„Tokio amžiaus nė vieno sveiko nerasite“, – mąsliai šypsosi 75-erių televizijos režisierius Vytenis Pauliukaitis. „Judesys gydo viską – net ir mano operacijos prašiusį meniską“, – užtikrina 74-erių sporto ambasadorė Joana Bartaškienė. „Man padeda pozityvumas, darbštumas ir planavimas, paveldėjau tai iš savo mamytės“, – dalijasi jaunatviškumu trykštanti 72-ejų aktorė Virginija Kochanskytė, bendraujanti su žiūrovais penkis šešis kartus per savaitę.

Virginija Kochanskytė: svarbu išsaugoti vidinį aktyvumą

V. Kochanskytės asmeninio archyvo nuotr.

Kai buvau jaunesnė, nelabai kreipdavau dėmesį į profilaktinius sveikatos patikrinimus. Tačiau prieš kokius septynerius metus teko lankytis Kuboje, kur išgirdau, kad kubiečių sveikatos rodikliai – vieni geriausių pasaulyje. Pasidarė įdomu, kodėl. Pasirodo, jų sveikatos sistemoje dažni profilaktiniai patikrinimai, dėl to ligą galima užtikti pradinėje stadijoje. Nuo to laiko ir aš kitaip ėmiau žiūrėti į šeimos gydytojos rekomendacijas reguliariai tikrintis sveikatą. Juk kiekvienas delsimas gali lemti netikėtos ligos progresą.

Geros sveikatos pagrindas? Gera savijauta. Kas ją lemia? Man, visų pirma, – kokybiškas miegas. Seniai pastebėjau, kad jei namuose pradedu dėl ko nors pykti, turiu eiti ir atsigulti. Nors trumpam – 15–20 minučių. Tas grožio miegas – ne anų laikų poniučių užgaida. Jis turi loginį paaiškinimą. Anksti atsikėlus, į pavakarį jėgos išsenka. Tuomet guluosi ir snūsteliu, o pabudusi visada jaučiuosi geriau, aktyviau. Nesu medikė, bet suprantu, kad tuomet kraujas tolygiai teka per visą organizmą, išnešioja deguonį, aprūpina juo smegenis ir suirzimas praeina. Pamenu, kai lankiau Kauno pantomimos teatrą, vienas iš judesio pratimų po valandą trukusio trenažo būdavo atsistoti ant galvos – tada pajusdavau didelį energijos antplūdį. Jį taikiau ir vėliau, jau dirbdama teatre – iš pradžių darydavau trumpą mankštą, o pabaigoje būtinai atsistodavau ant galvos.

Dažnai žmonės daro nedovanotiną klaidą – pirmiausia myli save, o tik tada artimą. Būtų kur kas sveikiau, jei žmogus savo energiją nukreiptų į kitą ir galvoje turėtų daugiau pozityvių minčių.

Iš geros savo bičiulės pianistės Šviesės Čepliauskaitės, koncertavusios Japonijoje, sužinojau ir kitą receptą energijai sugrąžinti. Japonų muzikantai jai patarė prieš renginį bent 5 minutėms atsigulti ant grindų. Kraujas suvaikšto, tu atsistoji ir eini pilna energijos į sceną.

Mano gerą savijautą lemia ir judesys. Nuo mažų dienų šokau tautinių, paskui – išraiškos šokių kolektyvuose, lankiau Kauno pantomimos teatrą, todėl judesys visada buvo mano savasties dalis. Jis darė mane judrią ir guvią. Įsivaizduokite, kad esate kamuolys, iš kurio kažkas išleidžia truputį oro. Jis subliūkšta, nebešokinėja. O aš noriu būti fiziškai pasiruošusi – kaip tas tvirtas, oro pripumpuotas kamuoliukas.

Ypač tai pajutau, kai vaidinau Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje Antono Čechovo „Ivanovas“. Spektaklio metu visi aktoriai išėjimo laukdavo už kulisų, įsiklausydami į vyksmą scenoje. Tartum kokie bėgikai prie starto linijos, pasiruošę tiksliai, laiku įšokti į sceną – pataikyti į savąją natą tiek garso, ritmo, tiek ir energijos prasme. Jei aktorius būtų kaip subliūškęs kamuolys, pataikyti į aukštą natą tikrai negalėtų ir jokios kalbos apie įtaigų spektaklio poveikį žiūrovui nebūtų.

Dar vienas mano geros savijautos punktas – sveikas gyvenimo būdas, kuris susiformavo daugiau per mano profesines patirtis.

Dirbdama teatre pastebėjau keistą dalyką – nejučia imu ir apsinuodiju maistu, nors tikrai po spektaklio nieko blogo nevalgau. Kai apie tai papasakojau gydytojui, jis paaiškino, kad žmonėms streso padariniai pasireiškia labai įvairiai. Pasak jo, nuo streso mano skrandis susitraukia, o aš jam, dar nepasiruošusiam virškinti, mesteliu maisto. Kadangi skrandžio sultys dar nebūna išsiskyrusios – ima gamintis nuodai. Gavau patarimą po spektaklio keletą valandų nieko nevalgyti – išgerti vandens.

Po panašių patirčių grįžau prie paprastos vaikystės mitybos. Kadangi su mama ir broliu gyvenome kukliai (tėvelis žuvo per avariją, kai man buvo ketveri), patiekalai ant mūsų stalo irgi buvo kuklūs – be įmantrių užpilų, padažų, prieskonių ir pan. Tokią mitybą praktikuoju ir dabar. Susilaikau nuo maisto likus keletui valandų iki spektaklio.

Esu su tuo susidūrusi. Keliaudama su renginiais per Lietuvą dažnai sulaukiu organizatorių kvietimo pasivaišinti. Nenorėdama jų įžeisti, aišku, užvalgau, bet paskui – vietoj dialogo su žiūrovais, vedu dialogą su savo skrandžiu. Energija organizme yra viena. Ji neskirstoma bendravimui, maisto virškinimui ir fizinei veiklai. Todėl dabar prieš spektaklį išgeriu tik puodelį arbatos arba kavos su juodojo šokolado skiltele, kuri man suteikia energijos.

Vis dėlto labiausiai energijos suteikia kvepalai. Ne kokie prabangūs ar nišiniai, bet gaivūs, vaiskūs gėlių kvapai. Tuomet pasijaučiu tarsi tikroje gėlių pievoje ir tas jausmas mane be galo tonizuoja.

Teko skaityti, kad ilgiausiai gyvena žmonės, ne tik paveldėję gerus genus, sveikai besimaitinantys, fiziškai aktyvūs, pozityvūs, bet ir tie, kurie gali save vadinti ilgalaikių gyvenimo planų kūrėjais. Turiu gerus genus – mamytė buvo ilgaamžė, bet ji mokėjo ir planuoti. Nieko nesirašė ant popieriaus, bet ateinančios ar net dviejų savaičių planus visada sudėliodavo.

Man planavimas taip pat labai svarbus. Pastebėjau, jei dieną susiplanuoju, jau nuo ryto esu pilna energijos. Lygiai taip pat puikiai jaučiuosi, kai vykdama į renginį pati sėdžiu prie vairo.

Mano judėjimas suplanuotas iki pat Naujųjų – kiekvieną savaitę turiu po penkis šešis renginius. Ar nepavargstu? Ne. Gal vėlgi genai? Iš savo mamos paveldėjau energiją, kūno sudėjimą, darbštumą ir artimo meilę. Mylėk savo artimą kaip pats save, – kartodavo ji šį Dievo įsakymą, nes dažnai žmonės daro nedovanotiną klaidą – pirmiausia myli save, o tik tada artimą. Būtų kur kas sveikiau, jei žmogus savo energiją nukreiptų į kitą ir galvoje turėtų daugiau pozityvių minčių, nes nihilistas bliūškina pats save kaip tas kamuolys.

Kada žmogus pradeda atmirti? Kai nustoja norėti mokytis. Skaitau paskaitas Trečiojo amžiaus universiteto studentams. Kad jūs žinotumėte, kokia tai šviesuomenė, kokie intelektualai! Kaip jie klausosi ir kaip įdomu su jais diskutuoti, nors fizinis judesys ne vieno jau ribotas, bet koks neišpasakytai didelis tų žmonių vidinis aktyvumas! Jie vis dar nori mokytis, jie atviri pasauliui, naujoms žinioms.

Panašiai jaučiuosi, kai būnu pakviesta vesti kokio nors renginio apie istorinį įvykį ar praėjusiais šimtmečiais gyvenusią asmenybę. Tuomet daug skaitau, domiuosi, renku apie ją medžiagą. Žodžiu, esu vidujai aktyvi. Aktyvumas užkoduotas jau pačioje aktoriaus profesijoje – t. y. akt-orius akt-yvus. Mūsų misija – paveikti kitą. Todėl, jei užpildysi save žiniomis, tai ir žiūrovų lauks ypač įdomi ir įtaigi tavo iškrova.

Ar kamuoja mintys apie vienatvę? Kol kas ne. Vis dar keliaujame drauge su vyru (skulptorius Arūnas Sakalauskas – red. past.) ir abiejų troškimas, lyg koks apsėdimas (juokiasi), įdomiai gyventi neleidžia nuobodžiauti. Labai žaviuosi vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie, jei tik fizinės galios leidžia, ar po vieną, ar drauge su brangiu žmogumi jungiasi į klubus, bendruomenes ir mėgaujasi įvairiomis bendromis veiklomis. Todėl sakau, kad amžėdami turime maksimaliai stiprinti savo fizines galias, kad kuo ilgiau galėtume dalyvauti socialiniame gyvenime.

Joana Bartaškienė: reikia sėdėti mėgstamo darbo rogėse

J. Bartaškienės asmeninio archyvo nuotr.

Jau dešimt metų esu Lietuvos sporto ambasadorė, važinėju po Lietuvą, skaitau paskaitas ir dažnai sakau, kad žmonės turi gyventi čia ir dabar, nes gyvenimas iš esmės – tai judėjimas.

Sutinku, kad mano amžiuje jau reikia žinoti, kaip gyventi, – nesportuoti bet kaip, neužsiimti savigyda, nevalgyti bet ko ir t. t. Tačiau pagrindinė mūsų sveikata, kaip aš sakau, slypi galvoje. Kaip mes galvosime, taip ir jausimės. Kalbu iš patirties.

Mano sveikatos receptas? Oi, labai paprastas – žalingų įpročių atsisakymas, fizinis aktyvumas, gyvenimas be streso, sveika mityba ir socializacija. Mano amžiaus žmonėms ji tiesiog būtina. Prieš du dešimtmečius, kai skaitydavau paskaitas, pirmiausia išskirdavau judėjimą, šiandien sakau – bendravimas. Bendraudami gauname gerų emocijų, stipriname savo psichikos sveikatą, sužinome daug naujų dalykų. Vien iš moterų, kurios lanko sveikatingumo klubo „Joana“ užsiėmimus, kiek sužinau – kur koks baseinas senjorams nemokamas ar linijiniai šokiai, koncertas, spektaklis, vakaronė ir pan. Pas mane sportuoja apie 200 moterų, kurių amžiaus vidurkis – 75 metai. Daugumai jų atrodo, kad šiais laikais bepigu būti senjoru – tiek daug mums visko prigalvota, nuolat kažkas vyksta: Pagyvenusių žmonių metai, Senjorų savaitės, akcijos, atrakcijos, renginiai, o anksčiau kam buvome reikalingi? Rinkimams ir balsavimui (juokiasi).

Pažiūrėkite, kaip šiandien atrodo mūsų senjorės, – tikrai perpus jauniau, nei mūsų mamos ir močiutės. Labai daug gero padarė Trečiojo amžiaus universitetai, kurie leido senjorėms toliau mokytis, tobulėti, turėti savo gyvenimus, o ne reguliuoti vaikus ir anūkus. Aš sakau: tegul jie rūpinasi savo gyvenimu ir savo sveikata, o mes, senjorai, pasirūpinsime savaisiais.

Turime gyventi čia ir dabar. Smagu, kad šių laikų senjorės gali realizuoti savo senas svajones, kurias pamiršo dirbdamos ar augindamos vaikus. Jos gali mokytis groti pianinu, piešti, studijuoti kalbas ir t. t. Jei man kada kas būtų pasakęs, kad sulaukus pensijos bus taip gerai, – atsidarys ne tik durys, bet ir langai (beje, daug kur nemokamai), tikrai nebūčiau patikėjusi. Jei dar valdžia šiek tiek pinigėlių prie pensijos pridėtų, gal ir į užsienį nuvyktume, svečias šalis aplankytume.

Pasitempimas, pasipuošimas labai prisideda prie žmogaus emocinės būklės. Jei eisi apsmukęs – tas pats ir galvoje bus.

Tuščia jų – tų pensijų... Daugelis mūsų ir tas pačias atiduotų, kad tik pasaulyje taika vėl būtų. Niekada taip gerai negyvenome, kaip dabar, o tie, kurie murma ir sako kitaip, matyt, iš prigimties yra murmekliai. Pažįstu daug moterų, kurios iš savo mažyčių pensijų ir kelionėms susitaupo, o kad mažiau pavalgo, tai dar lieknesnės ir gražesnės atrodo.

Iš kur esu tokia optimistė? Genai. Tėveliai buvo labai linksmi, ypač mama. Kad ir sunkus buvo jų gyvenimas, bet džaugėsi tuo, ką turėjo. Todėl dalis mano optimizmo iš tėvų, kita dalis – iš praktikuojamo gyvenimo būdo. Džiaugiuosi kiekviena diena, o svarbiausia – sėdžiu mėgstamo darbo rogėse. Kai žmogus dirba tai, ką jis mėgsta ir moka geriausiai, – tada ir nuotaika puiki. Galite tikėti, galite ne – bet per 65-erius savo darbo metus aš niekada nežiūrėjau nei į laikrodį, nei į piniginę.

Darbas mane veža ir suteikia energijos. Kai matau salėje pusšimtį ar visą šimtą senjorių ryškiomis sporto uniformomis, kraujas gyslose užverda – taip gera. Dirbu keturias penkias dienas per savaitę ir kasdien turiu po du ar tris užsiėmimus.

Dienos rutina? Labai paprasta. Gyvename nuosavame name – sodas, daržas, gėlės. Ši vasara – nuostabi: tiek saulės, tiek gražaus oro! Vos pabudusi pavedžioju šuniuką. Išsiverdu arbatos arba kavos. Kas rytą pasižiūriu vieną serialą – bet tik vieną! Kadangi turiu ne vieną užsiėmimą, namuose mankštos nebedarau – prisimankštinu su savo lelkomis (taip mano moteris vadina mano vyras). Džiaugiuosi, kad kiek jų prieš daug metų pradėjo sportuoti – tiek ir toliau sportuoja. Mus jungia ne tik sportas, bet ir bendrystė, pašnekesiai. Turime patalpą, kurioje prie stalo gali sutilpti apie 30 moterų. Susėdame, kalbamės, dalijamės atrastais kremais brandžiai odai, gurkšnojame kavutę, bet ko jau tikrai nedarome – nekalbame apie jokias ligas ar anūkus. Geriau pasidalyti informacija, kur vyksta kokia įdomesnė paskaita (jei dar ir nemokama!), geresnis spektaklis ar organizuojama ekskursija senjorams.

Labai mėgstame dalyvauti įvairiuose fesivaliuose. Visos šokame vilkėdamos vienoda apranga. Kai kurioms tie pasirodymai – išvis pirmieji gyvenime. Kai kurioms moterims, kurios pas mane sportuoja, pakeisti sąnariai. Juokaujame, kad dabar tokie geri laikai, jog greitai galėsime pasikeisti ne tik sąnarius, bet ir kojas. Nepatiko storos – prisuks plonas, arba atvirkščiai. (Juokiasi.) Svarbu, kad visos norime judėti, nes vien judesys, kaip žinoma, išgydo net 45 ligas, kurios nesukelia uždegimo. Man irgi daktarai buvo paskyrę menisko operaciją, kai per pandemiją užsisėdėjome, negalėjome sportuoti. Tačiau kai vėl viskas grįžo į savo vietas – ėmiau vesti treniruotes, kasdien judėti, nebereikia ir operacijos: judesys viską sutvarkė.

Apie grožio procedūras su savo lelkomis pašnekame – tik jau ne apie raukšlių tiesinimą ar lūpų putlinimą. Juokiamės, kas gi būtų, jei mūsų metų moterys be raukšlių, bet su patirtimi ir grožiu, išeitų į gatves? Tuomet visi jauni vyrai paskui jas bėgtų! (Kvatojasi.) Ką tuomet tos jaunos darytų? Geriau jau mes savo vietoje būsime ir savo reikalais užsiimsime. Kai eisime į gatvę, būtinai pasipuošime, nes užteks su apsmukusia laisvalaikio apranga vaikščioti. Aš pati, kai važiuoju į treniruotę, apsiaunu gražiausius batelius, pasipuošiu gražiausiais drabužiais ir dar gėlių į švarko atlapą prisisegu. Žmonės stabdo, klausia, į kieno jubiliejų išsiruošiau, o aš jiems sakau: „Švenčiu gyvenimą, nes nežinau, kas su manimi bus rytoj!“ Juk pasitempimas, pasipuošimas labai prisideda prie žmogaus emocinės būklės. Jei eisi apsmukęs – tas pats ir galvoje bus.

Humoras? Blevyzgos? Jos man padeda ir nuotaiką pataiso, kaip ir tas „stimorol“ (čia toks kodinis stipresnio gėrimo pavadinimas). Lašas jo mūsų amžiuje – irgi vaistas. Tada ir anekdotų pasipila, ir nuotaika pagerėja. Žmonėms, kurie bamba ir kuriems viskas blogai, pasakysiu: darykite, važiuokite, ieškokite vietos, veiklos, kuri padarytų jus laimingus, nes vien nuo bambėjimo niekas nepasikeis.

Vytenis Pauliukaitis: stenkimės kūrybiškiau pažvelgti į savo gyvenimą

E. Blažio / LRT nuotr.

Dažnai, kai matau bėgiojančius žmones, pagalvoju, ar jie tai daro taisyklingai, nes netinkamai sportuodamas savo organizmui pridarysi daugiau žalos negu naudos. Aš, visų pirma, pasikonsultuočiau su daktaru, kiek mūsų senjoriškame amžiuje reikia fizinės veiklos. Čia lygiai tas pats, kaip ir su vaistais, kai žmogus prisiperka visokių papildų ir juos geria, nežinodamas, kas nuo ko. Užsiima savigyda.

Važinėdamas po Lietuvą su projektu „Prisijungusi Lietuva“ esu girdėjęs kvailiausių istorijų, kai, tarkime, viena moteris dėjo česnaką į skaudančią ausį ir šitaip gydėsi, o paskui daktarui buvo daug vargo. Kita moterėlė savo anūkėlei akis, kurios labai traiškanojo, tepė šlapimu, nes kaimynė taip patarė.

Viena vertus, suprantu, kodėl žmonės šiais laikais imasi savigydos – patekti į gydymo įstaigą pas specialistą tas pats, kas Sizifo akmenį užridenti... Su mūsų medicina chaosas kažkoks. Ypač sunku tiems, kurie gyvena atokiau nuo miestų: juk net felčerių kaimuose nebėra. Tačiau savigydos vis tiek nepateisinu. Jei jau neprisikasu iki daktarų, konsultuojuosi bent su vaistininkais: jie mano greitoji pagalba.

Jei tik sėdėsi prie lango ir laistysi pelargonijas, būsi vienišas. Žmogus – socialus: jis turi bendrauti ir ieškoti kelių.

Su kuo man asocijuojasi gera sveikata? Visų pirma, turbūt su švariomis smegenimis. Ta prasme, kad mūsų mintys turi būti švarios, pozityvios. Žmogus turi būti aktyvus, trokšti žinių. Neturėtume būti apsnūdę, sumigę. Pažiūrėkime, kiek žmonių atsidūsta ir sako: „Ai, tam aš jau per senas…“, arba „Ai, technologijos jau ne man…“ Projekto „Prisijungusi Lietuva“ metu kvietėme žmones eiti į bibliotekas ir mokytis internetinio raštingumo. Daugelis sakė, kad nenori, nes per seni – nebeišmoks, nebesupras... Ką reiškia „per seni“ – kad tingi, nenori pasistengti? Aišku, kad vyresniems žmonėms susigaudyti kur kas sunkiau: man irgi taip buvo, bet darbai privertė ir išmokau. Arba jei žmogų pagriebia didžiosios ligos, tuomet internetas tampa tikru išsigelbėjimu – žmogus gali bendrauti su išoriniu pasauliu.

Ačiū Dievui, manęs smarkios ligos dar neprispaudė, o kad ir toliau, metams bėgant, nespaustų, turėjau šio to išmokti. Pavyzdžiui, jau išmokau pasakyti ne, kai matau, kad per daug darbų sukrito į vieną vietą. Juk man 75-eri, vadinasi, ir judu, ir mąstau lėčiau. Leidžiu sau negyventi burbule – oi, koks aš esu jaunas (juokiasi). Žinau, kad senstu ir kad po metų kitų galbūt prikibs kokių ligų ar negalavimų, tai labai tikėtina vyresniame amžiuje. Todėl ir sakau, kad reikia savo sveikata pradėti rūpintis kuo anksčiau. Mano karta, kol buvo jauna, į sveikatą dėmesio nekreipė – tik dirbo, dirbo ir dirbo! Nebuvo laiko tikrintis sveikatą. Užtai galbūt ir sergame.

Šiais laikais yra visokių prevencinių programų, tarp jų ir nemokamų. Galima išsitirti, pasitikrinti sveikatą, užbėgti ligai už akių. Deja, dauguma žmonių yra pasyvūs, tingi, nenori. Ypač vyrai. Sakote, jų vyriškas orumas sirgti neleidžia? Nežinau. Manau, jie matė, kaip jų tėvai, seneliai elgėsi. Kantrūs mes, lietuviai. Pas gydytoją einame tik paskutiniu atveju, kai kartais jau būna per vėlu. Tikrai pažįstu daug kultūringų, išsilavinusių žmonių, kurių į polikliniką su šautuvu nenuvarysi, nors jiems jau 60 metų ir daugiau.

Man atrodo, kad geriau žinoti, nei nežinoti, kas su tavimi darosi. Ne iš interneto ar kaimynės Stasės, o iš gydytojo. Senatvėje nuo ligų kenčia visi, ypač tie darboholikai, kurie dirbo, dirbo ir dirbo… Ir kūrybinių profesijų žmonės, kurie arė naktimis, ankstyvais rytais, be jokio tvarkaraščio ir paros režimo. Galbūt iš tų laikų buvau gavęs dovanų aukštą kraujospūdį – laimei, patekau pas puikius daktarus, kurie man padėjo jį suvaldyti. Teko ir maistą pakoreguoti.

Tik vieno dalyko dar nesukoregavau – sporto. Raminu save, kad daug vaikštau. Žinau – tai ne tas pats, kas sportas. Reikėtų apsilankyti pas kineziterapeutą – gal parodytų kokių specialių pratimų, kurie padėtų vienu ar kitu klausimu. Gal skirtų ir tam tikrų papildų. Žodžiu, dar yra daug punktų, kur galiu pasitempti.

Pliusiukų jau irgi nemažai. Susireguliavau mitybą, savo darbo krūvį, radau ir malonų būdą atsipalaiduoti po darbų. Kokį? Papasakosiu, bet tik už atskirą honorarą (juokiasi).

Aš čia vis kalbu ir kalbu, bet faktas vienas – mūsų savijauta, sveikatėlė priklauso nuo mūsų pačių. Kas mes esame, kokie mūsų genai, kokie dabartiniai sveikatos parametrai ir kaip jie kinta – viskas priklauso tik nuo mūsų pačių: tiesiog reikia rasti laiko ir užsispyrimo tuo užsiimti. Sunku? Taip. Tačiau nėra kitos išeities.

Į gyvenimą, kaip ir į savo sveikatą, reikia žiūrėti optmistiškai. Mano seneliai buvo labai pozityvūs žmonės. Verkšlenimo negirdėjau nė iš vienos močiutės, nors tada žmonės kur kas sunkiau gyveno. Tad gal išties tiek dūsauti ir verkti nereikėtų? Juk visada žmogaus gyvenime sunkumų buvo ir bus, tiesiog reikia nusiteikti ir jiems nepasiduoti. Verčiau galvoti, kaip su vienu ar kitu gyventi toliau. Tik pažiūrėkite, kaip šauniai pasirodė mūsų paralimpiečiai ir kiek žmogus gali pasiekti! Todėl ir mes nė vienas nežinome, kiek dar galime.

Sakote, baisi vienatvė, kai vaikai, anūkai užsienyje, o geriausi draugai jau anapilyje? Pasakysiu: jei tik sėdėsi prie lango ir laistysi pelargonijas, būsi vienišas. Žmogus – socialus: jis turi bendrauti. Nesmerkiu ir tų, kuriems to bendravimo nereikia. Tačiau jeigu reikia, mielieji, tai jūs tikrai surasite būdą, kaip tai padaryti.

Daug pagyvenusių žmonių išjudino jau mano ne sykį minėtas projektas „Prisijungusi Lietuva“. Tie, kurie norėjo, dėjo daug pastangų – visi išmoko dirbti kompiuteriu. Tačiau buvo žmonių, kuriems biblioteka panosėje, o verkė krokodilo ašaromis, kad jie vieni ir vieniši. Tokiems sakiau, kad pažįstu moterį, kuri nuėjo pas kaimynus ir paprašė, kad šie leistų jai po kelias valandas per dieną pabūti su jų mažyliais. Išeiti į lauką, pasivaikščioti. Visiškai nemokamai. Iš pradžių tėvai į jos sumanymą žiūrėjo įtartinai, bet paskui suprato, kur čia šuo pakastas, – savirealizacija. Todėl pakartosiu: viskas priklauso nuo jūsų pačių, tik reikia kūrybiškiau žvelgti į savo gyvenimą.