Kauniečiams nemokamai parodytą spektaklį kūrė 30 jaunų atlikėjų iš minėtų šalių, viduramžių teatro tradicijas puoselėjantis Norvegijos teatras „De Munnfulle“ ir VšĮ „Kultūros dirbtuvė“, kurios komanda jau septynerius metus Šilainių mikrorajone rengia vietos bendruomenę įtraukiančius ir vienijančius kultūros renginius.

Po premjeros Kaune spektaklis parodytas Gotlando saloje, Visbio miestelyje, vykusiame viduramžių festivalyje „Medeltidsveckan 2022“.

Atgaivinta tradicija

Teatras „De Munnfulle“ Kaune pirmą kartą viešėjo prieš trejus metus – Kauno tvirtovės festivalyje „Baterija'19“ pristatė spektaklį „Fabula Silvestri“. Jau tąsyk spektaklis sulaukė didelio šilainiškių ir kauniečių iš kitų mikrorajonų susidomėjimo. Jame atgijo mitai ir jų istorijos buvo vaizduojamos ne atlikėjams vaidinant įprasta prasme, o pasitelkiant cirko, šokio elementus, muziką ir neįprastas dekoracijas. Audiovizualine archetipų kalba kalbantis, dinamiškas spektaklis buvo lengvai suprantamas ir iš karto prikaustė stebinčiųjų dėmesį. Kaip kad pasaka, kurios gali klausytis visi: vaikai, jaunimas, suaugusieji, senjorai.

Norvegijos teatras ir jo tarptautiniai projektai – unikali galimybė pamatyti, kaip viduramžių miestų aikštėse ar kaimo mugėse buvo rodomi spektakliai ir kaip juos stebėdavo publika.

Viduramžiais mėgta vaidinimus rengti lauke – nuo pačių mažiausių iki didžiulių, kuriems reikėdavę daug didelių dekoracijų, galybės kitokio rekvizito ir įrenginių. Spektakliuose mėgta jungti tragiškus ir juokdariškus momentus, vaizduoti įvairūs gyvūnai ir mitinės būtybės, komiški personažai, naudoti pantomima, akrobatika, kaukės, skambėdavo instrumentinė ir vokalinė muzika.

Kad ir kokia būdavo vaidinama drama – nuo liturginės (vaizduoti bibliniai siužetai ir šventųjų gyvenimai) iki farso, visos jos buvo pamokomos istorijos su konkrečia dorybe ar yda.

Tai spektaklis apie godumą ir kaip kai kurių dalykų gyvenime negalime turėti ir valdyti. Žmonės turi tendenciją kažką pasisavinti, tačiau ne visų dalykų savininkais galime tapti.

Mitologijos įkvėpta

Premjeroje „Aitvaras – mitinė būtybė“ kūrėjai sukūrė dar stipresnę viduramžių dvasią nei pirmą kartą, su daugiau ar mažiau išreikštais minėtais viduramžių teatro elementais. Į Kauno VIII fortą atvyko ir norvegų muzikos grupė „Canardus Horribilis“, gyvai atlikusi viduramžių įkvėptą muziką. Atsižvelgdami į to laikmečio tradicijas muzikantai patys gaminasi kostiumus ir muzikos instrumentus.

Spektaklio centre – Aitvaras – būtybė, kurios mitologinio vaizdinio elementų galima aptikti lietuvių ir skandinavų mituose. Ji gali įgyti skirtingą pavidalą, kartais primenantį drakoną. Būtent spektaklyje vaizduojama, kaip vienoje bendruomenėje staiga atsiranda paslaptingas didelis kiaušinis, iš kurio išsirita drakoniukas. Prieš tai buvę linksmi ir vieningi gyventojai ima pyktis, nesutardami, kaip geriau su juo pasielgti. Galiausiai drakonas įkalinamas narve, tačiau viena mergina jo pasigaili ir, nepaisydama kitų pasmerkimo, jį išlaisvina. Vėliau ji susitinka su jau užaugusiu drakonu – juodais abitais vilkintys aktoriai įneša didžiulį aitvarą-drakoną.

„Tai spektaklis apie godumą ir kaip kai kurių dalykų gyvenime negalime turėti ir valdyti. Žmonės turi tendenciją kažką pasisavinti, tačiau ne visų dalykų savininkais galime tapti. Pavyzdžiui, laimės ir džiaugsmo“, – patirtimi dalijosi spektaklio scenarijaus autorė ir režisierė, teatro „De Munnfulle“ įkūrėja Anja Boman.

„Aitvaras – skraidanti būtybė, kuri nei gera, nei bloga. Ji gyvena kažkur gamtoje, bet kartais susiduria su žmogumi. Lietuvių mitologijoje tai būtybė, kuri išsirita iš juodo gaidžio kiaušinio ir atėjusi į žmogaus namus gali atnešti ir gerų, ir nelabai gerų dalykų, priklausomai nuo to, kokie žmonės tuose namuose gyvena. Gamtos jėgos susidūrimas su žmogumi ir tapo pagrindiniu spektaklio motyvu. Kas nutinka, kai tarp žmonių atsiranda tokia keista būtybė? Aitvaras, kurį matome spektaklyje, nėra tiesioginė lietuvių mitologijos interpretacija. Tai labiau kūrybinė interpretacija“, – papildė projekto koordinatorė, VšĮ „Kultūros dirbtuvė“ vadovė Evelina Šimkutė.

Autentika: viduramžių architektūrą išlaikiusiame Visbio miestelyje stovinti Šv.Katerinos bažnyčia tapo idealia erdve viduramžių stiliaus spektakliui. / D. Lilja nuotr.

Dalijimasis patirtimis

Spektaklio koncepcija gvildenta ne vienus metus, jo pagrindinės temos aktualumas ypač išryškėjo pandemijos metu, kai daugelio dalykų nebuvo įmanoma kontroliuoti. Režisierė A.Boman siekė sukurti pasaką – didelį nuotykį jauniems žmonėms tarptautiniame kontekste.

Spektaklyje vaidinti Lietuvos jaunimas buvo kviečiamas atviru kvietimu. Aktoriais tapti galėjo Kaune gyvenantys jauni (18–30 metų) žmonės, kurie neprivalėjo turėti ypatingų sugebėjimų ir net jokios teatrinės patirties. Pagrindinis atrankos kriterijus – noras dalyvauti, ryžtis intensyviai ir nelengvai kūrybinei patirčiai. Atrinkti keli dalyviai, gyvenantys Šilainiuose, likusieji – kitose Kauno vietose.

Norvegijos dalyviai – profesionalūs norvegų aktoriai ir dalis jaunimo, kurie anksčiau kažkiek jau turėjo patirties vaidindami. Švedijoje jaunuosius aktorius (nuo šešiolikos metų) koordinavo kuratorė, dirbanti minėtame viduramžių festivalyje, čia atsiliepė dalyviai iš dviejų akrobatikos mokyklų.

Kūrybinę komandą suvienijo meilė mitologijai, gamtai, žmogui, vietovių unikalumui ir kitokiam teatrui, tad, stebint premjerą, neapleido įspūdis, kad nebeliko skirtingų šalių atlikėjus skiriančių skirtumų ir jie tapo vienas kitą puikiai be žodžių suprantančia šeima.

Lietuvoje spektaklio repeticijos vyko kaimo sodyboje Trakų rajone, kur komanda gyveno ir dirbo kartu. Spektaklis sukurtas iš esmės per tris dienas. Iki tol aktoriai nepažinojo vienas kito, tad tai buvo labai intensyvaus, kartu labai įdomaus darbo dienos, kurias lydėjo daug pažinčių ir pirmų kartų, mokantis vienam iš kito ir dalijantis patirtimis.

„Jauni aktoriai daug ko išmoko, tačiau nereikėtų suprasti, kad šis mokymosi procesas vyko taip, kad aš ar kiti vyresnieji jiems tiesiog pasakėme, ką reikėtų daryti. Kūrybinių sprendimų ieškojome kartu. Vieni turėjo šokio, kiti – akrobatikos ar teatro patirties, dar kiti išsiskyrė kažkuo kitu ir mes sujungėme šias skirtingas patirtis. Aš pati iš jaunimo išmokau taip pat nemažai. Pavyzdžiui, kaip greitai surasti tinkamą kompromisą visiems siūlant savo idėjas, per daug nenukrypstant ir nuo savo pačios pirminės idėjos“, – pasakojo režisierė.

Vis dėlto didžiausiu iššūkiu tapo ne bendros kalbos paieškos, o vasaros karštis – kai kurie jaunieji aktoriai repetuodami perkaito saulėje.

Vaidinti bažnyčios griuvėsiuose

Spektaklio pristatymas viduramžių festivalyje „Medeltidsveckan 2022“ Gotlando saloje kūrybinei komanda suteikė išskirtinės patirties dar kitais aspektais. Po premjeros Kaune komanda neturėjo kada atsipūsti – pasibaigus spektakliui Kaune, režisierė su rekvizitais iškart skubėjo į keltą, o sekmadienio ankstų rytą dalyviai išskrido į Gotlandą, kur vakare buvo atidarytas festivalis ir jo metu pristatytos spektaklio ištraukos, kitus du vakarus vyko spektaklis.

Stilistika: spektaklio kūrėjai stengėsi atkurti kuo daugiau viduramžių teatro detalių – tragiškų ir juokingų motyvų, mitinių ir komiškų personažų, pantomimos, akrobatikos, muzikos dermę. / V. Paplausko nuotr.

Spektaklį žiūrėjo didžiulė su viduramžių kultūra susipažinusi festivalio publika, kuri teigiamai įvertino pasirodymą. Nepaisant to, kūrėjai, kurių nemaža dalis šiame festivalyje lankėsi pirmą kartą, patyrė didelį jaudulį.

„Atvykę išvydome didžiulę areną su daugybe žmonių ir buvo sunku suprasti, kur yra scena, nes žmonės sėdėjo tiesiog visur aplink. Festivalio atidarymo pasirodymas pavyko šauniai, sulaukėme daug aplodismentų, patyrėme didžiulį adrenalino ir emocijų pliūpsnį. Paskutinio spektaklio pabaigoje jautėmės išgyvenę tiek daug emocijų, kad akyse ėmė kauptis ašaros. Neįtikima, kad per tokį trumpą laiką mums pavyko padaryti tiek daug. Tai nepamirštama patirtis, kuri mus lydės visada“, – įspūdžiais dalijosi E.Šimkutė.

Emocijas dar labiau sustiprino ir erdvė, kurioje vyko „Aitvaras – mitinė būtybė“. Tai puikiai viduramžių architektūrą išlaikiusio Visbio miestelio centre, kuris įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, stovinti Šv.Katerinos bažnyčia. Tiksliau, jos griuvėsiai.

Didžiausiu iššūkiu tapo ne bendros kalbos paieškos, o vasaros karštis – kai kurie jaunieji aktoriai repetuodami perkaito saulėje.

Dalyvių žodžiais, tai įspūdinga erdvė: įžengus į ją, kūną perbėga šiurpuliukai, bažnyčia neturi stogo, išlikusios tik aukštos sienos su arkomis, pro kurias matosi dangus ir plaukiantys debesys. Jau vien būti šioje bažnyčioje – nuostabus jausmas, o joje rodyti spektaklį su didžiuliais aitvarais – mistiška ir net kiek bauginanti patirtis, kuri gaubdavo viduramžiais vaidintas misterijas, liturgines dramas, kurios ir vykdavo bažnyčiose ar lauke greta jų. Tuo galima įsitikinti žiūrint paskutinio spektaklio Visbyje vaizdo įrašą, kuris yra prieinamas viešai „YouTube“ platformoje, „Kultūros dirbtuvės“ puslapyje.