Versliškumas nusikaltimo „Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla“ (BK 202 str.) sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat, tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis.

Siekiant baudžiamąja tvarka tirti ir nagrinėti tik pavojingiausius verslo tvarkos pažeidimus, versliškumas vertinamas ir pagal kitus požymius – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) taip pat galėtų rodyti išplėtota neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan.

Byloje nustatyta, kad G. Minkštimienė apie 16 metų (nuo 1998 m. iki 2014 m.) teikė paskolas fiziniams asmenims, pinigus skolino ne tik pažįstamiems, bet ir nepažįstamiems (iš viso ne mažiau kaip 32 fiziniams asmenims). Per visą minėtą laikotarpį G. Minkštimienė oficialiai dirbo tik apie 3 mėnesius, jos draudžiamosios pajamos buvo 638 Lt; ji 8 kartus buvo registruota darbo biržoje kaip bedarbė nedarbo išmokoms gauti. Pinigų skolinimas fiziniams asmenims buvo pagrindinė G. Minkštimienės veikla, iš kurios ji gaudavo finansinę naudą. Ši veikla nebuvo nustatyta tvarka įregistruota ir deklaruojama Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, ji vykdyta neturint tam leidimo.

Pažymėtina, kad byloje, be kita ko, buvo vertinamas ir skolinimo būdas, būtent tai, kad fiziniai asmenys surašydavo vekselius paprastai su iš anksto į priekį į grąžintiną sumą įskaičiuotomis palūkanomis ir (ar) nuo palūkanų įskaičiuotomis palūkanomis, konkretaus palūkanų dydžio vekselyje (ar kitur) nefiksuodavo; nesumokėtą  skolą su palūkanomis perrašydavo į naują vekselį, taip pat tai, kad visus vekselius G. Minkštimienė palikdavo sau, kai kuriais atvejais nurodydama skolininkui, kad jo ankstesni vekseliai yra sunaikinti ar grąžinami jam (nors atiduodami buvo ne vekseliai, o jų kopijos).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, patvirtindamas savo jau anksčiau suformuotą praktiką, priminė, kad už vertimosi neteisėta ekonomine veikla pažeidimus numatyta dviejų rūšių teisinė atsakomybė – baudžiamoji ir administracinė. Pirmiausia už verslo tvarkos pažeidimus atsiranda administracinė atsakomybė, o baudžiamoji atsakomybė kyla tik nustačius papildomus, BK 202 straipsnyje numatytus požymius – veiklos versliškumą arba stambų mastą.

„Šioje byloje nesant galimybių tiksliai nustatyti, kuriuo metu ir kokias konkrečias pasiskolintas pinigų sumas, priskaičiuotas palūkanas ir taip pat nuo palūkanų priskaičiuotas palūkanas skolininkai G. Minkštimienei grąžindavo, nėra pagrindo išvadai, kad G. Minkštimienė neteisėtai vertėsi ekonomine veikla stambiu mastu, t. y. nėra duomenų, kad jos pajamos iš tokios veiklos per metus buvo didesnės nei 500 MGL“, – tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą patvirtino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Teisėjų kolegija pripažino, kad G. Minkštimienės veika teisingai kvalifikuota pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad neteisėta finansine veikla ji vertėsi versliškai.

Pažymėtina, kad kiekvienu atveju klausimas, ar neteisėta ekonomine veikla buvo verčiamasi versliškai (kaip tai suprantama pagal BK 202 straipsnį), sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Įvertinus versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo.

Kaip teigia bylą nagrinėjusi teisėja Rima Ažubalytė, panašios situacijos kaip nurodytoje byloje nėra vienetiniai atvejai. „Teisinė atsakomybė – viena iš valstybės reagavimo į šešėlinę ekonomiką priemonių. Aptariamoji byla iliustratyvi tuo atžvilgiu, kad joje nebuvo nustatyta, jog tokia veikla buvo vykdoma per metus gaunant iš jos daugiau nei 500 MGL pajamų. Nenustatę šio aiškaus, įstatymų leidėjo įtvirtinto administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo kriterijaus, teismai sprendė sudėtingą atsakomybės rūšies klausimą – kokia atsakomybė turėtų būti taikoma – baudžiamoji ar administracinė, vertindami sunkiau apibrėžiamą – versliškumo – kriterijų. Kokie argumentai nulėmė, kad byloje buvo pritaikyta griežtesnė – baudžiamoji – atsakomybė, detaliai nurodyta nutartyje. Aš tik dar kartą pabrėžčiau, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas visada turi būti pagrįstas teisėjų vidiniu įsitikinimu dėl tokios atsakomybės proporcingumo“, ­– nurodo R. Ažubalytė.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.