje šalyje susiranda ir blusturgį. Sako, antikvarinėse parduotuvėse labai brangu. Tą patį daiktą blusų turguje galima nusipirkti penkis ar net dešimt kartų pigiau. Vis dėlto rasti naują eksponatą kolekcijai – neprivaloma Lisovskų kelionių dalis. Dažniausiai geri radiniai svečiose šalyse būna visiškas atsitiktinumas.

Širdžiai mieliausi

Jei iš daugiau kaip 250 grafinų Boženai reikėtų išsirinkti širdžiai mieliausią? Pašnekovė ilgai nemąsto: mieliausi susiję su šeimos prisiminimais. Pavyzdžiui, kolekcijoje yra grafinas, kurį jos tėvai gavo kaip vestuvių dovaną. Jam beveik 60 metų.

Yra grafinas, kurį Boženos tetai padovanojo 25-ojo gimtadienio proga. Teta jau anapilyje, o štai grafinas stovi pas Boženą palėpėje – jam daugiau nei 70 metų.

„Draugai irgi atneša pas savo tėvus rastų grafinų. Paimu, padėkoju, bet emocijos jau kitos… Savi dūšiai kur kas mielesni“, – neslepia kolekcininkė.

Paklausta apie kainas, įvardija patį brangiausią eksponatą, kainavusį net 500 eurų! Pasirodo, tai buvo Boženos gimtadienio dovana.

„Man padovanojo pinigų, o aš už juos įsigijau čekų gamybos krištolinį ir rankiniu būdu dažytą grafiną. Jis beveik 70 cm aukščio ir 3 l talpos. Atrodo karališkai“, – džiaugiasi ji.

Ar nepyksta vyras, kad dalis buhalterės algos išleidžiama grafinams, o ne šeimos reikmėms? Božena prieštarauja. Sako, pusę tūkstančio kainavęs indas buvo dovana. Iš algos tokių pinigų ji tikrai nemokėtų. Juk dažnai galima rasti visai neblogų grafinų ir po 5–7 eurus.

Originalūs: savo forma skiriasi ne tik grafinai, bet ir jų kamščiai. / B. Lisovskos asmeninio archyvo nuotr.

Tapo išrankesnė

Jei pamatytų kokį nors labai ypatingą ir geidžiamą, bet brangų eksponatą – ar pirktų? Moteris nepasiduoda provokacijai ir taria griežtą „ne“. Kodėl?

„Nes tai nėra vaistai nuo mirties ir aš nesu narkomanė, kuriai grafino reikėtų kaip eilinės dozės, – palyginimu atsako ji. – Grafinas – ne pirmo būtinumo prekė, be kurios negalėtum apsieiti, todėl dabar esu kur kas išrankesnė, dažniau susilaikau“, – tikina ji.

Iš toliausiai Boženos kolekciją pasiekęs grafinas? Moteris mini Kanadą ir primena, kad dar tris grafinus parsivežė iš JAV, kai po jas keliavo. Ten gyvena vyro sūnus, kuris, žinodamas Boženos hobį, pavežiojo Lisovskus po vietinius senienų turgus. Trys grafinai iš JAV kainavo vos 50 dolerių.

Nemažai eksponatų kolekcininkė randa internete ir parsisiunčia paštu. Ar nepavojinga: juk stiklas toks trapus?! Božena džiaugiasi, kad kol kas nė vieno pirkinio negavo sudužusio.

„Dažnai žmonės man siūlo grafinų formos butelių. Pačioje savo hobio pradžioje esu keletą tokių įsigijusi, tačiau dabar jau išmokau juos atskirti nuo tikrų grafinų“, – dalijasi patyrusi kolekcininkė.

Jei grafinai galėtų kalbėti – daug įdomių istorijų papasakotų. Gal Božena tokių žino? „Deja… Tie žmonės, kurie prekiauja sendaikčių turguose, indus dažniausiai perparduoda. Todėl istorijos lieka kažkur toli, už uždarų durų, neišgirstos“, – apgailestauja ji.

Nostalgiški: keraminiai grafinai primena senovines figūrėles, kurias mūsų tėvai ar seneliai dažnai statydavo sekcijų bufetuose. / B. Lisovskos asmeninio archyvo nuotr.

Mintyse – rankdarbiai

Gal Boženos vyras irgi ką nors renka? Anot kolekcininkės, jis mėgsta klausytis plokštelių muzikos, turi jų nemažai, bet ne tiek daug, kiek Božena – grafinų.

Be pagrindinio buhalterės darbo, Božena daug laiko ir pastangų skiria Markučių bendruomenei. Rašo projektus, organizuoja įvairias edukacijas, kuriose mielai dalyvauja ir pati. Grafinų paroda Markučių dvaro muziejuje – irgi vienas iš veiklios moters projektų. Jei kiti Lietuvos dvarai norėtų savo erdvėse surengti Boženos grafinų parodą, ji mielai sutiktų.

Siūlau kolekcininkei verslo planą – kai išeis į pensiją, kviesti žmones į namus ir organizuoti mini ekskursijas, pasakoti jiems apie savo kolekciją. Tai Lietuvoje jau daro ne vienas savo hobio entuziastas: Nemira Statulevičienė pasakoja apie gausią originalių rankinių kolekciją, Kęstutis Mėlinis – apie savo surinktas žirkles, o Kęstutis Bukauskas pernai atidarė privatų siuvimo mašinų muziejų. Taigi tendencija hobį paversti nedideliu, bet širdžiai mielu verslu Lietuvoje jau įsibėgėja.

Božena atidžiai klausosi ir prisipažįsta, kad apie tai niekada nesusimąstė. Kol kas namų muziejaus idėja jos nedomina. Išėjusi į pensiją moteris labiau norėtų užsiimti rankdarbiais – gaminti Kalėdų žaisliukus.

Atsisveikindama ji linki tiek sau, tiek ir skaitytojams pajusti gyvenimo ir to, ką daro, malonumą.

„Man kolekcionuoti grafinus – dar vienas papildomas interesas, dar viena nauja gyvenimo spalva, dar vienas skonis. Visi šiais laikais mėgstame naršyti internete, skaityti būtas nebūtas svetimas istorijas, o aš internetą išnaudoju savo reikmėms – ieškau grafinų ir toji veikla man suteikia papildomą gyvenimo malonumą“, – prisipažįsta ji.