– Visų mūsų skaitytojų ir jūsų muzikinio talento gerbėjų vardu norėčiau pasveikinti su praėjusiu gimtadieniu. Ar smagiai šventėte?

– Simboliškai. Su artimiausiais draugais. Tačiau paminėti būtinai reikėjo, nes, mano galva, jei jau sulaukei tokio gražaus jubiliejaus – gavai ypatingą Dievulio dovaną, privalai švęsti. Vasario 9-ąją, kai teatre rodysime Eltono Johno ir Timo Rice’o miuziklą „Aida“, darsyk prisiminsime šią progą. Vaidinsiu Aidos tėvą, Nubijos karalių Amonasrą.

– Karūna ant galvos tądien jums labai tiks. Įdomu, ar daug karališkų vaidmenų per visą KVMT solisto karjerą teko suvaidinti?

– Visko buvo – ir princų, ir karalių, ir elgetų, ir girtuoklių. Visada labai mėgau charakterinius vaidmenis. Pats mėgstamiausias per tuos 45 metus, sakyčiau, buvo komiškas kalėjimo direktoriaus vaidmuo Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. Nors ir mažytis, bet suteikė daug galimybių improvizacijai, laisvės kūrybai. Toks yra ir mano sukurtas Vilhelmas I. Kalmano operetėje „Silva“.

Gyvenime taip pat su humoru nesu susipykęs. Man visą laiką gerai, net jei ir būna blogai (juokiasi). Tiesiog stengiuosi neimti į galvą. Pagalvoju: „Na tai kas? Rytoj bus geriau!“ Ir būna. Toks požiūris teigiamai veikia sveikatą. Miegu be jokios įtampos.

– Galiu paliudyti: kaip įkopęs į aštuntą dešimtį atrodote labai sveikai ir gyvybingai. Gal išduotumėte savo sveikatos receptą?

– Mažiau vaistų – daugiau vitaminų. Tfu tfu tfu – ligoninės kvapą teko užuosti, bet tik kelias dienas.

Koks receptas? Nežinau, gal savigraužos nebuvimas. Aplinkui tik ir girdžiu, kaip žmonės kankinasi, graužia save, kad tai tą, tai aną ne taip padarė. Mano moto: rytoj bus geriau!

Kitas dalykas – prisižiūriu save. Nevalgau bet ko. Maistą paderinu. Po šeštos vakaro irgi prie šaldytuvo neinu. Pyragėliai? Tik išimtinėmis progomis. Per jubiliejus ir gimtadienius! (Šelmiškai mirkteli.)

Dainingai: „Duetas – mano mėgstamiausias koncertinis žanras. Su dainininke Rūta Morozovaite koncertuojame visur, iš kur sulaukiame kvietimo“, – džiaugiasi saviraiškos galimybe J. Janušaitis. / J. Janušaičio asmeninio archyvo, Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Kertu lažybų, širdyje jums metų gerokai mažiau?

– Atspėjote: jaučiuosi kokių 45-erių.

– Kaip smboliška: juk ir Kauno valstybinio muzikinio teatro duris pravėrėte prieš 45 metus. Įdomu, koks buvo jūsų kelias iki teatro?

– Kai dar mokiausi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, KVMT režisierė Vlada Mikštaitė pakvietė teatro chore padainuoti – tada ji statė operą „Marta“. Kai užlipau į teatro sceną apie 1974-uosius, kaip matote, ir nebenulipu (kvatojasi).

Baigiant Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), atvažiavo pas mus į egzaminus Stanislovas Domarkas. Tuo laiku jis buvo KVMT teatro vadovas, vyriausiasis dirigentas. Sako: „Baikite jūs apie tas Vilniaus operas svajoti, verčiau atvažiuokite pas mus į Kauną.“ Taip ir sugundė. Per dvejus metus penki absolventai į KVMT atvažiavo, tarp jų ir aš.

– Nuo to laiko jūsų profesiniame bagaže daugiau kaip 50 įvairiausių vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, o gal net ir 100 – juk iki šiol tebevaidinate?

– Tebevaidinu, bet 100 gal nėra. Iš pradžių buvau pradėjęs visus spektaklius ir savo vaidmenis juose į sąsiuvinį rašyti, bet paskui mečiau. Juk gyva galybė – gal 2–3 tūkst. per karjerą bus. Užtai mano kolega Gediminas Maciulevičius, su kuriuo beveik tuo pačiu metu į teatrą atėjome, iki šiol viską dokumentuoja.

Pagarba: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medalis iš prezidento V. Adamkaus rankų – ypatingas įvertinimas. / J. Janušaičio asmeninio archyvo, Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Dažnai vaikystėje visi turime rožinių svajonių, kurias vėliau gyvenimas pakoreguoja. Gal ir jums taip nutiko?

– Panašiai. Esu kilęs iš Pilviškių – paties Zanavykų krašto pasienio. Mokykloje buvome trys draugai – trys Juozai. Iki šiol kiekvieną pavasarį Kaune susitinkame. Visi norėjome stoti į aviaciją, pakilti į dangų… Beje, vienam iš mūsų šita svajonė tapo kūnu.

Kai buvau devintokas, mano muzikos mokytojas buvo operos dainininkas Vladas Leparskas. Kartą išgirdau jį aktų salėje dainuojant. Net pašiurpau – griaudė visa salė. Pirmą kartą girdėjau operinį balsą. Pasidarė taip įdomu, kad net išdrįsau paklausti, kaip jam taip pavyksta, ir dar atsargiai pridūriau: gal ir aš galėčiau pabandyti?

Mokytojas mane išklausė ir pagyrė: visai neblogas balsas. Pradėjau mokykloje per įvairius renginius dainuoti. Tai matydama pusseserė pasiūlė man į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą stoti (dabartinė Kauno Juozo Gruodžio konservatorija – aut. past.) ir toliau dainavimo mokytis.

Kai su tėvuliu atvykome pas tuometį mokyklos skyriaus vedėją Apseliomą Barniškį, abu jie ilgai žiūrėjo vienas į kitą, kol galiausiai išsiaiškino, kad iš tų pačių zanavykiškų kraštų kilę.

Vedėjas patikrino mano balsą ir pasakė, kad į dainavimą tik nuo aštuoniolikos metų priima, o man tada buvo šešiolika su puse. Kadangi turėjau pažinčių, išlaikiau egzaminus ir buvau priimtas pas tą patį A. Barniškį.

Baigęs mokslus nesunkiai ir į konservatoriją įstojau. Pas puikų pedagogą Abdoną Lietuvninką. Bendravome ne tik kaip dėstytojas su studentu, buvome geri draugai.

Pinigai man niekada nebuvo svarbiausi. Juk laimė – ne juose. Mėgstamas darbas – štai kur esmė.

– Kas buvo paskui, jau žinau: KVMT vadovas S. Domarkas parsiviliojo jus – jaunus vaikinus – dainuoti į Kauną?

– Ne tik vaikinus – ir dvi merginas. Atvykome čia dirbti vadinamaisiais Eduardo Gutausko (tenoro) laikais, o jis pradėjo teatre visokius smagius artistų susibūrimus rengti – tai Teatro dieną minėti, tai darbuotojų gimtadienius švęsti.

Iš pradžių senoji karta į mus, jaunuolius, žiūrėjo įtariai. Jiems buvo keisti ir tie mūsų susibūrimai, ir tarpusavio santykiai, nes mes vienas už kitą kaip kumštis ėjome, apie jokią konkurenciją negalvojome.

Dar ir šiandien mūsų gražių tradicijų kolektyvas laikosi. Šiame grimo kambaryje, kuriame kalbamės, po spektaklio, jei yra proga, visi kolegos susirenka, sutraukia „Ilgiausių metų“ jubiliatui. Suvalgome tortą, išgeriame kavutės. Kviečiu ir jus po „Aidos“ vasario 9-ąją čia užsukti – draugiškai pasibūti.

Tarnystė: „Šaulių sąjungai atidaviau labai daug laiko, energijos, minčių“, – didžiuojasi savo aktyvia veikla sukarintoje visuomeninėje organizacijoje J. Janušaitis. / J. Janušaičio asmeninio archyvo, Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Jei palygintume ne tik žmones: juk ir pats teatras nuo jūsų jaunystės laikų labai pasikeitęs, atsinaujinęs. Kaip gražu, kai vakarėjant teatro fasadas nušvinta ryškiausiomis spalvomis…

– Laikas bėga, mūsų teatras iš tiesų nestovi vietoje. Atsinaujino ne tik pastatas, bet ir visa įranga jame, reikalinga spektaklių pastatymams.

Seniau, būdavo, pakabina scenoje kokius 6–8 mikrofonus ir liepia arčiau priėjus prie jų dainuoti. Apie tokio lygio techniką, kokią dabar turime, galėjome tik pasvajoti. Šiandien užsidedi radijo mikrofoną ir vaikštai su juo kur nori. Po sceną ar už scenos. Visur girdisi.

– Esate šimtus kartų lipęs į KVMT sceną. Ar dabar, po tiek metų, kai laukiate užkulisiuose savo eilės, vis dar jaučiate baimę?

– Nelabai. Gal čia moterys daugiau? Jos jautresnės. Mes, vyrai, kartais čia pat pasakojame anekdotus, o po minutės į sceną einame. Tada iš juoko kreti – negali susilaikyti, o jei vaidmuo rimtas?

Spektaklyje „Grafaitė Marica“ yra tokia scena su laišku. Būdavo, mes ant to laiško visokių nesąmonių prirašome… Tas, kuriam reikia jį skaityti, negali iš juoko susilaikyti, o reikia!

Scena: J. Janušaičio kūrybos bagaže – vaidmenys operose, operetėse, miuzikluose. Solistas prisipažįsta, kad brangiausi jam vaidmenys – su komiškais elementais. / J. Janušaičio asmeninio archyvo, Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Skaitau apie jus kolegės žodžius: „Dainininkas puikiai žinomas ne tik teatro publikai, bet ir liaudiškos muzikos mėgėjams. Aktyviai puoselėja lietuvių liaudies muziką, Lietuvos radijuje įrašė daugiau kaip 30 duetų, su lietuvių muzikos ansambliu „Ainiai“ koncertavo JAV, Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje.“ Ar tai slaptoji J. Janušaičio pusė?

– Jokia ne slaptoji. Tiesiog esu veiklus. Duetas ir šiandien yra mano mėgstamiausias koncertinis žanras.

Pamenu, dar mokėmės Vilniuje ir turėjome dalyvauti kažkokiame koncerte. Laiko ruoštis beveik nebuvo, tai mes su kolega Česlovu Nausėda (tenoru) sukūrėme duetą. (Mano balsas – aukštesnysis bosas.) Visai neblogai pavyko. Balsai gražiai suderėjo. Taip mus, kažkokią dainą repetuojančius, atsitiktinai išgirdo tuometis Lietuvos radijo ir televizijos komiteto Liaudies muzikos orkestro vadovas. Pagyrė. Davė darbo – į radijo fondus dainų įrašyti. Tai su Česlovu turbūt apie 30 duetų įrašėme.

Kur jie dabar? Nežinau, nė karto nesu girdęjęs. Spėju, kad tie įrašai supleškėjo sausio 13-osios naktį, kai sovietų kariai užėmė Lietuvos radiją ir televiziją. Jie kūreno laužus ir šildėsi tomis juostomis. Daug vertingų įrašų tą naktį buvo sunaikinta.

Vėliau susipažinome su Kauno „Ainių“ ansamblio vadovu Jonu Urbonu. Lietuvoje jau pūtė nepriklausomybės vėjai. Jie ruošė naują programą koncertams JAV ir mudu su Česlovu pakvietė. Tai ne tik pakoncertavome, bet dar ir Amerikos pamatėme.

– Ar šiandien jūsų duetas egzistuoja?

– Egzistuoja, tik jau kitoks – su dainininke Rūta Morozovaite į renginius važiuojame. Kas pakviečia, ten ir koncertuojame.

Visokių duetų mano karjeroje būta. Ir per festivalį „Operetė Kauno pilyje“ su šviesaus atminimo KVMT soliste Violeta Sagaityte esu dainavęs, ir su Pranu Petriša atgaivinome Šaulių sąjungos duetą.

– Jau maniau, kad iki Šaulių sąjungos nebeprisikasime. O juk šios organizacijos kultūrinė veikla – svarbi jūsų biografijos dalis?

– Tikra tiesa. Su šauliais susibičiuliavau atsitiktinai – apie 1997-uosius sutikau gatvėje pažįstamą, kuris ir pakvietė prisijungti. Jiems reikėjo žmogaus, kuris šefuotų organizacijos kultūrinę veiklą. Pradėjau jiems talkinti – organizuoti Šaulių sąjungos meno kolektyvų apžiūras, koncertus, rengti susitikimus, kitus kultūrinius projektus.

Šventiškai: miuziklu „Aida“, kuriame J. Janušaitis vaidina Nubijos karalių Amonasrą, bus pažymėtas solisto 70-metis. / J. Janušaičio asmeninio archyvo, Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Spėju, kad namuose šeima mažai jus matydavo?

– Kodėl gi? Matydavo. Užtekdavo dėmesio ir žmonai Vidutei, ir sūnums. Turime du. Vyresnėlis Liutauras pasirinko saksofoną, nors iš pradžių mokėsi groti akordeonu, bet tas instrumentas jo nesužavėjo. O štai grodamas saksofonu jau po trejų metų skynė laurus respublikiniame konkurse.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, skaičiau, jį pristato kaip lietuvių džiazo multiinstrumentininką, kompozitorių, aranžuotoją, elektroninės muzikos prodiuserį. Baigęs Berklee muzikos koledžą Bostone, tapo pirmuoju šį koledžą baigusiu lietuviu. Per tuos savo darbus anūkų mums su žmona ligi šiol nepadovanoja. Matyt, laiko nėra.

Jaunėlį Luką Juozą irgi dar vaiką bandėme prie muzikos lenkti, į muzikos mokyklą vesti. Grojo mušamaisiais, bet galiausiai pasirinko informacinių technologijų sritį. Gal ir gerai. Bent jau dėl finansų vargti nereikės (juokiasi).

– O jums reikėjo?

– Oi, ne. Pinigai man niekada nebuvo svarbiausi. Juk laimė ne juose. Mėgstamas darbas – štai kur esmė. Be to, visi muzikantai, atlikėjai vadinamųjų chaltūrų pasidaro. Be jų sunku būtų pragyventi. Tai vienur padainuoja, tai kitur… Aš irgi. Tai su duetais, tai su šauliais.

Aplinkui tik ir girdžiu, kaip žmonės kankinasi, graužia save, kad tai tą, tai aną ne taip padarė. Mano moto: rytoj bus geriau!

– Jau penkerius metus esate senjorų, arba, kaip gražiai įvardijo Vytenis Pauliukaitis, rudeninių luomo atstovas. Ką veikiate per dienas?

– Atsikeliu, geriu kavą, skaitau „Kauno dieną“, tada į miestą važiuoju: į Karininkų ramovę arba į teatrą repetuoti. Vis dar vaidinu trijuose spektakliuose: „Aidoje“, „Grafe Montekriste“ ir „Mažojoje burtų fleitoje“. Jei ir nevaidinu, tai tiesiog eidamas pro šalį į teatrą užsuku. Smagu su kolektyvu pabendrauti, kavos kartu išgerti. Bambagyslė su teatru dar labai stipri. Premjeros rūpi. Teatras turi tradiciją į naujo spektaklio generalinę peržiūrą pakviesti veteranus.

Ką daugiau veikiu? Nei žvejoju, nei medžioju – ir žuvyčių, ir stirnyčių gaila. Meistrauti namuose? Irgi nelabai. Man gal labiau visuomeninė veikla rūpi: mėgstu ir labdaringuose renginiuose padainuoti, ir su samariečiais pabendrauti.

Dar yra toks susivienijimas „Gerumo ąžuolas“, kuris vienija pusšimtį įvairių profesijų bendraminčių: gydytojų, inžinierių, aktorių, dainininkų, verslininkų. Keletą kartų per metus susitinkame, galvojame, kuo galėtume savo kraštui būti naudingi. Organizuojame įvairias akcijas, kurios jau tapo tradicinės. Inkilus keliame, ąžuoliukus sodiname. Prieš gerą dešimtmetį netoli Šakių pasodinome visą giraitę – kelis tūkstančius sodinukų. Akcijoje dalyvavo ir susivienijimo garbės narys prezidentas Valdas Adamkus. Jis ąžuoliukus sodino lėktuvo katastrofoje žuvusiems Lenkijos Vyriausybės nariams atminti.

– Gera su jumis kalbėtis – jaunystės prisiminimais ir pozityvia jūsų energija mėgautis. Nė nepajutau, kaip valanda praėjo. Turiu paskutinį klausimą: ar tiesa, kad su metais laikas vis greičiau bėga?

– Galbūt ir teisybė. Tik atsikėlei – žiūrėk jau rytas, kažką paveikei – jau vakaras atėjo. Tačiau svarbiausia, kad vos atsikėlęs – ir jau ne mažiau kaip 30 metų! – savo pašto dėžutėje randu „Kauno dieną“! Pirmiausia išsprendžiu kryžiažodį – kad atmintį pramankštinčiau, o jau paskui visa kita skaitau. Tai kada, sakote, apie mane rašysite? (Šypsosi.)