Tituluočiausias Lietuvos ledo ritulininkas Darius Kasparaitis - pasirinkimo kryžkelėje.

1992-ųjų olimpinis čempionas svarsto, ar baigti profesionalo karjerą, ar kol kas nekabinti pačiūžų ant vinies.

„Noriu dar porą metų pažaisti ledo ritulį“, - šiemet vasario mėnesį tvirtino Sankt Peterburgo SKA (Rusija) komandai atstovaujantis elektrėniškis, tačiau praėjusią savaitę paaiškėjo, kad šie planai gali neišsipildyti.

Po konsultacijų su gydytojais ir klubo vadovais 37-erių gynėjas, gerai žinomas ir Kasparo pravarde, šį sezoną baigs kaip žiūrovas, o apie savo tolesnę ateitį sportininkas kol kas negali nieko konkretaus pasakyti.

Šią savaitę klausimų dar labiau  padaugėjo, nes po nesėkmės pirmajame Žemyninės ledo ritulio lygos (KHL) atkrintamųjų varžybų etape iš SKA ekipos vyriausiojo trenerio pareigų atsistatydino lietuvį visada palaikęs amerikietis Barry's Smithas.

- Sprendimą, kad šiemet jau nebežaisiu, priėmiau su B.Smithu, - interviu Rusijos sporto dienraščiui „Sport-Express“ sakė D.Kasparaitis. - Kirkšnies skausmai tai atsinaujindavo, tai vėl nurimdavo. Be to, beveik metus nerungtyniavau, naujos kovinės formos dar nepasiekiau. Todėl su treneriu nutarėme, kad po tokios ilgos pertraukos negalima iščiuožti ant ledo. O vien raižyti ornamentus - ne mano užsiėmimas.

- Kaip patyrėte traumą?

- Pernai sausį atakuodamas varžovą atlikau jėgos veiksmą ir pajaučiau, kaip kažkas kirkšnyje nutrūko. Išpylė šaltas prakaitas - juk anksčiau jau kelis kartus dėl panašių sužeidimų gulėjau ant operacinio stalo. Ir šį kartą chirurgai vėl viską kruopščiai susiuvo, tačiau, kaip jie man sakė, išsibalansavo dubens kaulai, todėl skausmas nesiliovė. Rimčiau kelias dienas pasitreniravus, pradeda tirpti kojos, negaliu net žingsnio žengti. Gydytojai tvirtina, kad mane dar galima sucementuoti, bet nuo galimos kitos traumos jie nesiryžta apdrausti. Esą mėgėjiškai galėsiu pačiuožinėti, tačiau su profesionaliuoju sportu viskas baigta.

- Kiek kartų jus operavo po paskutinio sužeidimo?

- Triskart. Dar pridėkime specialius reabilitacijos kursus Kanadoje ir Vokietijoje. Gaila, Rusijoje kol kas nėra galimybių atlikti man privalomas procedūras.

- Jūsų kontraktas su SKA galioja iki šio sezono pabaigos. Ar derėsitės dėl naujo?

- Gegužę padirbėsiu visa jėga. Treniruosiuosi, kol įsitikinsiu, kokį krūvį gali išlaikyti kojos. Jei paaiškės, kad nieko gero, galvosiu, ką veikti toliau. Prioritetas - pratęsti sutartį su SKA, tačiau tik tuo atveju, jei išvis galėsiu tęsti karjerą. Su klubo vadovais pirmiausia kalbėsiu ne apie pinigus, o apie galimybę rungtyniauti, nes jaučiuosi skolingas Piterio sirgaliams. Yra ir trečiasis variantas: išvykti į Švedijos ledo ritulio trečiąjį divizioną (juokiasi) ir pažaisti vien savo malonumui.

- Jei vis dėlto tektų atsisveikinti su didžiuoju sportu, kokio darbo imtumėtės?

- Trenerio vairas kol kas nevilioja, nes būtų per sunku persiorientuoti. Todėl pradėčiau nuo organizacinės veiklos, o vėliau ir treniruoti mėginčiau. Bet kokiu atveju - ledo ritulio nepaliksiu.

Iš D.Kasparaičio dienoraščio

2009 m. spalio 13 d.

Čia, Rusijoje, gydytojai pasakė, kad man geriausia - daugiau niekada neiščiuožti ant ledo, nes kojoms kažkas negerai. Nors ir ištvėriau kelias operacijas, bet skausmai nesiliauja... Vyksiu pas medikus į Kanadą, nes tikiuosi, kad dar turiu šansą. Chirurgas, kuris mane paskutinį kartą operavo Vankuveryje, sakė: nagi, atvažiuok... Tačiau būtent po apsilankymo pas jį ir prasidėjo skausmai, tad gal jis geriau žino, ką dabar daryti? Apskritai, viskas man gerokai įkyrėjo. Vieną dieną koją skauda, kitą rytą - neskauda. Pradedu treniruotis, nuotaika - pakili, bet netrukus suvoki, kad negalima eiti į niekur. Visi sportininkai tai patiria, anksčiau ar vėliau - kad reikia padėti tašką. Jei sveikata nebeleis, teks ir man apsispręsti, nors dar labai noriu žaisti.

2009 m. spalio 26 d.

Dviem savaitėms išvykstu į Vankuverį. Šiame mieste yra specializuota klinika gydyti tokias traumas kaip mano. Man leis vaistus į dubens kaulus, stiprins raumenis. Po to - reabilitacija. Nesimaivysiu: tai mano paskutinis šansas, nes jau atsibodo blaškytis po ligonines. Jei šį kartą nepasiseks, tikriausiai užbaigsiu profesionalo karjerą. Malonu, kad mane palaiko ir SKA klubo bei KHL prezidentas Medvedevas, ir treneriai, komanda. SKA vadovai patvirtino: jei gydytojai uždraus žaisti, gausiu darbą klube. Sakė: nebūk fanatikas, klausyk medikų, sveikata - brangiausias turtas. O man svarbiausia, kad yra viltis.

2009 m. spalio 28 d.

Gydytojai neleidžia minti dviračio-treniruoklio, todėl tampau gumines virves - stiprinu raumenis. Bėgioti irgi negalima. Bado švirkštais, kabina lašelines. Gydytojai sako, kad vaistai - velniškai efektyvūs, skausmus pamiršiu visam laikui. Bet be darbo tuoj išprotėsiu...

2009 m. gruodžio 12 d.

Aš jau Piteryje. Pradėjau lengvai treniruotis. Minu dviratį, kilnoju svarmenis. Savijauta - nebloga, bet reikia triskart pabelsti į medį... Dirbu su komanda, taip smagiau, nei vienam prakaituoti. Manau, kad prieš Naujuosius metus iščiuošiu ant ledo. Labai laukiu tos dienos. Vankuveryje buvo labai sunku. Netgi svarsčiau: gal mesti viską ir lėkti namo? Kiekgi galima kankinti save ir artimuosius, komandos draugus? Jei ne tikėjimas, kad dar tikrai žaisiu, tikrai trenkčiau durimis. Mano draugė irgi neleidžia kapituliuoti. Malonu, kai yra artimas žmogus, kuris gali pasakyti: nenuleisk rankų, veik, juk tai tavo gyvenimas.

2009 m. gruodžio 13 d.

Esu ir tebenoriu būti žaidėjas, o ne treneris. Kai iš žaidėjų stovyklos pereini į kitą zoną, daug kas pasikeičia. Netgi mąstymas turi pasikeisti. Privalai pamiršti, kad buvai žaidėjas ir galėjai su komandos draugais nueiti į restoraną pavakarieniauti. Aš kol kas nepasirengęs būti treneriu. Jaučiuosi nejaukiai, kai manęs klausia: na, kada išeisi ant ledo? Kada? Nežinau. Svarbiausia, kad neskaudėtų kojų, o kovinę formą galiu pasiekti per mėnesį. Noriu grįžti į varžybas ne bet koks, o kaip šimtaprocentinis žaidėjas.

2010 m. sausio 12 d.

Jau savaitė, kai aš - ant ledo. Treniravausi ir su komanda, ir su veteranais. Stengiuosi, kiek galiu. Deja, suskaudo koją. Ne taip, kaip anksčiau. Gal todėl, kad ilgai dykinėjau? Sumažinau krūvius - maudulys praėjo. Vaikinai mane vadina šaldytuvu, nes priaugau svorio. Tikiuosi, kad iki vasario, kai teks treniruotis dažniau, nereikalingų kilogramų atsikratysiu. Jei nesubyrėsiu, kovą tikriausiai žaisiu. Treneris Smithas pataria neskubėti, nesiplėšyti, bet jis žino, kad su manimi SKA būtų stipresnis.

2010 m. vasario 16 d.

Nusprendžiau: jeigu kovą nepradėsiu žaisti, ledo rituliui padėsiu tašką.

2010 m. kovo 12 d.

Ką papasakoti apie save? Po sezono važiuosiu namo ir svarstysiu, ką toliau veikti. Kol kas apie ateitį nieko nežinau. Treniruosiuosi, bėgiosiu krosą ir žiūrėsiu, kas ir kaip...