Svetingas sutikimas

Į susitikimą su broliais Basharu ir Bilalu Rahimais ėjau įsiskaudusia galva. Per skubėjimą kavos namie išgerti taip ir nespėjau.

„Čia greičiausiai jos negausiu. Juk ne į moterų kirpyklą, o į barberių saloną einu“, – artėdama link susitikimo vietos nerimavau, kaip reikės išgyventi artimiausią valandą. Peržengusi slenkstį supratau, kad galbūt kiti barzdaskučiai mane būtų pasmerkę kančiai, tik ne „Habibi Barbershop“ meistrai.

„Arbatos, arabiškos kavos, alaus ar viskio?“ – atmetus pastaruosius du variantus dėl netinkamos savaitės dienos ir paros meto, pasirinkau kavą.

Gėriau stiprią, su maloniu prieskoniu ir brolių mamos gamintais kelių rūšių skanėstais, kurių, baigus pokalbį, buvo pilnos mano kišenės.

„Kava – specifinė, ne visi ją mėgsta. Pradžioje įpilsiu labai nedaug. Jei norėsite – pakartosime, jei ne – pajudinkite puodelį į šonus“, – pademonstravęs, kaip tai daroma, Basharas įvarvino kelis lašus šilto gėrimo, įsitaisė kėdėje priešais vyresnėlį brolį ir ėmė pasakoti jų istoriją – kelią į Lietuvą ir į savo didžiają svajonę, kurią pavertė realybe.

Kelionė: pabuvoję ir plovykloje, ir mokykloje, kirpimo įrankiai rado vietą barberių salone. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pasirinko Lietuvą

Palikusi gimtąją Siriją, paskui laikinai apsistojusi Turkijoje, 2018 m. gruodį Rahimų šeima atvyko į Lietuvą.

Vieni pasipasakoja apie savo antrąsias puses, kiti – apie sudaužytus automobilius, problemas darbe.

„Apie ją iki tol nebuvome nieko girdėję. Gavę rinktis, kur vykti: į Latviją, Čekiją ar Lietuvą, skaitėme, domėjomės ir supratome, kad būtent Lietuva mums – pats geriausias variantas. Vėliau esame sulaukę klausimų, kodėl darėme ne kaip kiti užsieniečiai, kurie, pabuvę Lietuvoje, išvažiavo į Vokietiją ar kur kitur. Mums čia labai gerai. Nors galėtų būti kiek šilčiau“, – broliai prisiminė ne tik pirmąją akistatą su vietos vaikinais prie Ruklos maisto prekių parduotuvės ir jų kvietimą drauge pažaisti futbolą, bet ir Lietuvos šaltį, prie kurio nė vienas jų nebuvo pratęs.

Tą žiemą termometro stulpelis krito žemiau nei 20 °C, o sniego pusnys siekė kelius. Turkijoje gruodį paprastai būna +12 °C. Šalčiausia – sausį, kai vidutinė temperatūra siekia +5 °C.

„Vaikai sniegą matė pirmą kartą, jiems buvo labai smagu, tačiau visi greitai pradėjo sirgti“, – greičiausiai dėl to, anot Basharo, pirmasis lietuviškas žodis, kurį išmoko ir mažieji, ir suaugusieji, buvo „temperatūra“.

Rukloje, Pabėgėlių priėmimo centre, broliai praleido pusmetį. Dar bene tiek pat laiko jie gyveno Jonavoje. Išsinuomoti buto kitur sirams nepavyko – į atvykėlius vietiniai žiūrėjo įtariai.

Meistrystė: lengvą brolių ranką, kol šie dar neturėjo savo salono, pastebėjo ne vienas. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Bandymai įsitvirtinti

Maždaug po metų šešių asmenų šeima persikraustė į Kauną, įsigijo būstą. Basharas, kuriam tada buvo trylika metų, pradėjo mokytis Viktoro Kuprevičiaus progimnazijoje, o septyneriais metais už jį vyresnis Bilalas ėmė ieškoti būdų, kaip užsidirbti pinigų. Turkijoje išbandęs pačius įvairiausius darbus, jaunas vyras nesibaidė iššūkių ir Lietuvoje.

„Nenorėjau būti blogas žmogus, sėdėti ir gauti iš valstybės pinigus. Ėjau į darbo biržą ir priėmiau visus pasiūlymus“, – Bilalas prisiminė, kaip, atėjęs į vieną įmonę prašyti statybininko darbo, atsidūrė plovykloje. Pagrindinis jo darbas buvo poliravimas. Kai nebūdavo klientų, vyras atlikdavo cheminį valymą arba plaudavo automobilius. Kai atsilaisvindavo, čiupdavo skutimo mašinėlę ir žirkles.

„Kolegoms būdavo patogu, nes nereikėdavo eiti į kirpyklą. Būdavo, skambina iš vakaro ir sako: įsimesk įrankius į darbą. Po darbo nuvažiuodavome pas kurį nors į namus, kur geras apšvietimas, ir kirpdavau“, – su šypsena kalbėjo Bilalas.

Perėjęs į Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mokyklą, į kuprinę šalia pratybų, sąsiuvinių ir knygų kirpimo priemones įsimesdavo ir Basharas. Sužinoję apie auksines bendramokslio rankas, paaugliai dėl kieto įvaizdžio aukodavo net ir savo pietų pertraukas. Baigęs dešimt klasių, Basharas nutarė nebetęsti mokslų, nors brolis ir tėvai ragino išnaudoti progą.

„Lietuvių kalbos pradėjau mokytis septintoje klasėje. Kai kiti vaikai rašė rašinius, aš tik susipažinau su žodžiais. Realiai nesuprantu net kaip išlaikiau dešimtoje klasėje pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo lietuvių kalbos egzaminą ir surinkau 51 tašką. Matematikos neišlaikiau. Pagalvojau, kam gaišti savo laiką, jei po dvyliktos niekur nestosiu, nes man bus sunku“, – nors mokslų nebetęsė, draugiški santykiai, anot dvidešimtmečio, su bendraklasiais nenutrūko.

Basharas į mokyklą užsukdavo per pertraukas pas savo klasiokus ir mokytojus. Vaikinas dalyvavo ir šimtadienyje, ir paskutinio skambučio šventėje, ir išleistuvėse.

„Iki šiol sulaukiu žinučių su kvietimais susitikti“, – besitęsiančia draugyste džiaugėsi Basharas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Rado patalpas salonui

Po dvejų metų Bilalas nusprendė išeiti iš plovyklos ir daryti tai, kas jam sekasi geriausiai, – kirpti. Jaunas vyras lankė kursus, be to, nuolat peržiūrėdavo vaizdo įrašus ir iš jų mokėsi. Netrukus prie brolio prisijungė ir Basharas. Vyresnėliui išsinuomojus vietą viename salone miesto centre, jaunėlis kartkartėmis prisijungdavo prie jo. Tiesa, ne visiems patiko brolių temperamentas ir jų garsūs pokalbiai su klientais.

„Aš labai jaučiu žmones. Užduodu klausimą apie orą ir iš atsakymo žinau, koks bus tolesnis bendravimas. Jei žmogus nori kalbėti, nestovėsiu tylėdamas“, – antakius kilstelėjo Basharas.

Taip broliai nutarė atidaryti savo saloną, kur nebūtų varžomi aplinkinių ir  jiems nepriimtinų taisyklių. Erdvių paieškos ilgai netruko – antrasis skelbimas internete buvo lemtingas.

„Pamačiau patalpas, patiko. Be to, netoli namų. Paskambinau kelis kartus savininkui, bet jis nekėlė. Pamaniau, kad viskas, išnuomota. Sulaukęs atgalinio skambučio ir sužinojęs, kad patalpos vis dar laisvos, dar tą patį vakarą su broliu atvažiavau apžiūrėti, nesvarbu, kad buvo šeštadienis. Pirmadienį pasakėme, kad imame“, – nors erdves būsimam salonui pavyko rasti greitai, jas įrengti ir sutvarkyti dokumentus užsitęsė ilgiau, nei broliai planavo.

Basharas ir Bilalas patys remontavo patalpas, pirko visą įrangą. Detalėmis sukūrė jaukumą.

„Planavome atsidaryti iki rugsėjo, bet užtrukome ilgiau“, – nepaisant kiek pasikeitusių planų, rezultatas, anot Bilalo, buvo toks, kokio ir tikėjosi.

Santykis su klientais

Šiandien barberių salonas, kuriame kerpami plaukai, dailinamos barzdos ir netgi siūlais pešiojami vešlūs antakiai, yra antrieji brolių namai. Taip pat čia jaučiasi ir ateinantys klientai. Jie žaidžia kompiuterinius žaidimus, žiūri televizorių ar tiesiog šnekučiuojasi sukritę ant minkštasuolio.

Broliai įsitikinę, kad unikalūs yra ne tik moterų su kirpėjomis, bet ir vyrų su barberiais santykiai. Labiausiai tuo, kad, beveik nepažinodami meistrų, į jų rankas klientai atiduoda ne tik savo grožio puoselėjimą, bet ir išsipasakoja problemas, o kartais patiki net didžiausias paslaptis. Dėl to broliai save vadina ne tik barberiais, bet ir nuodėmklausiais, psichologais.

„Yra klientų, kuriems kirpimas ne tiek svarbus, kiek patys pokalbiai. Jie ateina ir nuo pirmos iki paskutinės minutės kalba. Žmonės nori paleisti savo emocijas. Vieni pasipasakoja apie savo antrąsias puses, kiti – apie sudaužytus automobilius, problemas darbe. Mes žinome viską, kas vyksta Kaune. Kartą paskambino klientas ir sako: Bilalai, koks rytoj oras?“ – pokalbį nutraukus truposios žinutės signalui, Bilalas nusijuokė, kad šį kartą niekas nesiteiravo prognozės, tik pasitikslino vizito laiką.

Būdami salone broliai neskaičiuoja valandų. Tai ypač patinka klientams, kurie, nespėję į kirpyklą užsukti darbo dienomis, duris varsto ir savaitgaliais.

„Kai dirbi sau – daug paprasčiau, – Basharas džiaugėsi tuo, ką jam ir broliui per pastaruosius metus pavyko sukurti. – Kalbu ne tik apie vietą, bet ir apie santykį su žmonėmis. Mūsų salonas vadinasi „Habibi Barbershop“. Dauguma turbūt žino, ką reiškia žodis „habibi“. Taip smagu, kai ateina klientai ir sako: na, ką habibis? Arba: labas, seni!“

Pabandykite: patikėkite, tokios kavos, kokią ruošia Basharas ir Bilalas, dar nesate ragavę. Regimanto Zakšensko nuotr.

Meilė ir svajonės

Turkijoje patyrę ir vietinių priešiškumą, ir valdžios nesiskaitymą, savo sprendimo įsikurti Lietuvoje broliai niekada nesigailėjo. Mūsų šalies įstatymai jiems palankūs, žmonės – draugiški ir malonūs. Basharas ir Bilalas neslėpė, kad po tiek metų, praleistų šiame mieste, jaučiasi savi ir net šiek tiek kauniečiai.

„Kartais užsimirštu, kad esu užsienietis, ne lietuvis. Man čia labai patinka“, – kalbėjo Basharas, o aš dar kartą atkreipiau dėmesį į iš jo lūpų sklindančią švarią lietuvišką kalbą ir net posakius, kuriuos ne visada išgirsi iš jaunesnės kartos miestiečių lūpų.

Atkreipiau dėmesį ne tik į tai, bet ir į B formos taupyklę prie veidrodžio, ant kurios – užrašas „Bilalo vestuvėms“.

„Yra mylimoji?“ – man klustelėjus, jaunas vyras nusišypsojo. Bandęs užmegzti santykius su lietuvėmis, galiausiai Bilalas suprato, kad iš to nieko neišeis. Šiuo metu jo širdis priklauso sirei, kurią jis pažįsta nuo mažų dienų. Laiko klausimas, kada aštuoniolikmetė atvyks į Lietuvą. Kai tai įvyks, bus ir vestuvės. Basharas savo meilę rado čia. Tiesa, jo mylimoji šiuo metu Ispanijoje atlieka praktiką.

„Ateities planai? Jei kalbate apie darbą, tai mes esame maksimalistai. Vieną svajonę keičia kita“, – Basharas neabejojo, kad jai, kaip ir kitoms bus lemta išsipildyti.