Šiais metais leidykla „Alma littera“ išleido žurnalistės Ilonos Skujaitės romaną „Karo nuotaka“. Vilniaus knygų mugėje pristatytas Holivudo filmų vertas istorinis romanas iškart tapo bestseleriu, jau baigiamas parduoti ir antrasis knygos leidimas.

Knygos „Karo nuotaka“ autorė I. Skujaitė sako, kad jos tikslas buvo sugrąžinti Kotryną Jogailaitę į Lietuvos istorinę atmintį. Didelio populiarumo sulaukęs istorinis romanas yra pirmasis žurnalistės mėginimas rašyti grožinę literatūrą. Ji pasakoja, kad faktų ir šaltinių paieška priminė detektyvą, nes karalaitės istorija yra lyg sutrūkęs perlų vėrinys, jo karoliukai išsibarstę po keturias šalis – Lenkiją, Lietuvą, Suomiją ir Švediją. Kotrynos Jogailaitės temos tyrinėjimams knygos autorė skyrė penkerius metus.

Inger Buxton./ Švedijos ambasados nuotr. 

Šią savaitę Kaune vyksta Skandinavijos dienos. Ta proga Kotrynos Jogailaitės kelią į Švedijos sostą romane „Karo nuotaka“ aprašiusi žurnalistė I. Skujaitė su Švedijos ambasadore Lietuvoje I. Buxton kalbasi apie iš Lietuvos kilusią neeilinę karališkosios šeimos moterį.

M. Savičiūtės nuotr. 

– Šiemet Švedija mini Vazų dinastijos pradininko karaliaus Gustavo Vazos, Kotrynos Jogailaitės uošvio, 500 metų valdymo jubiliejų. Kuo ši asmenybė svarbi Švedijai?

– Galima sakyti, kad nuo karaliaus Gustavo Vazos prasidėjo moderni Švedijos valstybė. Prieš 500 metų jis buvo išrinktas Švedijos karaliumi, – mūsų šalyje jis dažnai vadinamas „valstybės tėvu“. Karalius Gustavas savo valdymo metais įtvirtino monarchijos paveldėjimą, šitaip užtikrindamas sūnums teisę į sostą. Šis karalius nutraukė ryšius su Romos popiežiumi ir pavertė Švediją protestantiška valstybe. Jis sugebėjo suvienyti šalį, paversti ją galinga, kurios jau niekas daugiau nebegalėjo užkariauti.

Vazų dinastija Švediją valdė iki 1654 metų. Gustavo Vazos proanūkė, Švedijos karalienė Kristina buvo toji, kuri savo noru atsisakė sosto. Tačiau Vazų era Abiejų Tautų Respublikoje dar tęsėsi, ji baigėsi, kai baigė valdyti Kotryna Jogailaitė ir Jono III anūkas Jonas Kazimieras Vaza.

– Įdomu, kaip švedai vertina ir prisimena savo karalienę Kotryną Jogailaitę?

– Karalienei teko svarbus vaidmuo vystant mūsų šalį, – Kotryna Jogailaitė buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesuo, jos motina Bona Sforca buvo kilusi iš Italijos didikų giminės, taigi jos kilmė, šeima ir ryšiai buvo itin reikšmingi Švedijai bei šalies plėtrai.

G. Butkuvienės nuotr. 

Žinoma, jei dabar gatvėje paklaustumėte švedų, ar jie prisimena Kotryną Jogailaitę, turbūt tikrai ne visi žinos jos vardą. Reikia turėti omenyje, kad tuo metu karalienės gyveno savo vyrų ir svarbiausių politinių įvykių šešėlyje. Na, galbūt galima išskirti tik karalienę Kristiną, kuri Švedijoje yra labai gerai žinoma. Vis dėlto istorija, architektūriniu ir kultūriniu paveldu besidomintys žmonės Kotrynos vaidmenį šalies istorijoje gerai supranta. Verta prisiminti, kad atvykdama gyventi į Švediją ji atsivežė ir nemažą dvarą, kuriame buvo įvairių sričių specialistų – architektų, menininkų, muzikantų, kulinarų – iš Lenkijos, Lietuvos ir kitų Europos šalių.

Kotrynos Jogailaitės gyvenimo metais Švedijoje klestėjo Renesanso kultūra ir architektūra. Švedijos karalius Jonas III Vaza savo žmonai pastatė rūmus, pavadintus Drotningholmu (lietuviškai – Karalienės sala), kuriuose reziduoja dabartinė karališkoji Švedijos šeima.

Karalienė turėjo stiprios įtakos savo vyrui, ypač per ketverius jo įkalinimo metus Gripsholmo pilyje. Jonas III Vaza tikrai domėjosi jos idėjomis ir žiniomis. Manau, jų amžiaus skirtumas irgi turėjo reikšmės: karalius Jonas buvo jaunas, ambicingas ir turbūt suprato, kad gali kliautis ne tik už jį vyresnės, labai išsilavinusios, iš karališkosios šeimos kilusios Kotrynos kontaktais, bet ir jos nuomone, patirtimi, intelektu.

Taip pat reikia turėti mintyje, kad tuo laikotarpiu, kai Kotryna buvo Švedijos karaliene, Krokuva turėjo daugiau įtakos ir galios Europoje nei Stokholmas. Beje, faktas, kad karalienė Kotryna buvo katalikė – atsivežė į Švediją katalikų kunigų ir pagal savo tikėjimą auklėjo vaikus, protestantiškoje Švedijoje buvo vertinama ne itin palankiai. Karalienė tapo grėsme vėl patekti į Romos popiežiaus įtakos sferą, o vėliau Švedijos aukštuomenės luomai iš dalies ir dėl to nenorėjo, kad katalikiškai auklėtas Kotrynos sūnus Zigmantas Vaza būtų jų karaliumi.

– Ar Kotryną Jogailaitę, kalbant šiuolaikiniais terminais, galima vadinti įkvepiančia lydere?

– Tiesą sakant, nėra paprasta pasakyti, kokia iš tiesų buvo Kotryna Jogailaitė, juk skaitydami liudijimus sužinome tik kitų žmonių nuomonę. Iš to, ką aš skaičiau, man ji pasirodė labai kantri, geros širdies, maloni ir kilni. Pavyzdžiui, kai tarp brolių Vazų (Kotrynos Jogailaitės vyro Jono III ir jo brolio Švedijos karaliaus Eriko XIV – aut. past.) kilo kova dėl sosto, karalienė Kotryna padėjo įkalinto Eriko XIV žmonai Karinai atgauti papuošalus ir dalį kitos nuosavybės.

Nesu tikra, ar ją būtų galima vadinti lydere, nes Kotryna Jogailaitė neturėjo galimybės valdyti šalį tuo metu. Vis dėlto yra vienas iškalbingas faktas – jos vyras Švedijos karalius Jonas III pasirašė dokumentą, kuriame teigė, kad tuo atveju, jeigu jis mirtų pirmas, o jų sūnus Zigmantas dar nebūtų sulaukęs pilnametystės, Kotryna Jogailaitė turėtų tapti regente ir valdyti šalį. Tai rodo, kad karalius labai tikėjo savo žmona ir matė jos gebėjimus. Kotryna Jogailaitė turbūt turėjo lyderio savybių, tačiau neturėjo progų jų parodyti, – valstybę valdė karalius.

G. Butkuvienės nuotr. 

Iš to, ką apie ją skaičiau, man ir nesusidarė įspūdis, kad būtų labai troškusi valdžios. Galbūt dėl to, kad karalienė Kotryna buvo katalikė, religija užėmė svarbią vietą jos gyvenime. Prieš įkalinimą Gripsholme Švedijos karalius Erikas XIV pasiūlė Kotrynai likti laisvėje, bet ji pareiškė būsianti ištikima savo vedybinei priesaikai, seksianti paskui karalių. Man susidaro įspūdis, kad noras būti gera katalike buvo ne vien tikėjimo išraiška, bet ir gyvenimo būdas, skatinęs ją tenkintis savo pozicija ir nenorėti daugiau, nei duota.

Kotryna Jogailaitė ir Jonas Vaza susituokė 1562-ųjų spalio 4 dieną Vilniuje, kai prie Baltijos jūros krantų vyko Livonijos karas, o Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV, geriau žinomas kaip caras Ivanas Rūstusis, jau buvo okupavęs dalį dabartinės Estijos ir Latvijos (XVI a. – Livonijos) teritorijų. Kaip manote, ar ši santuoka buvo tam tikras aljansas prieš Maskvą?

Tuometis Švedijos karalius Erikas XIV Vaza nepritarė Kotrynos ir savo brolio Jono vestuvėms. Jis buvo netgi labai įpykęs, kai apie jas sužinojo, nes tuo metu Erikas kaip tik siekė susitarimo su Rusija, kad pats galėtų sulaikyti Švediją užpuolusią Daniją, kėlusią daug didesnės grėsmės. Manau, kad Žygimantas Augustas tada negalėjo žinoti, turi Jonas Švedijos karaliaus leidimą tuoktis ar ne, o vesdamas Kotryną Jonas labiau reprezentavo ne Švedijos valstybę, bet savo paties asmeninius interesus, nes tuo metu jis buvo dar tik Švedijos princas ir Suomijos kunigaikštis.

Žinoma, santykiai su Maskva ir ypač su caru Ivanu Rūsčiuoju šiai porai buvo itin svarbus aspektas. Vėliau jis išsirutuliojo į ištisą sagą Švedijoje, – caras norėjo Kotryną Jogailaitę gauti sau, netgi buvo į Stokholmą atsiuntęs oficialią rusų delegaciją jos pasiimti. Esu tikra, kad noras pasiimti svetimo vyro žmoną buvo išskirtinis įvykis to meto Švedijos visuomenei.

– Nuo Vazų valdymo pradžios praėjo jau 500 metų. Kaip šiandieniai švedai prisimena Vazų dinastijos atstovus?

– Karalius Gustavas yra labai svarbus Vazų dinastijos pradininkas, nors jo valdymo metais Švedija dar nebuvo tarp galingiausių valstybių. Vis dėlto jo padėti pamatai buvo itin reikšmingi toliau vystant Švedijos valstybę, kuri XVII amžiuje, valdant jo anūkui karaliui Gustavui II Adolfui, tapo viena didžiausių galybių Europoje.

Ne mažiau už karaliaus Gustavo valstybinius nuopelnus, švedus keri ir pati jo asmenybė. Pavyzdžiui, rengdamas sukilimą prieš danus Švedijoje, Gustavas buvo surengęs slidžių žygį per kelias provincijas, rinkdamas valstiečius į savo kariuomenę. Jis sugebėjo užsitikrinti paramą ir išlaisvinti švedus iš danų priespaudos, o jo garbei iki šiol Švedijoje kasmet rengiamos „Vasaloppet“ slidžių lenktynės, kuriose dalyvauja tūkstančiai žmonių. Vazų laikus ir dabar primena traški švediška vaza duona, eksponuojamas iš jūros dugno iškeltas laivas „Vasa“, veikia didžiulė nekilnojamojo turto bendrovė „Vasakronan“, Stokholmas ir daug kitų Švedijos miestų turi rajonus, pavadintus šiuo vardu, o Suomijoje taip pat yra Vasos miestas. 

– Kalbant apie Vazas, susidaro įspūdis, kad mūsų Kotryna Jogailaitė nutekėjo į labai ryškių asmenybių šeimą, o brolių Vazų tarpusavio kovos, bent jau man, primena garsiuosius „Sostų karus“. Kaip dažnai karaliaus Gustavo šeimos nariai ir pati Kotryna Jogailaitė vaizduojami švediškuose filmuose, knygose, spektakliuose?

G. Butkuvienės nuotr. 

– Karalius Gustavas iš tiesų sulaukia daug šiuolaikinių švedų dėmesio, ypač populiarus jo garbei skirtas jau minėtas slidinėjimo žygis. Iš jo sūnų įvairiuose kūriniuose dažniausiai šmėžuoja Erikas XIV, galbūt todėl, kad jis buvo išprotėjęs ir vedė eilinę mergaitę. Švedijos karalienėms dėmesio skiriama mažiau, bet pastaruoju metu atsiranda vis daugiau filmų, bandančių jas ištraukti iš vyrų šešėlio.

Apie Joną III Vazą ir Kotryną Jogailaitę esu girdėjusi radijo laidų ir mačiau švedišką dokumentinį filmą, sukurtą maždaug 1990 metais. Buvo įdomu jį žiūrėti, nes Vilnius tuo metu atrodė kitaip, pavyzdžiui, jame dar nebuvo Valdovų rūmų muziejaus.

– Šiuo metu dėl Rusijos keliamos grėsmės šalys aplink Baltijos jūrą aktyviai jungiasi į aljansą – Suomija ir Švedija siekia narystės NATO. Ar įžvelgiate paralelių tarp šiandienos ir prieš 500 metų mūsų regione vykusio Livonijos karo su Maskva?

– Kai kalbame apie Rusiją, reikia prisiminti, kad Švedijai ji ne visuomet buvo priešas, nors kartais vykdavo ir labai įnirtingi karai su ja. XVI–XVII amžiais vyko ypač daug kovų su Maskva, tačiau to meto politinė situacija buvo daug labiau komplikuota. Švedija dėl įtakos Europoje tada kariavo ir su kitomis šalimis, vyko vadinamasis 30-ies metų karas, aljansai buvo nuolat formuojami, o paskui ardomi, atsižvelgiant į konkrečias politines aplinkybes.

Šiuo metu susiklosčiusios situacijos rimtumas mus verčia stoti į NATO, nes akivaizdu, kad Rusija konkrečiais veiksmais įgyvendina savo imperines ambicijas. Daugybė Europos šalių, anksčiau irgi turėjusių panašių ambicijų, seniai jų atsisakė, o Rusija ir toliau jas propaguoja, todėl tam tikrų istorinių paralelių tikrai galima rasti.