Tylūs kalbėjimai ir burbėjimai

Jau minėta Torsteno Schumanno (Vokietija) serija "Rytojui" (2011–2016) turbūt atstovauja dar vienai kūrinių grupei, pavadinčiau ją egzistenciniu kalbėjimu. Čia nėra radikalių kontekstų ir koncepcijų ar socialinio tyrimo vektoriaus – viskas sukasi apie pačią būtį. Kartais šmaikščiai, kaip ši serija, o kartais ieškant kažkokių kitų išėjimų, matymų, kaip Balderio Olriko (Danija) "2-oji sistema".

Ir lieka nemalonioji dalis – pasakyti, kad taip smagiai padirbėję kuratoriai neatsilaikė pagundai į parodą įtraukti savo kūrinius.

KAUNAS PHOTO festivalis turi solidžias tradicijas, galima sakyti, kad jau ilgą laiką teikia žiūrovams vis naujų džiaugsmų, atradimų, šiek tiek ironizuoja, kartais pamoralizuoja, tad, apibendrinus ir šių metų grupinę parodą "Gatvės vertė" (apie "Kaunas Photo Star" prizininko Julieno Lombardi parodą "Neužbaigta" reikėtų atskiro teksto), galima sakyti, kad daugumos autorių darbuose idėja verčia juos rinktis paprastąją fotografinę raišką, tačiau yra ir eksperimentuojančiųjų su forma. Tad įvairovė pasiekta, gatvės fotografija pateikiama ne tik kaip stebuklingo momento fiksavimas, o šiuolaikiškai, konceptualiai, netikėtai ir dažnai šmaikščiai.

Būtų galima visaip girti kuratorius, ir giriu, jei ne vienas "bet" –  jau tapo nemalonia kuratorių tradicija į parodą atrinkti ir savo kūrinius. Nemanau, kad tai etiška. Žinoma, galbūt, jei tai būtų L.Donskio fotografija, neatsispirčiau smalsumui ir sakyčiau, kad vieną kartą toks nuotykis gali įvykti. Tačiau D.Stankevičiaus (Lietuva) pasirinkta tema "Autobuso stotelėje" yra ne kartą eksploatuota net pradedančiųjų studentų, nespindi jokiais fotografinės raiškos pranašumais, o vienoje iš nuotraukų sugretinimas, kai šalia plakato su prabangių linijų mergina, demonstruojančia apatinius, sėdi vargana močiutė, sakyčiau, net labai silpnas ir nemalonus. Ką autorius mums sako? Kad štai koks kontrastas, kaip baisu, kad vis dar egzistuoja senatvė? Kaip mes jos iki šiol neišgujome? Taigi, pasijuokti iš kūnų skirtumo, kurie yra duotybė, keičiama nebent plastikos chirurgų ar fotošopu, yra negražu.

Ilgametė tradicija atrinkti savo kūrinius ypač diskredituoja profesionalias M.Kavaliausko (Lietuva) fotografijas "Travel'AIR.SPOT".

Tad, mielieji kuratoriai, prašau nepykti, kartą pati sulaukiau skaudžios kritikos už tai, kad pati parašiau tekstą apie parodą savo galerijoje, tada pasižadėjau – daugiau taip nedarysiu!

Taip pat visi žino, kad meno kritikui gėda rašyti pagiriamuosius tekstus apie savo žmoną / vyrą ar meilužį / meilužę. Tad, esu įsitikinusi, taip pat neetiška ir parodoje, kur pats esi kuratorius, atrinkti savo kūrinius. Prašau, labai prašau – daugiau taip nedarykite. Juo labiau kad M.Kavaliausko lėktuvų stebėtojų serija tikrai verta čia būti, bet tas ineresų konfliktas verčia ir ją priskirti prie per protekciją, nešvariu būdu pakliuvusiųjų.

Tolimas rakursas ir laikas

Bjaurus tas žvilgsnis iš šalies, puikiai suprantu, bet, tikiu, kad reikalingas. Todėl pabaigoje – autoriai, žiūrintys iš šono, nors jų kūriniai galėtų būti priskirti ir minėtai egzistencinių paieškų grupei.

Biblinis sūnaus palaidūno motyvas (tiksliau, dukters emigrantės) nagrinėjamas Igos Gozdowskos (Jungtinė Karalystė / Lenkija) projekte "Laivo daina" (2014–2016). Autorė, grįžusi į gimtąją Lodzę, permąsto tai, ką pamatė, lygina su prisiminimais, žodžiu, bando dokumentuoti tas būsenas, kai, grįžus net po neilgos kelionės, gerai pažįstamas butas staiga pasirodo kažkoks visai kitoks, ne tik kad svetimas. Taip, tai žiūrintysis grįžta pasikeitęs. Autorė gretina šiuos nežinia, ar jausmų fantomus, ar tikrosios realybės atsivėrimus su miesto transformacija, įvykusia per laiką.

Laiko sąvoka itin svarbi prancūzų kilmės fotografės Isabelle's Riviere kūrinyje "Ant slenksčio" (2012–2015), kur ji tyrinėja Varšuvos rajoną – Prahą, nuo istorinio centro atskirtą Vyslos upės. Beveik centre, tačiau ir pakraštyje, vienintelė vieta, nesugriauta Antrojo pasaulinio karo metu, bet išlikusi nekilnojamojo turto bumo nuošalyje. "Visur matyti laiko pėdsakai, nusėdę, kaip ir buvo anksčiau. Viskas išlikę taip pat, tačiau po truputį ima keistis su metro atvykimu. Galime pastebėti vos įžiūrimas permainas. Viskas tarsi sustingę tarp dviejų akimirkų – išnykimo ir atsinaujinimo. Viskas tarpiniame laike ir erdvėje", – sakoma anotacijoje.

Turėčiau pridėti ir Wernerio Mansholto (Vokietija) "Gyvas" (2011–2015), klasikinį stebuklingų akimirkų gaudytoją, bet mums itin svarbus Normano Behrendto (Vokietija) projektas "Rytas dar neišaušo" (2015). Nes tai – apie mūsų šalį. Autoriaus pristatyme sakoma: "Man rūpėjo tai, kas yra čia ir dabar. Įdomu, kokią save įsivaizduoja Lietuva, viena posovietinių valstybių, šiandieninėje Europoje? Kokius ženklus paliko praeitis ir kokį vaidmenį ES vaidina kalbant apie šalies ateitį? Ieškodamas vietų ir situacijų, kurios padėtų išreikšti idėją, suvokti Lietuvos dabartį, jaučiausi taip, tarsi ilgai lauktas lūžis čia dar neįvykęs. Jau nebemiegama susikūprinus, tačiau gyvenama svajonėmis, blaškantis iš vienos pusės į kitą, keliantis su pirmaisiais saulės spinduliai, atnešančiais šilumą ir spalvas, kurios išblaško pilkumą."

Sutikime pagal drabužį

Tai, kaip mes atrodome, kartais labai svarbu, kad ir ką sakytum, nemalonu išgirsti, kad nekaip. Ir tada kyla tas noras, neturint savojo, pasiskolinti svetimus atradimus, pasipuošti kuo nors egzotišku. Na, kad daugiau negalvotų, kad neturime fantazijos! Leopardo kailio raštai – ne tik egzotika, seniai virtusi kasdienybe, jais besipuošiantieji sudaro atskirą subkultūrą, į kurią pakliūva žmonės, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar socialinio statuso, turintys savitus skonio kriterijus, nepaisantys mados arba, tiksliau, surandantys joje spragų, leidžiančių ir toliau mėgautis leopardo dėmėmis.

Taigi, kas dėvi drabužius, margintus leopardo kailio raštais? Christopherio Mavrico serija "Leopardų miestas" ir bando atsakyti į šį klausimą. Joje – Austrijos moterų ir vyrų, dėvinčių savo mėgstamus leopardų kailio raštų drabužius, portretai.

"Leopardo kailis anksčiau buvo brangus karių, princesių ir kino žvaigždžių garderobo atributas. 1970-aisiais daugelis roko žvaigždžių, tokių kaip Mickas Jaggeris ir Iggy Popas, ėmė nešioti odinius švarkus su leopardo raštų pamušalu, kurie tapo mėgstamiausiais atlikėjų scenos drabužiais. Vėliau, devyniasdešimtaisiais, leopardo raštai transformavosi ir tapo svarbia "trash" ir "grunge" kultūrų dalimi. Prisiminkime pačias paskutines Kurto Cobaino spausdintas fotografijas, kuriose jį matome vilkintį klostėmis krentantį leopardo raštų drabužį, atidžiai žvelgiantį pro pigius akinius nuo saulės ir tarp pirštų lakuotais nagais laikantį cigaretę. Šiandien leopardų ir kitų didžiųjų kačių negalima medžioti ar žudyti dėl gražaus kailio. Tačiau garsus leopardo kailio raštas tebėra populiarus ir atkartojamas sintetiniuose audiniuose. Jų galima rasti labai įvairiomis kainomis ir skirtingos kokybės, todėl gali įsigyti beveik visi norintieji", – sakoma projekto pristatyme. Ši serija 2017 m. bus išleista knygos pavidalu.

Dar vienas per drabužį tyrinėjantis tapatybės klausimus – lenkų autorius Mateuszas Jaźwieckis (g. 1986). Savamokslis dokumentinės fotografijos atstovas, gyvenantis Varšuvoje.

"2010 m. balandžio 10-ąją tragiškoje lėktuvo katastrofoje Rusijoje, kartu su kitais 95 svarbiais valstybės pareigūnais, žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis. Daugelis tai laiko didžiausia tautos nelaime nuo pat Antrojo pasaulinio karo. Įvykis baigėsi milžiniška Lenkijos visuomenės poliarizacija ir manoma, kad dar daugelį metų turės įtakos Lenkijos politikai. Tūkstančiai žmonių kiekvienais metais renkasi priešais prezidentūros rūmus Varšuvoje paminėti avariją ir pagerbti jos aukas. Fotografijos pasakoja paprastų įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonių, susirenkančių kartą per metus vienoje vietoje, istoriją. Užuot fotografavęs kolektyvinius įvykio vaizdus, aš nusprendžiau dėmesį sutelkti į atskirus asmenis. Taip projektas kviečia į lenkų visuomenę pažvelgti netradiciškai ir netikėtai", – teigiama fotografijas pristatančiame tekste.

Tas gebėjimas žiūrėti į miestą ir jį matyti netradiciškai kaip tik jungia daugumą parodos autorių. Miestas, sudarytas iš įvairiausių segmentų, pjūvių, iš mūsų atsiminimų ir būsimų permainų, iš gyventojų jame ir po juo, miestas kiekvienam kitoks. Kaip ir fotografija. Belieka džiaugtis, kad ji vis dar yra tas įrankis, padedantis atskleisti socialines problemas, konfliktus, kaip ir puikus bendrakeleivis filosofinių apmąstymų kelionėse ar tiesiog laisvės vėliava, kaip teigė šio pasakojimo superherojus M.Nonnenmacheris: "Noriu pajusti miestą, visus net menkiausius jo aspektus ir detales. Todėl, kad esu laisvas."